Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Pamėginau į nuotrauką įterpti save. Kokia būčiau užaugusi, jeigu kiekvieną dieną būčiau grįžusi iš mokyklos į šį namą? Įsivaizdavau mokyklos laikų filmą, kuriame pagrindinės veikėjos kambario sienos mirga marga nuo priklijuotų dainininkų nuotraukų, o veidrodžio prie tualetinio stalelio kraštai nusagstyti mėlynais kaspinėliais. Mergaitė guli ant lovos ir kalbasi telefonu su geriausia drauge, atrėmusi kojas į galvūgalį. Visas kambarys užlietas švelniai gelsvos saulės šviesos. Suprantu, juokingai kvaila ir negražu, bet vis tiek nors trumpam mėginau įsivaizduoti pasaulį, kuriame galbūt būčiau turėjusi kitokių galimybių ir galbūt būčiau priėmusi geresnius sprendimus.

Kerė atsiuntė ir daugiau nuotraukų, spalvotų fotokopijų su ranka pieštuku užrašytomis pastabomis. Kone visos iš spektaklio „Kryžius ir kalavijas“, pastatyto 1972 metais regioniniame Džeksonvilio teatre; jame šokdama ji susipažino su mano biologiniu tėvu Džimiu.

Man pavyko rasti keletą tavo biologinio tėvo nuotraukų. Visada galvojau, kad būtum laiminga, jeigu paveldėtum tėvo išvaizdą. Nebijok, dėl savos nesiskundžiu.

Man labiausiai patikusioje nuotraukoje Džimis stovi it koks herojus. Ilgi banguoti aštuntame dešimtmetyje madingi plaukai užkišti už ausų. Tėvas vilki Renesanso epochos karnavalinį kostiumą. Kerė jam už nugaros ilgos šokėjų eilės gale. Jai ant galvos gėlių vainikas, segi platų kaimišką sijoną ir vilki palaidinukę. Priklaupusi ant kelio laiko aukštai iškeltą tambūriną ir žiūri į Džimį.

Jie abu labai gražūs, bet jis gal net gražesnis. Laiške Kerė mini jį buvus talentingą aktorių ir poetą. O man jis panašus į apsukrų niekšelį. Matyti iš jo akių. Iš nosies ir burnos aš labai panaši į Kerę, bet akys tikrų tikriausiai tėvo.

Genetinis paveldas? Spėju, pirmiausia baltaodžio anglosakso protestanto. Esu tikra, kad Džimis – grynakraujis britas. Mergautinė mano motinos pavardė – Makdouel. Škotiška. Turiu škotiško, vokiško ir, ko gero, airiško kraujo.

O visą laiką maniau panėšėjanti į žydaitę – Niujorko ar Rusijos. Kai manęs paklausia, kokia mano tautybė, atsakau: Rusijos ar Lenkijos žydė. Kai neseniai pasakiau tai savo rusaitei manikiūrininkei, ši linktelėjo galvą ir teištarė: „Taip ir maniau.“

Buvau nepaprastai savarankiška ir viską dariau pati. Anksti subrendusi nesitenkinau tuo, ką turėjau, todėl nuolat siekiau iš gyvenimo ko nors geresnio. Manau, septintam ir aštuntam dešimtmety tai niekam nebuvo naujiena… Regis, iki šiol neatsikračiau senųjų idėjų. Tu atgaivinai man senus jausmus ir pažadinai senus idealus, privertusi knaisiotis po senas nuotraukas ir laikraščių iškarpas.

Šiuo požiūriu aš kur kas panašesnė į Kerę nei į įtėvius, kurie užšovė langines ir it pelės po šluota prasėdėjo visą septintą dešimtmetį, tarsi tuo metu būtų siautęs uraganas.

Kerė rašė laiškus ant nedidelių, baltų, liniuotų lapų su dantytu viršutiniu krašteliu – praktiška, o ne siekiama pasipuikuoti. Ji rašė laiškus seniai prarastai biologinei dukrai ant virtuvinio bloknoto lapų.

Be abejo, dažnai tave prisimindavau. Pastaruoju metu neretai pagalvodavau, kaip man plačiau pasiskelbti, kad tau lengviau būtų mane rasti, jeigu kartais sugalvotum. Viliuosi, galėsiu suteikti tau viską, ko panorėsi ar ko tau reikės. Nekenčiu kalbų apie žmones, kurie beviltiškai trokšta rasti biologinę motiną. Visada maniau, kad tu ir be manęs gyvensi laimingai ir prasmingai.

Ar aš beviltiškai troškau ją surasti? Nesakyčiau. Bet yra ir tiesos. Tikrai beviltiškai troškau kai ką išsiaiškinti, o padėti galėjo tik ji.

Kerės laiškuose buvo aprašomos jaunos moters gyvenimo klajonės: nuo vaikystės vidutiniokų šeimoje Belvju miestelyje Nebraskos valstijoje iki trumpo darbo Jutos universitete, šokėjos karjeros Čikagoje, gastrolių Floridoje, grįžimo atgal į Čikagą, kur netinkamu metu susidėjo su netinkamu vaikinu ir prisidarė bėdos, paskui vėl kelionės atgal į Nebraską, kur ištekėjo, baigė koledžą, tada persikėlė gyventi į Boisio priemiestį Aidaho valstijoje, ten įsidarbino medicinos laborante ir šokių mokytoja ir galiausiai įsidukrino dvi mergaites.

Ji atrodė išsilavinusi ir protinga. Ne kokia prasčiokė ar puskvaišė, o padori moteris, vaikystėje išsidūkusi, patyrusi sukrėtimų.

Ar pati sodinai sodą? – paklausiau viename laiške. Ar teko kada, laikant už dviejų virvučių, leisti į dangų aitvarą?

Lindsis su Kolinu sėdėjo ant juodos odinės sofos mūsų bute man prie šono, o aš paskambinau Kerei ir pakviečiau atvažiuoti į Niujorką. Pamaniau, kad jau esu pasirengusi užversti šitą gyvenimo puslapį ir atversti naują. Kaip pasielgtų Patė Smit? Ogi nė nemirktelėjusi pažvelgtų tiesai į akis.

Gal šimtą kartų gyvenime man yra tekę stovėti tarptautinio Niuarko oro uosto laukiamojoje salėje, bet laukti Kerės buvo įsimintiniausias įvykis.

Labiausiai atmintin įsirėžė rimtas jos veidas žengiant artyn ilgu koridoriumi. Maloni išvaizda, kaip mano platūs klubai, džinsai paaukštintu liemeniu ir languotos flanelės marškiniai. Pasisveikinom abi santūriai šypsodamosi. Manau, mūsų veiduose atsispindėjo gailestis, kad apskritai nusprendėme susitikti. Iš pradžių ši mintis atrodė puiki, bet ją įgyvendinti staiga pasirodė keblu, skausminga, tarsi iš gūdžios tamsos žengtum į akinamai ryškią saulės šviesą.

Susitikimas buvo nejaukus ir sunkus, tačiau biologinė mano motina – tvirta moteris. Išspaudė tik vieną ašarą ir už tą šluostydamasi atsiprašė. Aš aukštesnė už Kerę. Laukiant bagažo ji man pasakė, kad turiu tėvo akis. Bet šitai jau žinojau iš atsiųstų nuotraukų. Stovėjau įbedusi tas akis į bagažo takelį, dėdamasi laukianti jos lagamino, nors nė nežinojau, kaip jis atrodo.

Vėliau mums sėdint ant aukštų kėdžių ir šveičiant kinų maistą virtuvėje, dukart didesnėje už Lindsio siuvimo kambarį, ji man daugiau papasakojo apie Džimį, apie juodu abu. Jaučiausi keistai ir netinkanti toje erdvėje. Patalpoje su aukštomis lubomis jaučiausi maža it dulkė, o šalia smulkutės motinos – tikra milžinė. Mano letenos, laikančios kinų lazdeles, atrodė gėdingai didelės ir vyriškos. Paburkusios, pavargusios akys staiga ėmė merktis.

– Mes pamilome vienas kitą. Po gastrolių jis grįžo su manim į Čikagą, – pasakojo motina.

Net ir po tiekos metų, po tiek išgyvento skausmo, kalbant apie jį motinos veidas švytėjo.

– Jis buvo išvaizdus, charizmatiškas. Ieškojo aktoriaus darbo Čikagoje. Mes gyvenome vieno kambario bute. Sunkiai vertėmės. Pamenu, Džimis buvo susilaužęs koją, vaikščiojo su didžiuliu gipso įtvaru, ir mes susivaidijom. Lauke snigo, siautė baisi pūga, jis išlėkė į gatvę ir nuklampojo per pusnis vilkdamas koją. Puoliau į mašiną ir lėtai sekiau jam iš paskos vis šaukdama lipti vidun.

Nusijuokiau.

– Paskui maktelėjau į sniego pusnį ir abiem teko pėdinti namo pėstute.

Toliau ji kalbėjo neaiškiai. Gerai tai ar blogai, bet nuoširdų pasakojimą ėmė gaubti migla. Klausantis jos žodžių apie tėvą ir drauge jųdviejų praleistą laiką, apėmė jausmas, lyg kalbėčiausi su tėvais apie seksą. Norėjau atvirauti su motina ir kalbėti apie viską laisvai ir nevaržomai – lyg būtume dvi geriausios draugės. Bet taip nebuvo. Mudvi kalbėjome net ne apie seksą. Ir šita moteris – ne mano mama. Aš nevalingai pajutau, koks atgrasus šitas reikalas.

– Aš daug ko nebepamenu. Gaila. Ko gero, išsitrynė iš atminties. Kūriau svajones, kaip tave auginsiu, bet santykiai su Džimiu būtų nenusisekę. Taigi jis mane paliko. Išėjo tau dar negimus.