Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Artėjo Robino pasirodymo vakarėlyje valanda. Labai jaudinausi. Sėdėjau nuleidusi pečius, susikūprinusi, tarsi ramindama krūtinėje plastančią širdį. Reikia susiimti, atstatyti krūtinę, tinkamai sukryžiuoti kojas ir dėtis, kad smagiai leidžiu laiką.

Azijietės taip pat gerokai pasikeitusios, bet ne taip pastebimai kaip amerikietės. Nudžiugau pamačiusi savo drauges Joją, Tutę ir Lilę, tačiau net jos truputėlį manęs šalinosi. Tutė ir toliau atrodė amžinai jauna ir susikaupusi. Joja geru kilogramu papilnėjusi per klubus, bet veidas ištįsęs, putlūs skruostai nukarę. Jau sensta. Jai turbūt apie šešiolika. Vilkėjo oranžiniu „Chanel“ kostiumėliu, į kasą supinti plaukai, regis, dar pailgėję.

Robinas įžengė į salę. Atrodė nė kiek nepasikeitęs. Su tais pačiais lauko teniso šortais, ta pati vešlių plaukų, sušukuotų aukštyn, šukuosena. Praeidamas su keliomis merginomis mandagiai pasisveikino, tyčia nusukdamas akis nuo amerikiečių stovyklos. Jam įkandin atsekė Vinstonas, Denas, daktaras Gordonas ir kiti palydovai. Žinojau, jie mane pamatys tik tada, kai į mane dėmesį atkreips Robinas. Apsidairęs jis sugavo mano žvilgsnį ir perdėtai apsimestinai nustebęs kilstelėjo antakius.

– Atvykai, – tarė jis ir paėmęs už rankos pasilenkė pabučiuoti.

Merginos dar labiau susispaudė palaisvindamos jam vietos, bet nereikėjo. Jis neprisėdo. Nuo suvaidintos nuostabos mane nukrėtė šaltis. Tokiu savo elgesiu dažniausiai jis slėpdavo užuominą, kad padarei kai ką netinkama. Robinui atsisėdus, nei iš kairės, nei iš dešinės nepritūpė nė viena mergina. Trumpai pasėdėjęs su dviem draugais, Robinas atsistojo ir nuėjo palei staliukus.

Edis mane karštai apkabino, pasveikino, o paskui išsivedė iš salės ir palydėjo į valgomąjį, kur buvo padengta kasdienei vakarienei. Stalas buvo nukrautas padėklais su maistu ir paruošta dvylika vietų susėsti aplink jį. Netrukus prie manęs prisidėjo Robino draugai. Galiausiai atėjo ir pats Robinas. Sėdėjau Robino dešinėje ir visi žiūrėjome į plačiaekranį televizorių, kur buvo rodomas Bolivudo filmas su malajų subtitrais. Vyrai elgėsi kaip mokyklinukai, negailestingai šaipydamiesi iš Deno dėl kažkokios filme vaidinančios aktorės.

– Jis ją įsimylėjęs, – pasakė man Robinas.

Kur nors kitur įsimylėti aktorę būtų fantazijų ribas peržengianti svajonė, tik ne čia. Buvau tikra, kad po kelių dienų pamatysiu tą aktorę Brunėjuje, apstulbusią iš nuostabos, lyg būtų įžengusi į drabužinę Mumbajuje ir pro kitas duris išėjusi Brunėjuje.

Per vakarienę Robinas paklausinėjo manęs, kaip leidau laiką namie. Pabrėžtinai vaizdžiai atsakiau, kad buvo labai nyku ir kad labai pasiilgau jo. Pridūriau, kad tėvas sunkiai serga ir dėl to turėjau gerokai užtrukti. Jis su apsimestine užuojauta išleido kažkokį garsą ir toliau valgė. Arba jis nemoka žmonių užjausti, arba įtarė mane meluojant.

Šiaip netikiu pragaru, Dievo bausme, atgaila ar net karma. Bet meluodama, kad mano tėvas serga, baiminausi baisaus atpildo iš aukščiau. Gal nuosprendis jau pats mano melas? Turbūt nebereikia jokios kitos bausmės, pakanka žinoti, kad esi iš tų, kurios geba meluoti ir susargdinti katrą nors iš tėvų nepagydoma liga.

Be jokio įspėjimo Robinas pakilo vidury keistos vakarienės, paįvairintos dar keistesniu filmo žiūrėjimo scenarijumi, ir paėmė man už rankos. Visi taip pat atsistojo.

Nusivilkus suknelę, dėl tatuiruotės mane vėl apėmė drovumas. Gal derėtų jam paaiškinti? O gal neužsiminti? Didžiausia bėda, kad tatuiruotė nesiderino su mokyklinukės elgesiu, juk vaidinau maloniai nustebusią dėl kiekvieno jo ištarto žodžio. Kai išėjau iš vonios, jis sėdėjo ant lovos krašto mūsų senajame rūmų miegamajame ir laukė manęs.

– Turiu nedidelę staigmeną.

Nusimoviau per galvą trumpučiuką šilkinį apatinuką.

– Labai gražu, – pagyrė jis ir užsivertė mane ant lovos. Tai tariant nesukrutėjo nė vienas raumenėlis – kodėl?

Gal dėl to, kad visai netoli gyvena tatuiruotosios gentys? O gal dėl milijonų matytų pornografinių filmų ir tūkstančių išdulkintų merginų? O galbūt paprasčiausiai jo niekas nebestebina? Gal jis nieko nebemato, nes nesiteikia žiūrėti? Jo akyse regėjau dar didesnį alkį nei aną kartą.

Jo prisilietimas mane sukrėtė. Atrodė, lyg vienom kojinėm visą valandą būtų strikinėjęs ant kilimo. Jaučiausi tokia nepatyrusi, tokia nemokša, lyg mylėčiausi su tikru vaikinu, susijaudinusi ir sutrikusi. Jaučiau, kaip mano viduriai, mano visi organai stumiasi aukštyn, kad nesumaitotų. Gerą minutę negalėjau atsitokėti, susiimti. Teko paskubom ieškoti vidinio mygtuko. Bet kai jį radau, beveik nebenorėjau išjungti. Kilo pagunda palaukti dar minutę, bet supratau, ką darytų Robinas, jeigu leisčiau jam pamatyti mane. Neabejoju, iš karto būčiau netekusi jo pagarbos. Nebebūčiau jo verta priešininkė. Taip ir tūnojau gūždamasi.

Grįžusi į salę dar stabtelėjau tarpdury persimesti keliais žodeliais su Madže. Ji nuoširdžiai džiaugėsi mane išvydusi, nors paprastai elgdavosi angliškai santūriai. Suvaidino, lyg būčiau išvykus tik savaitgaliui. Paprastai susijaudinusios Madžės veidas panašus į Budos, bet ji vis tiek buvo įsikirtusi net pabalusiais pirštais į radijo stotelę, kabančią prie šono. Ji jau ne tokia nervinga, tik budresnė. Paklausiau, kas atsitiko.

– Et, gi žinai. Vieni rūpesčiai. Į miestą atvyko karalius Huseinas. Girdėjau, šiandien su juo mateisi.

– Ar aš?

– O ką – ne? Juk buvo atvykęs pietų.

Netinkamai ir ne vietoj prasitarė. Ne tokia jau ir didelė bėda, bet pagaliau supratau, kas grožėjosi pro valgomojo langą vaizdeliu prie baseino.

– Na, labai mielas vyrukas, – tarė ji.

Sveika atvykus į pasaulį, kur už kiekvieno veidrodžio slepiasi sekimo kamera, o už kiekvieno kampo tūno po karalių.

27 skyrius

Neseniai karališkoji šeima pramogų rūmuose ėmė rengti kviestinius pietus, o svečius apgyvendindavo svečių nameliuose, tada labai dažnai net po kelias dienas iš eilės princo merginoms buvo liepiama sėdėti kambariuose ir nesirodyti. Nekišti nosies į lauką, nevaikščioti į balkonus, dieną nesinaudoti sporto sale nei baseinais. Namų areštas, turėjome daugybę lazerinių kompaktinių plokštelių, maudydavomės vonioje ir žiūrėdavome vaizdajuostes.

Mokomąsias prancūzų kalbos garsajuostes palikau namie. Būtų skaudu į jas žiūrėti, be naudos dulkančias ant lentynos. Tačiau dabar spoksodavau į naują atsivežtą daiktą – į nešiojamąjį kompiuterį. Dar nebuvau apsisprendusi, kokio žanro imtis. Apsakymų? Poezijos? Dramos? Scenarijaus projekto jau seniai atsisakiau, tad atsivėrė beribė veiklos erdvė.

Kolino įdiegta elektroninio pašto sistema veikia be priekaištų. Kas rytą prijungdavau telefono linijos laidą ir išsiųsdavau jam vakare parašytus laiškus. Niekam nekliuvo, nes tai didelė naujovė, ir niekas nesusigaudė, ką veikiu. Net jeigu ir būtų ką nors nutuokę, nebūtų draudę.

Kadangi namų arešto taisyklės neleido žaisti lauko teniso, svetainėje kiaurą dieną klegėdavo merginų balsai, todėl vis dažniau užsidarydavau savo kambaryje, įsitaisydavau ant lovos ir, pasidėjusi ant kelių kompiuterį, dirbdavau. Dar nuo vaikystės rašiau dienoraštį, kartais labai kruopščiai, o kartais keverzodavau nesąmones ar betiksles svajones, tačiau ant spintelės prie lovos visada gulėdavo dienoraščio sąsiuvinis. Kurpdama didžiuosius gyvenimo planus visai pamiršau šį malonumą.

Nusprendžiau rašyti dienoraštį kompiuteriu ir tai tapo mano išsigelbėjimu. Taip įnikdavau, kad visai užsimiršdavau. Nebuvo kur eiti, ką veikti, todėl variau vieną puslapį po kito apie savo patirtį Brunėjuje. Parašytą tekstą nukopijuodavau ir atskiru laišku išsiųsdavau Kolinui. Jis irgi darė tą pat – aprašydavo poilsį šeimos vasarnamyje Kanadoje, pasakodavo šeimos naujienas, aptardavo savo draugės meilės įžadus. Laiškai man padėdavo stumti dienas.