Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

25 skyrius

Apsilankiusi nuostabiame vieno aktoriaus spektaklyje „Postpornomodernistė“, susipažinau su spektaklio kūrėja ir buvusia pornografijos pasaulio žvaigžde Ane Sprinkl. Mane sužavėjo jos indiškos veido puošmenos, blizgučiai ir sarkastiškas pasišaipymas iš vaginos, todėl mudvi greitai susibičiuliavome. Anė – tikra revoliucionierė. Ji supažindino mane su nauju bruožu – nesigėdyti savęs. Taip ji buvo pagelbėjusi jau daugeliui žmonių.

Vaikščiodama pietauti su Ane, susipažinau su kitais žmonėmis, kurių darbas apėmė dvi sritis – meno ir sekso. Dauguma jų už mane gerokai garsesni (jie galėjo didžiuotis prisiminimais apie Robertą Mapletorpą), bet aš irgi turėjau keletą deimančiukų savo karūnoj. Buvau devyniolikmetė su tatuiruote ant lyties organų, ką tik grįžusi iš Brunėjaus princo haremo. Šitaip Anė pristatydavo mane draugams.

Pas Anę dirbau modeliu ir nusifotografavau jos leidžiamų postmodernistinių kortų „Pin-up Pleasure Activist“ paveikslėliams. Šios nuotraukos kilstelėjo mane aukštyn, į dievaitės modelio darbą, kartais net su labai garsiais menininkais. Čia įgijau vertingos patirties, dirbau su įkvėpimu, bet kartais tekdavo pasijusti ir išnaudojamai, panašiai kaip vidurinėje, kai vienas mokytojas imdavo man masažuoti pečius, o aš negalėdavau liepti jam liautis, nes būdavo gėda. Dabar tos nuotraukos verčia raudonuoti ir susigūžti, bet kai kurios išties gražios, ir džiaugiuosi, kad jas turiu. Rekomenduoju visoms devyniolikmetėms rasti progą nusirengti prieš kamerą ir nusifotografuoti. Pamėginkit. Net jeigu ir manote, kad esate negražios. Nes po penkiolikos metų pažiūrėsite į jas ir pasakysite, kad buvote tikrai žavios.

Savo asmenybę kūriau sulydydama performanso meną, aktyvistų judėjimą ir darbą sekso srityje. Paklausta sakydavau esanti feministė, kovojanti už žmonių seksualines teises. Buvau pornografinio performanso atstovė. Keletą kartų net nuėjau į pasimatymą su Kamila Palja, nes ji tariamai buvo laikoma prostitučių šventąja, tebedirbančia sekso srities dievaite. Tačiau tarp mudviejų niekas nesimezgė, ji man buvo per šiurkšti ir per daug pasileidusi.

Ji smarkiai rūstavo ir purkštavo, o vėliau žurnalui „Playboy“ papasakojo apie pasimatymą, panašų į mudviejų, ir pasiguodė, kad jeigu būtų vyras, veikiausiai tą moterį būtų nudūrusi už tai, kad taip ją erzinusi. Kamila šia taktika rėmėsi kaip pavyzdžiu norėdama parodyti, kad vyrai išprovokuojami elgtis su moterimi žiauriai. O aš maniau, kad mūsų pasimatymas šiaip nenusisekė.

Mano rašomo performanso scenarijus sparčiai rutuliojosi ir netgi nufilmavau keletą jo scenelių. Šiaip ar taip, ta patirtis man priminė laikus, kai padėjau savo draugei striptizo šokėjai nešti sofą. Kai tik pakeldavau sofos galą, kitas nusvirdavo, ir kai jau abi gerai įsikibdavom ir vėl ją pakeldavom, po kelių žingsnių sofa imdavo linguoti į šalis ir vėl tekdavo pradėti iš naujo. Užtrukom gal tris valandas, kol nuvilkom tą daiktą gatve per dešimt kvartalų ir užtempėme laiptais į jos butą. Mano scenarijus buvo visai toks pat. Vos ką nors pataisydavau, kitoj vietoj atsirasdavo spraga. Mačiau, kad jis niekam tikęs, bet neišmaniau, kaip suktis.

Po manim su Lindsiu aukštu žemiau gyveno Penas Džiletas, tas aukštesnis vyrukas iš magų dueto „Penas ir Teleris“. Mudu su Penu buvom seni pažįstami dar prieš man atsikraustant pas Lindsį. Kad atsikėliau į jų namą – dar vienas patvirtinimas, koks mažas šis pasaulis. Peno draugas kompiuterių meistras Kolinas dažnai ateidavo pas mus pavakaroti. Mudu su Kolinu susidraugavom ir iki šiol esam artimi bičiuliai. Atrodė, lyg gyventume bendrabuty. Dėl kompiuterio bėdų ar tempdama padėklą, pilną sumuštinių su tunu, lipdavau apačion pas Koliną, o paskui grįždavau atgal, svetainėje nustumdavau į šalį kilimą ir mokydavausi su Lindsiu dvigubo žingsnelio.

„Atpalaiduok ranką, princese, – sakydavo Lindsis. – Atrodo, lyg galynėčiausi su aligatorium.“

Lindsis man buvo kaip pakaitinis tėvas. Jis ne tik išmokė mane šokti, bet ir patvarkė mano rėkiantį drabužių stilių. Mano spintą jis vadino Viktorijos laikų kekšės skudurynu, o apie mano apavą vos ne kasdien sakydavo, kad „su tokiais bateliais Džekė Kenedi būtų numirusi iš siaubo“. Jam vis primindavau, kad mano drabužiai buvo pirkti prostitutės, o ne pirmosios šalies damos karjerai. Jis atkirsdavo, kad tai tik dar kartą patvirtina mano vaizduotės menkumą, jei čia įžvelgiu tokius ryškius karjeros skirtumus. Kartais, žiūrėk, vėl apsiaunu pigius kekšiškus batelius, bet nuolatinės Lindsio pamokos vis dėlto smarkiai kilstelėjo mano mados suvokimo kartelę. Dar jis išmokė mane tvarkytis namie, tempėsi kartu į sporto salę ir vertė nors retsykiais namie gamintis valgyti.

Anksčiau ar vėliau net ir pornografinių performansų artistei ar feministei aktyvistei, kovotojai už seksualines teises, tenka pažvelgti tiesai į akis. Prabėgo metai, kai grįžau iš Brunėjaus. Per tuos metus kas mėnesį keičiau plaukų spalvą, parduotuvėje „Barneys“ nusipirkau šešiolika porų aukštaaulių ir visą „Louis Vuitton“ lagaminų komplektą (visai ne Patės Smit stiliaus). Ištisus metus pirkausi dizainerių džinsus, pietaudavau su draugais restoranuose ir mokėjau už juos, miegojau prabangiuose „Pratesi“ pataluose ir laksčiau po sendaikčių turgavietes ieškodama antikvarinių baldų, kurių man visai nereikia.

Tokią prabangą leidau sau ne viena. Šitaip gyvena visos Brunėjuje pabuvusios merginos. Įtikinėjau save, kad, palyginti su jomis, aš tik nuskurdęs Vorenas Bafetas. Iš retų telefoninių pokalbių su Delija teko sužinoti, kad vos tik Los Andželo merginos grįžta namo iš Brunėjaus, iš karto lekia į Beverli Hilso saloną „Mercedes-Benz“ ir perkasi patį brangiausią automobilį, dažniausiai kreminės spalvos su rusva odos apdaila. Visos šluoja L. V. lagaminus, tad kodėl aš negaliu? Juk tai tas pat, kas ir kepaliukas duonos ar butelis pieno, ar ne? Po metų švaistūniško gyvenimo šulinėlis neišdžiūvo, bet dugnas jau buvo matyti.

Pasirodymas Formano spektaklyje atvėrė man visas duris – jeigu tinkamai pasinaudosiu nusišypsojusia laime, tikėtina, kad mano aktorinė karjera gali įsisiūbuoti. Ką darytų Patė Smit? Ogi ryžtingai iškeltų galvą, pasiimtų, kas jai priklauso, ir dar visiems išspardytų užpakalius. Jos nekęstų, ją mylėtų, visi ją matytų ir niekas jos nepamirštų.

Bet vos prisėdus apmąstyti savo galimybių vis kas nors, žiūrėk, ima ir sukliudo, o aš pradedu nenustygti vietoje. Nesu nusiteikusi griebti, kas po ranka pakliuvo. Viskas nusibosta, reikia pailsėti. Kur dingsta mano nenumaldoma savimeilė? Laikui bėgant sumenksta ir išnyksta. Bandau rasti plyšelį, pro kurį ji paspruko, tikėdamasi skylę užlopyti ir vėl įsikrauti energinio užtaiso, kuris vidurinėje kiekvieną šeštadienio rytą mane varydavo sėsti į autobusą ir lėkti į Niujorką mokytis vaidybos ir šokti. Gerai apsidairiusi pamatau, kad tų skylių – gyvas velnias, ir nežinia, kurią pirmiausia lopyti.

Kaip rašytoja aš niekam tikusi. Ištisomis valandomis žiūrėjau per televiziją Eimės Fišer teisines laidas ir ėjau pasivaikščioti į Kolumbo aikštę. Vieną ne tokią tingią dieną nupėdinau pasidairyti į dangoraižį „Empire State“. Jį matydavau pro savo namų langą. Taigi vieną rytą apsivilkau senovinį odinį lietpaltį ir nuėjau į jį paslampinėti.

Pakeliui į dangoraižį turėjau praeiti pro parduotuvę „Macy’s“. Nieko negalvodama suktelėjau į šoną ir nudrožiau tiesiai į ją. Patraukiau į vyrų skyrių ir, nuėjusi prie parfumerijos lentynų, susiradau buteliuką kvepalų „Egoiste“. Tai Robino kvepalai. Paėmiau mėginėlį ir pasipurškiau abiejų rankų riešus, palaukiau, kol išgaruos spiritas, o tada pakėlusi prie nosies pauosčiau. Pajutau virptelėjimą, silpną, bet neginčijamą.