Карин Слотер - Širdies randai

– Žinai, tu galėtum įsivaikinti kūdikį, – tarė Ketė.

Sara nenorom šyptelėjo. Nusiėmė akinius ir pasidėjo juos ant stalo.

– Aš…

Užsikirtusi ji liūdnai nusišypsojo. Tai ne taip jau paprasta.

Ketė tylėjo, laukdama, ką Sara pasakys toliau.

– Dabar nenorėčiau apie tai kalbėti, mama.

Persilenkusi per stalą, Ketė suspaudė Sarai rankas.

– Aš visada galėčiau tau padėti.

– Žinau.

Grįžusi į kambarį, Tesa plekštelėjo Sarai per kaklą.

– Kiaulė! – sumurmėjo ji.

Sara nusijuokė, ir Tesa parodė jai liežuvį.

Ketė kilstelėjo antakį ir pasikėlė nuo stalo, bet nepasakė nė žodžio.

– Kaip jautiesi, vaikeli? – paklausė ji.

– Gerai, mama, – atsakė Tesa, bet atrodė ji nekaip. Sarą ėmė graužti sąžinė, kad pakišo jai nuotrauką.

– Ar tikrai? – paklausė Sara.

– Žinoma, nuostabiai, – atkirto Tesa. – Plaukai nutįsę, niežti visą kūną, kelnės spaudžia. – Atsistojusi ji timptelėjo savo puskelnes. – Lenda į tarpukojį.

– Gamta nemėgsta tuštumos, – nusišypsojo Sara.

– Sara! – sudraudė ją Ketė ir nusijuokusi nuėjo į virtuvę.

Tesa vėl atsisėdo ir paėmė įdarytą kiaušinį.

– O kur Džefris? Jau prieš pusvalandį turėjo būti čia.

– Nežinau, – tarė Sara, žiūrėdama, kaip sesuo doroja kiaušinį. – Man rodės, kad tave pykina.

– Pykino, – atsakė Tesa, imdama kitą kiaušinį. – Na, o dabar… tik truputį.

Sara buvo dar kažką besakanti, bet išgirdo privažiuojant automobilį.

– Štai ir Džefris, – tarė ir taip greitai pašoko nuo stalo, kad vos neapvertė kėdės.

Ji nutvėrė virstančią kėdę ir piktai nužvelgė Tesą, kad ši nespėtų kaip paprastai paleisti kandžios pastabos. Paskiau tyčia neskubėdama nuėjo prie laukujų durų. Džefris jau buvo besibeldžiąs, bet ji tuo metu atidarė duris. Palinko jo pabučiuoti, bet sustojo, išvydusi neįprastą jo veido išraišką.

– Kas atsitiko?

Užuot atsakęs, jis parodė jai vaizdajuostę.

– Kas čia? – linktelėjusi paklausė ji.

– Eime į poilsio kambarį, – tarė jis ir pasuko į laiptus.

Iš jo povyzos ir eisenos, iš kietai sukąstų dantų Sara suprato, kad jis įsiutęs. Ji atsisėdo ant sofos, ir Džefris įdėjo vaizdajuostę į leistuvą. Paskiau įsitaisė šalia jos ir ėmė spaudyti nuotolinio valdymo pultelio mygtukus, kol ekrane sušvito vaizdas. Filmas buvo nespalvotas, ir Sara suprato, jog tai vaizdo stebėjimo kameros įrašas.

– Atlantos pašto skyrius, – tarė jis.

Džefris atsirėmė į sofos atkaltę, ir Sara, prisiglaudusi prie jo, sužiuro į ekraną. Niekuo neypatinga scena: pašto skyriaus patalpa, pristatyta pašto dėžučių, vidury – stalas. Džefris varė į priekį, kol ekrane pasirodė liesas paauglys.

– Panašus į Marką Patersoną, – sukuždėjo Sara.

Paauglys įėjo į vidų ir pasuko į galą. Kai jis priartėjo prie vaizdo kameros, panašumas su Marku tiesiog pribloškė. Abu buvo daugmaž tokio paties sudėjimo, įžūlaus veido. Sprendžiant iš drabužių, krito į akis, kad jis irgi dvejopos lytinės orientacijos.

– Tikrai panašus, – tarė Džefris.

Paauglys vogčiomis nusėlino per patalpą, stabtelėjęs apsižvalgė, prieš atidarydamas dėžutę. Stovėjo nusisukęs nuo kameros, tad nebuvo matyti, ką ima iš dėžutės, paskiau vėl apsižvalgė ir įsikišo laiškus už kelnių juostos. Nuleidęs marškinėlių kraštą, pro kamerą nuėjo durų link.

Džefris sustabdė vaizdajuostę, ir ekrane sustingo paauglio veidas.

– Ji pati nėjo, nusiuntė bernioką, – tarė Sara.

– Jis nuėjo į automobilių aikštelę, įlipo į juodą „thunderbird’ą“ ir nuvažiavo į vietinį prekybos centrą, – tarė Džefris. – Niekas jo nepasitiko. Jis laukė kelias valandas, paskiau paskambino iš telefono automato.

– Kam?

– Nikas išsiaiškino, kad tai buvo mobiliojo telefono numeris. Niekas neatsiliepė.

– Kas tasai paauglys?

– Deividas Rosas, arba Rosas Deividas, – atsakė jis. – Nikas patikrino jo tapatybę pagal pirštų atspaudus. Jis buvo pagrobtas vidury dienos prieš dešimt metų. Buvo manoma, kad dingęs be žinios, galbūt miręs.

Sarai suspaudė širdį.

– Prieš dešimt metų?

– Aha, – įsiutęs atsiliepė Džefris. – Žaidė gatvėje su vyresniuoju broliu. Privažiavo Dotė automobiliu. Manoma, kad tai buvo Dotė. Vanda. Arba nežinia kuo ji vardu… Žodžiu, moteris. Rosas Deivis įlipo į automobilį ir nebegrįžo namo.

Sara griebėsi už širdies.

– Vargšai tėvai!

– Jis nebe jų vaikas, Sara. Dabar jis kaip Markas. Tyli. Nikas kvotė jį šešias valandas, ir vaikinas nepasakė nė žodžio. Net neprisipažino, kad pažįsta Dotę. Pasakė, kad ėjo atsiimti pašto, ir tiek.

– Ar jis turi tokią pat tatuiruotę kaip Markas?

Džefris linktelėjo.

– Kiek jam metų?

– Septyniolika.

– Vadinasi, jį pagrobė, kai buvo septynerių, – pasakė Sara.

– Dabar pagal įstatymą jis suaugęs asmuo, – tarė Džefris, kupinas tokios nevilties, kad Sara suspaudė jam ranką.

– Ar davėte žinią jo tėvams? – paklausė ji.

– Nikas pranešė, – tarė Džefris. – Jis neturėjo teisės suimti paauglio. Jis nepažeidė įstatymo, atidarydamas pašto dėžutę, o automobilis įregistruotas jo vardu.

– Jį sekė Nikas, ar ne? – paklausė Sara. – Bent jau gali pranešti tėvams, kur jis dabar yra.

Džefris linktelėjo, žiūrėdamas į sustingusį paauglio atvaizdą.

– Žiūrėk toliau, – tarė jis, durdamas nuotolinio valdymo pulteliu į ekraną.

Jis paspaudė mygtuką, ir paauglys dingo.

Keletą sekundžių ekrane buvo matyti tuščia patalpa. Sara buvo beklausianti, ką jis siūlo žiūrėti, bet pasirodė kitas žmogus. Moteriškė su beisbolo kepuraite ir tamsiais akiniais nuėjo tiesiai į patalpos galą ir atidarė tą pačią dėžutę, iš kurios prieš keletą minučių paauglys išėmė paštą. Ištraukė du vokus ir įsikišo į rankinę. Kai ji atsisuko, Sara aiktelėjo, nors, regis, nebūta ko stebėtis.

– Tai Dotė Viver? – paklausė Sara, nors pati tai matė.

Buvo neįmanoma apsipažinti: ekrane buvo ji. Matyt, nujausdama, kad yra stebima, Dotė kilstelėjo akinius, pažvelgė tiesiai į kamerą ir parodė didįjį pirštą.

Džefris sustabdė vaizdą.

– Kur buvo visi? – sušuko Sara, pasislinkdama ant sofos krašto. – Kur buvo sekliai?

– Jie nusekė paskui paauglį, – atsakė Džefris. – Nikas rado pas jį šūsnį visokio reklaminio šlamšto. Kredito kortelės liko pašto dėžutėje.

– Bet ji negali jomis naudotis, – nepatikliai tarė Sara. – Kai tik kompiuteris perskaitys numerius, iškart paaiškės, kur ji yra.

– Ji tai žino, – nuramino ją Džefris. – Kalbėdama su tavimi ir Lena, ji suteikė visą informaciją. Tai tiesiog žaidimas. Ji stačiai vedžioja mus už nosies.

– Kodėl?

– Todėl, kad ji sugeba, – kandžiai atsakė jis. – Kad ji kiaurai prasmegtų!

Sara uždėjo ranką jam ant peties.

– Džefri, – prabilo ji, trokšdama jį nuraminti, – Deivis Fainas niekada neišeis iš kalėjimo. Leisė namuose. Greisė negyva.

– Neguosk manęs, Sara, – tarė jis dusliu balsu. – Būk gera.

Ji nuleido ranką, o jis palinko į priekį ir, alkūnėmis pasirėmęs į kelius, rankomis užsiėmė veidą.

– Ji laisvėje, Sara. Ji laisvėje ir vėl imsis savo verslo.

– Kas nors tikrai ją sučiups, – tarė jam Sara, nors ir nebuvo tikra savo žodžiais. Džefris, ko gero, pajuto abejonės gaidelę ir pažvelgė į ją. Jo akys buvo sklidinos tokio skausmo, kad Sara nukreipė žvilgsnį į šalį.