Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Pačiame dangoraižio „Empire State“ viršuje žvelgiau į miestą pro metalinį tinklą monetoms ar kitiems žioplių numestiems daiktams sugauti. Miestas iš viršaus atrodo it baisus žiurkių knibždėlynas, apneštas suodžiais ir išmargintas įdubų. Vėl priglaudžiu riešą prie nosies ir kažkodėl mėginu prisiminti Robino mėgstamą priežodį „šaunuolė“. Nesmagu, kai su tavim bendrauja kaip su penkiamete ar šuneliu, bet man vis tiek patiko. Tarsi koks pripažinimas, kone meilė. Ar net pergalė.

Niujorke aš labiau panėšėjau į tikrąją aš, o Brunėjuje buvau ta, kuri turi daugiau tikslų. Jaučiausi galinga. Ten man nereikėjo bijoti tokių dalykų kaip nusivylimas, kad mano rašoma pjesė patirs visišką nesėkmę. Ten nereikėjo darytis aborto ar neapgalvotai skaudinti žmonių. Nereikėjo stengtis gauti gero vaidmens, o paskui vis tiek nusivilti. Net jeigu mano veikla Brunėjuje ir buvo pavojinga, taisyklės buvo paprastos, o tikslas lengvai pasiekiamas.

Per tuos metus, kai grįžau namo, iššvaisčiau galybę pinigų, nes buvau prie jų pripratusi. Netgi susikūriau pasaulį, kuriame jų reikia stebėtinai daug. Sekso industriją lydi daug vilkduobių, ir aš į vieną iš jų įkritau. Dėl tos priežasties gan dažnai pasiryžusios mokytis striptizo šokėjos tikslas tampa mitu. Aišku, ne viena striptizo šokėja ima mokytis aukštojoje, bet veikiai mokslai nustoja ją dominti. Socialinių žinių laipsnis per žemas, kad gautum darbą pagal specialybę, be to, už jį nepasiūlys tiek, kiek gautum grynaisiais išėjusi iš naktinio klubo.

Tačiau ne viską lemia vien pinigai. Dar reikia tapti asmenybe, kuri kiaurą dieną galėtų rangytis klientui ant kelių ar gulėti pamiršta juodo šilko pataluose princo miegamajame šalia darbo kabineto. Ši asmenybė turi būti seksualesnė, drąsesnė, aistringesnė ir neabejotinai ne tokia jautri skausmui nei tikroji tu. Jeigu ji ne tokia, vadinasi, tu per mažai stengeisi ją tokią sukurti. Tad gal retsykiais, kai nedirbi, tau reikia tą asmenybę lankyti. Sakykim, savaitgaliais, kai tau nesmagu bendrauti vakarėlyje su svečiais, kai draugas užgauna tau jausmus ar kai nuėjusi į pasimatymą jautiesi pažeidžiama. Ir tada pamatai, kad ta begėdė striptizo šokėja, ta šiuolaikinė mergina pagal iškvietimą tau iš tiesų padėjo. Galbūt tau tereikia dažniau ištraukti ją į dienos šviesą.

Intymių paslaugų darbas pavojingas. Aišku, dėl suprantamų priežasčių. Moterys pasmerkiamos visokiausiam išnaudojimui – paprastų sąvadautojų ir net tokių save šlovinančių ir kostiumuotų, save vadinančių klubų savininkais. Mes tampame lengvu smurtaujančių vyrų taikiniu. Mums kyla pavojus užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Bet didžiausias ir skaudžiausias pavojus kyla dėl to, kad jau nebejaučiame skirtumo tarp tos susikurtosios darbui skirtos asmenybės ir tikrosios savęs. Ir ta mergina, kuri viešumoje taip profesionaliai kraiposi su raištukinėmis trumpikėmis, tikram gyvenime nemoka priimti elementariausių sprendimų. Bet tik duok jai pasireikšti, ir ji jau žinos, ką toliau daryti. Juk ji – striptizo šokėja. Duok jai valią, ir ji parodys, ką gali. Toks jos darbas.

Tačiau tąkart nieko neįrodinėjau. Nusprendusi grįžti į Brunėjų, raminausi išleidusi visus pinigus ir pamiršusi kelionę į Paryžių. Sulakstysiu dar sykelį į Brunėjų ir viskas jau bus kitaip. Aplankysiu Paryžių, grįšiu namo, rasiu gerą agentą ir netrukus puikuosiuosi gatvių afišose. Mano pavardė mirgės kino ekranuose, bus rodoma pirmosiose titrų eilutėse. Įtikinėjau save, kad pasiilgau Robino, kad tinkamai su juo neatsisveikinau. O dabar žvelgdama į praeitį suprantu, kad iš tiesų ilgėjausi ne Robino, o merginos, viršutiniame viešbučio aukšto numeryje iš balkono žvelgiančios į Kvala Lumpūrą, besimėgaujančios sėkme ir kiaurą dieną neturinčios ką veikti, tik svajoti.

Kol kroviausi daiktus, Kolinas užlipo pas mane iš Peno buto ir paskutinę minutę dar spėjo patvarkyti mano kompiuterį. Prieš kelis mėnesius jis įkalbėjo mane nusipirkti naujos kartos nešiojamąjį. Kolinas nėrėsi iš kailio, kaip kuo greičiau ir geriau sutvarkyti naują daiktą, kad galėčiau iš Brunėjaus siųsti elektroninius laiškus. Baiminausi, kad muitinėje jo iš manęs neatimtų, bet vis tiek verta pabandyti.

– Kaip manai, ar aš teisingai elgiuosi? – paklausiau Kolino.

Kaip tikras pragmatikas jis atsakė:

– Tikrai taip. Kiek moterų priemiesčiuose visą gyvenimą kankinasi, kad koks mulkis numestų joms grašį. O tu savo bausmę priimi iškelta galva. Susižerk pinigus ir galėsi elgtis su jais kaip tinkama. Šįkart pasistenk išsiaiškinti, ko iš tavęs norima, ir atrasi aukso gyslą.

Mums kalbantis, Kolinas visą laiką neįtikimai mikliai spaudinėjo klavišus ir dar bendravo telefonu su klientais.

– Žinai, mane siutina, kad princas perka iš tavęs tiek nedaug, nors tu gali pasiūlyti jam gerokai daugiau, – pareiškė jis. – Na, turiu galvoj, galėtų pasakyti: „Parašyk iki antradienio pjesę ir pastatyk ją penktadienio vakarui.“

– Ne visi norėtų žiūrėti mano spektaklį.

– Betgi vis tiek, pinigų jis turi. Kokia nuobodybė.

– Tikrai. Baisi nuobodybė.

– Ar galėtum kurti mintyse noveles, kol kiurksosi vakarėliuose?

Susimąsčiau. Man nė galvon netoptelėjo, kad galiu rašyti noveles. Ta mintis man patiko. Būtų visai neblogai.

– Nežinau. Galima pamėginti. Pradėčiau nuo trumpo apsakymo.

– Pamėgink. Kol sėdėsi vakarėlyje, apmesk viską mintyse, paskui grįžusi į namelį parašyk kompiuteriu ir atsiųsk man elektroniniu paštu. Neleisk laiko nuobodžiaudama.

Lėktuvas pakilo, ir aš žiūrėjau iš aukštybių į savo smaragdų miesto bokštų, mąžtančių it vaikiški žaislai, smailes. Nusistačiau laikrodį Singapūro laiku. Būna lengviau keliauti, kai iš karto nusistatai laikrodį vietos laiku. Visą gyvenimą svajojau nukeliauti į Niujorką ir tapti aktore, o štai dabar Niujorkas plyti apačioje – vis mąžta ir nyksta kartu su šeima, nutrūkusiomis draugystėmis ir pasiūlymais imtis konkrečių aktorinių darbų. Kažkodėl labai troškau, kad jis kuo greičiau išnyktų iš akiračio ir prieš mane atsivertų dvidešimt valandų mėlyno dangaus.

26 skyrius

Lyg nakviša keliavau pramintu taku: iš Niujorko į Frankfurtą, iš ten į Singapūrą, jame į „Vestin Stamfordą“ ir kitą dieną lėktuvu į Bandar Seri Begavaną. Ari liepė man „Vestin Stamforde“ pasitikti tris naujokes ir dieną praleisti Singapūre, apsiprasti, o tada leistis į galutinį kelionės tikslą. Kadangi Ari žadėjo atvykti tik po savaitės, turėsiu joms aprodyti – kas, kur ir kaip. Ji paprašė manęs padaryti jai paslaugą ir pasirūpinti, kad merginos saugiai pereitų Bandar Seri Begavano oro uosto muitinę ir kad joms nieko blogo nenutiktų. Ji ir toliau manim pasitikėjo. Geras ženklas.

Praėjusį kartą vos tik nuvykusi į „Vestin Stamfordą“ išsyk išsijungiau. Šįkart nusprendžiau už bausmę, kad taip ilgai negrįžau, pabendrauti su merginomis. Nuėjau į viešbučio restoraną pavakarieniauti su naujokėmis: niekuo nekrintančia į akis Džina ir Šeila. Eidama prie staliuko jaučiau, kaip jos nužiūrinėja mano aprangą. Vienintelis šio to vertas mano aprangos atributas – rankinė. Tuo metu jau turėjau ištisus stalčius gražiausių „Chanel“ ir „Hermès“ rankinių. Visą mėnesį kasdien galėdavau vaikščioti su vis kita. Tačiau aš keliavau mūvėdama džinsus ir be jokio makiažo. Mane pamačius, merginų veidai nutįso iš nusivylimo. Jos vilkėjo suknelėmis, buvo pasidažiusios akis ir blizgiu lūpas.

Vos apkabinusi jas pasveikinti, suvokiau, ką Ari turėjo galvoj sakydama, kad Brunėjuje žmonės pasikeičia. Šita merginų partija buvo gerokai brandesnė. Jų nuovokumas tvyrojo ore kaip kvepalų debesis. Lyg jos būtų ką tik išžygiavusios iš salono „Rampage“ matavimosi kabinų ir kosmetikos skyriaus „Bloomie’s“.