Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Merginos netoli trisdešimties tik vartė akis, kol liejau Melodijai širdį apie praėjusių metų dvasines kančias ir liūdną patirtį. Nepamenu, ko tiksliai jai prišnekėjau, bet gerai žinau, kad pliurpdama netyčia prasitariau apie biologinę motiną, ir Melodija pasidalijo išmintinga patirtimi (humoristine ir kitokia) ir davė man privataus detektyvo Denveryje pavardę ir telefono numerį.

Atsibudau, o ant spintelės prie lovos jau gulėjo informacija. Ne tiek graužiausi, kad išliejau širdį Melodijai, kiek kad nusiridenau nuo laiptų su pasikėlusia ant galvos suknele. Bet vis tiek paėmiau popieriaus lapelį ir įsikišau į knygą. Ką gali žinoti, kada tau prireiks privataus detektyvo iš Denverio paslaugų, kurio pavardė ir telefonas užrašyta didelėmis apvaliomis raidėmis su širdelėmis virš i .

28 skyrius

Kol Robino nebuvo namie, dangus prasivėrė ir pylė kaip iš kibiro, liūtis po liūties, kaip rašoma Biblijoje, ir vis prisimindavau, kad už rūmų sienų dunkso Borneo sala, apaugusi atogrąžų miškais, išvagota požeminių upių ir išakyta garsių urvų. Musoninės liūtys talžė langų stiklus vis primindamos, kad už šitų papuošalų dėžučių sienų yra kitas pasaulis. Prasidėjus liūčių sezonui nusprendžiau išbandyti gebėjimus ne tik rašydama dienoraštį.

Lietui pliaupiant kambario stoglangiu, baigiau savo pirmąjį, siaubingą apsakymą ir išsiunčiau Kolinui. Sulaukiau malonaus jo atsakymo ir mes vėl siuntinėjome juos vienas kitam. Iš pradžių apsakymus jam siųsdavau su ilgiausiomis atsiprašymų įžangomis dėl juose vaizduojamų baisenybių, bet greitai Kolinas parašė nebepriimsiąs apsakymų su save menkinančiais prierašais. Pamokė, kad net ir žinodama, jog ne viskas gerai, neprivalau niekieno atsiprašinėti.

Pirmame apsakyme pasakojau apie mergaitę, kurią mama vežasi į mirusios senelės namus krauti į dėžes porcelianinių indų. Apsakymas grindžiamas mano pačios patirtimi, vaikystėje aš irgi važiavau į mirusios senelės namus krauti indų. Antrasis pasakojimas buvo apie striptizo šokėją, pardavusią savo sielą šėtonui mainais už teisę vaidinti Las Vegaso scenoje. Tai irgi metafora, tik neprisimenu kieno.

Kol įnikusi kurpiau apsakymus, o Robinas keliavo po Meką, atsirado nauja kamerinė dainininkė Ijana. Žavi filipinietė, labai mėgstanti kasytes iš filmo „Svajonių Džinė“ ir haremo plačkelnes. Grįžęs Robinas įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio. Po poros savaičių ant jos piršto jau puikavosi žiedas su deimantu, didumo sulig visu Brunėjum. Paskui bandžiau išsiaiškinti, ar jie „užmezgė mazgelį“, o jeigu taip, ar dar tebėra kartu, bet tikrąjį princo žmonų skaičių ir kiek jų teisėtos gaubia paslaptis. Anot buvusio „Washington Post“ žurnalisto, su kuriuo man vėliau teko kalbėtis, jo turimų žmonų skaičius gerokai lenkia leidžiamas keturias.

Robinas man buvo malonus ir prisėdus pasikalbėti nebūdavo justi užslėpto pykčio, nebebijojau pelnytos bausmės. Teko daug ką pereiti: būti išlepėle, nubaustąja ir eiline. Ir tada pajutau, kad garsiai žnektelėjusi nukritau į latako dugną.

Robinas, nors ir turėdamas sužadėtinę, dar kelis kartus su manim permiegojo ir net pakvietė pasivažinėti savo naujuoju automobiliu „Aston Martin“, bet ugnelės tarp mūsų nebebuvo. Merginų veidus niaukė nusivylimas. Princas įsimylėjo. Pasikeitė. Retai kada ateidavo į vakarėlius, nebent pasiklausyti dainuojančios Ijanos. Dažniausiai jiedu kiaurą vakarą sėdėdavo lauke ant laiptų, o mes viduj šaipydavomės iš jos apdarų, kurdamos įmantriausius naujausius modelius, nes buvome prisižiūrėjusios laidų „Elsos Klenč stilius“, ir sukome galvas, kaip čia atsitiko, kad nors mes tokios stilingos, prabangiai pasipuošusios, gražiai susišukavusios ir pavydėtinai laibos, princas pasirinko ne vieną iš mūsų, o apvalainą, mados neišmanančią vakarėlių dainininkę.

Dvidešimtą gimtadienį sutikau Brunėjuje ir gavau dovanų ne vieną, o net du neįtikimai brangius laikrodžius, juos Edis įmetė man į skreitą. Po oficialaus gimtadienio vakarėlio su merginomis dar vakarojome namelyje vienais naktiniais, surengėme sau nedidelę puotą – užsisakėm tortą ir šampano iš rūmų virtuvės, juos mums atnešė besišypsantys tarnai. Jau nebuvau atsiskyrėlė, nes niekam neberūpėjau. Bent jau galėjau turėti draugų. Bet būsiu atvira, man labiau patiko aukšta padėtis.

Naujoji mano draugė Dona, įspūdingo grožio Amerikos ir Filipinų kikboksininkė ir manekenė, pakėlė taurę šampano ir prabilo nuostabiu Rikardo Montalbano balsu: „Būk pasveikinta Svajonių saloje, kur pildosi visos mūsų svajos. Sakykim.“

Mane kankino nemiga. Įgudau rašyti kas vakarą, tuoj po vakarėlių ir iki aušros, kai pirmieji saulės spinduliai nudažo šį pasaulio kraštą šimtais mėlynos ir violetinės atspalvių, teikiančių vilties ir grožio.

Parašiau Kolinui, kad jau nebežinau, ką reiškia „norėti“. Jau senokai lioviausi ko nors norėjusi ir jaučiu sieloje didelę tuštumą, nes anksčiau turėjau tikslą. Jis man atsiuntė tokį laišką:

Kanadoje prie krioklių įlipęs į pripučiamą valtį atsisukau į brolį ir paklausiau: „Ar tau neatrodo, kad galiu žūti?“ Jis man atsakė: „Ne. Man atrodo, bus abiem smagu. Kai sėdi valtyje, ne taip jau ir baisu.“

Na, kaip matau, tau iš tiesų reikia kai ką sugalvoti. Atsiųsk naują apsakymą.

Po keturių mėnesių, parašiusi penkis apsakymus, vėl išvykau į Niujorką. Išvažiavau su gerokai storesniu voku nei anąsyk ir brangenybėmis, kurioms reikia apsaugininko. Griežta, šalta ir išraiškinga valdžios ženklų kalba įspūdinga, net man – tariamai socialistei, tariamai vegetarei ir artistei, – net man norėjosi sustoti ir sušukti: Žiūrėkit, šikniai! Aš turiu princo dovanotų brangenybių! Aš graži! Tačiau brangenybės netenka savo galios, kai žmogaus ego taip greitai išsipučia ir tampa dar vienu laikrodžiu, dar viena pora auskarų – tie papuošalai tokie neskoningi, kad atrodo, lyg būtum prisipirkusi Patricijos Fild parduotuvėje.

Galiausiai papuošalai praranda savo sentimentalią vertę ir pasiūlai juos brangenybių supirkėjui, įsikūrusiam Deimantų kvartalo antrame verslo centro aukšte. Sėdėdama prie mažo staliuko ir žiūrėdama, kaip kresnas seneliukas, panašus į tavo dėdę Leoną, pro didinamąjį stiklą apžiūri tavo atneštas brangenybes, imi ir prisimeni, ką sakydavo senelė, kai tempdavai iki paskutinės dienos rašydama kursinį darbą „Auksas ir pelenuos žiba“.

Dar nežinojau, kad tai mano paskutinis apsilankymas Brunėjuje, tačiau atsisveikindama su Robinu pajutau, jog daugiau niekada čia nebegrįšiu. Įdėmiau pažvelgiau jam į akis, lyg stengčiausi kuo geriau įsiminti jo veidą. O jeigu daugiau jo nebepamatysiu?

Pasielgiau visai ne kaip Patė Smit. Net ir turėdama pačią laisviausią ir pankiškiausią krikštamotę, buvau tik gerai mokama nuosavybė – nors ir laikinai išnuomojama, vis tiek taip sumaniai sugebėjau nutraukti savo sielos ir kūno ryšį, kad laikui bėgant nebejaučiau net savo odos. Jeigu daugiau Robino nebematysiu, gal man pavyks grįžti į save? Suprantu, kelias atgal bus ilgas ir sunkus.

29 skyrius

Privačiam detektyvui rasti mano biologinę motiną prireikė dviejų savaičių. Pirmame laiške Kerė man atsiuntė savo šeimos nuotrauką. Per atostogas darytoje fotografijoje jos vyras aukštas, pliktelėjęs, malonaus žvilgsnio, su akiniais. Vyresnioji paauglė duktė akivaizdžiai neįgali. O jaunesnioji, gal kokių šešerių, daili apskritaveidė pusiau juodukė. Laiške buvo rašoma, kad abi mergaitės įdukrintos.

Kerė atrodo drąsi, ryžtingai nusiteikusi. Lūpos nepadažytos, šypsena dalykiška. Visi keturi su panašiais kalėdiniais megztiniais stovi prie aliuminio šaliuote apkalto namelio, jiems už nugarų ant pievelės purvino sniego lopai. Tokių šeimų į valias gali prisižiūrėti Disnėjaus atrakcionų parke.