Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kaupiau mintyse pokalbių nuotrupas, detales, pastabas. Rašydama turėjau dingstį įdėmiau pažvelgti į mane supantį pasaulį. Ir staiga nuobodulio kaip nebūta. Dabar mano gyvenimas Brunėjuje turėjo tikslą – smarkiai pranokstantį iškreiptą savivoką, nesveiką prisirišimą prie ištvirkusio princo ar dar suprantamesnį prisirišimą prie princo banko sąskaitos.

Robinas ir toliau kas vakarą išsivesdavo iš salės merginą, kartais pasikviesdavo ir mane. Elgėsi taip, tarsi tarp mūsų viskas būtų po senovei. Dieną buvau pakviesta tik kartą. Iš jo rodomo man dėmesio supratau, kad vis dar jam patinku, bet ne tiek, kad leistų sėdėti įprastoje vietoje šalia savęs.

Nieko daugiau iš jo ir nesitikėjau, toks elgesys manęs neerzino, kol rytais jis nepradėjo belsti į duris Džinai. Ji buvo paprasto, dailaus veiduko mergina, kaip ta namo grįžusi pergalės nepasiekusi mažo Indianos miestelio gražuolė. Matė reikalą man pasigirti, kad niekada nesifotografavusi žurnalo nuotraukai per du puslapius su nuogais papais, nes iš tiesų dirbusi aktore ir manekene. Jos oda nebuvo pavyzdinga, todėl ji nuolat tepdavosi storiausią sluoksnį makiažo kremo arba vaikščiodavo po namus su molio kauke. Žemutė, laibas liemuo ir didžiuliai papai, šie daug ką sako. Aprangos stilius pasibaisėtinas, panašu į parduotuvės „Talbots“ kratinį. Ji mėgo avėti rusvus batelius, kuriais labiau tiktų eiti į mokyklos tėvų susirinkimą, priderintus prie gėlėtos, dviem dydžiais mažesnės suknelės su laivelio pavidalo iškirpte.

Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir skaičiau, kai ji grįžo po pirmojo rytmetinio Robino iškvietimo. Atsisėdo šalia manęs. Aš užverčiau knygą.

– Ar galim pasikalbėti? – tyliai paklausė ji.

– Žinoma.

– Buvau pas Robiną. – Jos akyse žvilgėjo ašaros.

O Dieve, nereikia. Guodžiamai paglosčiau jai nugarą. Kaip dar padėti merginai, kuri staiga prie tavęs pravirksta? Džina pasikūkčiodama gaudė orą.

– Aš nežinojau, kur mane veda, todėl labai nustebau… Ir… Žinau, kad buvai… a… jo mergina. Todėl… todėl nenoriu… kad ant manęs supyktum. Aš… aš nežinojau, kaip atsisakyti… Ar tu nepyksti?

Patikinau ją, kad tikrai nepykstu. Nuraminu, kad viskas bus gerai, kad jis visai mielas, tiesa? Kad ji veikiausiai tą darė šimtus kartų namie, gimtinėje, tik ne su princu, ar ne? Ir tuomet pajutau kartojanti jai tuos pačius žodžius, kuriuos man andai kalbėjo Serena.

– Nesijaudink. Turbūt daugiau tavęs nebekvies.

Deja, apsirikau. Jis ir vėl ją pakvietė. Ir dar kartą. Tik daugiau ašaringų pokalbių iš širdies nebebuvo. Jos laikysena jau buvo visa nusimanančios merginos su nemenka doze apsimestinio drovumo, nuo šio mane vimdė. Neapleido mintis, kad dabar aš esu Serena, o Džina – aš. Kiek pavėluotai pajutau užuojautą Serenai, kiek jai teko iškentėti regint mane, kasdien grįžtančią į namelį ką tik pasidulkinusią, papuoštą ir apdovanotą brangenybėmis. Be jokios abejonės, tai skaudžiai žeidė jai širdį. Tik aš nebuvau tokia šliundra, kaip jai atrodė.

Prisižiūrėjau užtektinai, kad suprasčiau: sėkmingai užšokusi ant ilgų ilgų kopėčių į šlovės viršūnę, šiuo metu atsidūriau prie ilgo ilgo leidimosi žemyn latako angos. Nusprendžiau sliuogti žemyn kuo grakščiau.

Gyvenimas šiek tiek apmirė Robinui išvykus piligriminėn kelionėn į Meką. Žinia apie jo chadžą visiems buvo didelė naujiena. Kasdien pirmajame puslapyje „The Brunei Times“ spausdino jo nuotraukas su baltais apdarais. Kartu išvyko ir keletas jo artimiausių draugų.

Man ši piligriminė kelionė atrodė šventvagystė; Robinas – visų galų meistras, bet šventumu tikrai nepasižymi. Mane tai suintrigavo. Brunėjuje viešėjau per ramadaną ir gerai žinau, kad tomis dienomis vyrai susilaiko, tad jų religiniai įsitikinimai ne tokia jau visiška apgaulė. Ar ši piligriminė kelionė Robinui reikalinga įvaizdžiui pagerinti, ar ji iš tiesų jam prasminga? Įdomu, už ką Robinas melsis? Ar jis tiki Dievą? Alachą? Ir apskritai, ar jis kuo nors tiki?

Su juo kalbėdavausi gan laisvai, aptardavom politiką, finansus, net apkalbėdavome karališkąją šeimą, bet niekada neliesdavome religijos. Gal jis prašo Dievo leisti gerai naktį išsimiegoti? Gal nori turėti draugą, tikrą draugą, už kurį nereikėtų mokėti pinigų? O dėl ko meldžiuosi aš?

Jam išvykus, vakarėliai nenutrūko, tik sutrumpėjo. Princas Sufris įsimylėjo malaizietę, Londono universiteto studentę. Prisipažino man ketinąs jai pasipiršti, ir labai dėl to džiūgavo. Keliskart mėgino atgaivinti aistrą badmintonui, bet širdis linko ne prie jo, ir mes anksti eidavom gulti.

Prieš vėl išvykdama į Brunėjų, buvau davusi sau pažadą daugiau nebegerti. Prisiekinėjau atsisakyti alkoholio ir visko, kas kenkia mano sveikatai, įskaitant cukrų ir kofeiną. Dėl to širdyje pasirašiau rimtą sutartį. Bet vos tik čia atvykau, plyta po plytos mano sukurta tvirtų nusistatymų siena ėmė griūti ir po kelių savaičių jau kas vakarą kėliau taurę ir rijau liekninamąsias piliules. Ši sutartis buvo pirmasis nesėkmingas žingsnis siekiant atsisakyti žalingų įpročių. Teisinausi netinkamomis aplinkybėmis. Jeigu jau ko nors imsiuosi, tik ne Brunėjuje.

Robinas išvyko į chadžą, o aš ėmiausi priešingos veiklos. Kiekvieną vakarą su Delija šokdavau. Abi pašėlusiai kvailiodavom ir smagiai kvatodavomės, kartu su tailandietėmis strakaliodavom salsos ir hiphopo ritmu. Delijai labiausiai patiko daina „Noriu būti tavo draugė“. Entonis leisdavo ją mažiausiai dukart per vakarą ir netrukus ji tapo neoficialiu mūsų šėlionių himnu, nes visi stengdavosi suvaidinti, kas dainuojama, ir garsiai klykdavo žodžius „Aš taip susijaudinus!“

Mudvi su Delija per vakarėlius taip nusigerdavom, kad viena kitą namo nešdavom. Vieną sykį neatsargus žingsnis ant laiptų ir abi kūlvirsčia nudardėjom žemyn. Laimė, visi rūmų laiptai neaukšti ir iškloti storais prabangiais kilimais. Nusiridenom apačion su užsikėlusiomis ant galvų suknelėmis. Visi kone mirė iš juoko.

Gerdavau kiekvieną vakarą, o paskui vairuodavau. Ačiū Dievui, tik golfo vežimėlį. Vieną vakarą vietoj stabdžių nuspaudžiau greičio pedalą ir tėškiausi su keturračiu į galinę garažo sieną, nuo smūgio taip niuktelėjau į priekį, kad atsitrenkiau nosimi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Nosis nelūžo, bet ją prasikirtau ir ji ištino, atrodė siaubingai. Dėkui Dievui, kad Robinas buvo išvykęs ir nematė, kol nosis sugijo.

Nuolatinis girtavimas vis dėlto turėjo ir teigiamų rezultatų. Vieną vakarą visai palūžau ir pratrūkau raudoti ant peties „Penthouse“ gražuolei Melodijai – plačiašiknei blondinei pilkšvai žaliomis akimis. Ši gražuolė nešiojo sužadėtuvių žiedą, tariamai nuo Vinso Neilo (to paties Vinso Neilo kaip Britanė, tik kitokie buvę pažadai), ir nuolat čiauškėjo į mažą balso įrašymo aparatėlį, nes rašė knygą „Mano akimis“. Joje ketino pasidalyti išmintimi apie gyvenimą, tiek juokingą, tiek kitokį. Teko girdėti, kad knygos ji neparašė, o pasuko meilės Dievui keliu.

Tai atsitiko likus savaitei iki mano gimtadienio. Nemėgau švęsti gimtadienių. Tai esą įprastas dalykas įvaikintoms atžaloms. Visos merginos gyrėsi specialiai planavusios savo keliones į Brunėjų per gimtadienį, nes dovanų gausiančios įvairių brangenybių, tačiau perspektyva gauti papuošalų manęs neviliojo ir nekėlė šventinio ūpo. Princui mane ignoruojant ir man įnikus į alkoholį, jaučiausi sumautai. Slydimas lataku žemyn nebuvo toks grakštus, kaip tikėjausi. Tapau viena iš tų, kurios per vakarėlį nusigeria ir ima lieti ašaras. „Aš jau nebebūsiu niolikmetė . O ką gyvenime pasiekiau? Nenoriu iki grabo lentos gerti dietinių kokteilių ir girtis nebaigtais darbais.“