Карин Слотер - Širdies randai

Leisė papurtė galvą.

– Jis negalėjo sakyti.

– Kodėl tu taip manai?

Ji gūžtelėjo pečiais, bet Sara pastebėjo, kad ji susimąstė.

– Dotė labai supyko ant Dženės, kai ji pasakė, kad tuo domisi.

– Kuo?

– Na, tuo, kas ten daroma mergaitėms, – sumurmėjo ji. – Pernai Dženė rašė rašinėlį apie Afriką ir visokias gentis. Sakė, kad moterys ten laimingos, nes klauso tėvų, vyrų, ir jaučiasi saugios, jei gerai elgiasi.

– Ar tu tuo tiki, Leise?

Leisė praleido jos klausimą pro ausis.

– Dotė labai supyko. Bet Dženė neatlyžo. Net tada, kai įsikišo mama ir liepė jai liautis. – Ji palenkė galvą. – Paprastai mama sugeba įkalbinti žmones daryti tai, ko jie nenori. Ji moka.

Sara giliai atsikvėpė, apgalvodama mergaitės žodžius.

– Vadinasi, tavo mama ir Dotė liepė Dženei liautis kalbėjus apie žalojimąsi? – paklausė Sara.

– Jos bijojo, kad mokykloje gali būti nemalonumų. Turėtų persikelti į kitą miestą. Pas juos į namus buvo atėjęs žmogus iš švietimo skyriaus. Dženė sakė, kad jis grasino kreiptis į policiją dėl Dženės kalbų.

– Apie mergaičių apipjaustymą? – paklausė Sara, nustebusi, kad mergaitė taip domisi kastracija.

– Dženė sakė, kad moterims tenai nėra ko baimintis… – Užsikirtusi ji pridūrė: – …na, sekso. Ir to, ką darė Dotė. Ten tokių dalykų nebūna, vaikai jiems – šventenybė. Mergaitės apsaugotos.

– Kodėl Dotė ją apipjaustė, Leise?

– Dotė jai nieko nedarė, – atsakė Leisė. – Dženė pati pasidarė po Kalėdų atostogų.

Sara papurtė galvą, negalėdama tuo patikėti.

– Ji niekaip negalėjo to pasidaryti, vaikeli.

– O pasidarė, – neatlyžo Leisė. – Pasiėmė skustuvą, bet iš karto sukliko, Dotė užbėgo laiptais į viršų ir irgi ėmė rėkti.

– Ar tu buvai namie?

– Aš buvau su mama pirmame aukšte, nes buvo algos diena.

Sara nė kiek nenustebo, kad moterys mokėdavo algą: to šlykštaus žurnaliuko leidyba buvo jų verslas. Jos tuo vertėsi mažų mažiausiai trylika metų ir žinojo, ką daro.

– Dženė taip baisiai klykė, atrodė, kad ji miršta, – tarė Leisė. – Paskiau mama nusileido žemyn ir man papasakojo, ką pasidarė Dženė.

Netekusi žado, Sara linktelėjo, kad ji pasakotų toliau.

– Jos negalėjo vežti Dženės į ligoninę, mama pasakė, kad būtų geriausia užbaigti tai, ką ji pradėjo… – Leisė patylėjo. – Jos ir užbaigė.

– Ar nuskausmino? – paklausė Sara.

– Mama davė jai tablečių, kad nebūtų užkrėtimo.

– Aš ne tai turiu galvoje, – tarė Sara. – Ar padarė jai narkozę, prieš baigdamos operaciją? Ar užmigdė, kad ji nieko nejaustų?

– Man rodos, ji užmigo pati savaime, kai tik jos pradėjo, – tarė Leisė. – Šiaip ar taip, netrukus ji nustojo klykti.

Sara prikando apatinę lūpą, stengdamasi sugalvoti tinkamą klausimą.

– Kodėl Dženė taip pasielgė? – paklausė ji.

– Karsonas ir Roris iš jos tyčiojosi, kai mes slidinėjome, girdi, eik su mumis, bet ji atsisakė.

– Siūlydami eiti su jais, turėjo galvoje seksą?

Ji linktelėjo.

– Ji atsisakė, atkirto, kad jie nešvarūs, ir tada jie įsiuto, išvadino ją kekše, bet ji nesuprato, ir Kuperis jai paaiškino, kad anksčiau ji ėjusi pas juos su Marku. – Ji patraukė pečiais. – Markas įbėrė jai kažko į gėrimą, ir ji ėmė keistai elgtis, o paskiau nieko nebeprisiminė.

– Ar žinai, kas tai buvo?

– Kažkas tokio, nuo ko rytojaus dieną būna labai bloga, – atsakė Leisė. – Jai skaudėjo pilvą, ir ji dvi dienas nėjo į mokyklą. Dotė sakė, kad jai gripas.

„Rohipnolis, – pagalvojo Sara. – Prievartautojų vartojami raminamieji vaistai.“

– Taip ji pasielgė, ir tiek. Markas sako, kad, išgėrus tų vaistų, darai tai, ką iš tikrųjų ir norėtum daryti.

– Netiesa, – tarė Sara. – Juo labiau išgėrus tų vaistų, kurių jis tikriausiai jai davė.

Leisė gūžtelėjo pečiais, neimdama į galvą jos žodžių.

– Šiaip ar taip, jai patiko Kuperis Baretas.

– Ar jis irgi važiavo slidinėti? – paklausė Sara.

– Ir jis, ir Roris, ir Karsonas, – atsakė Leisė. – Viešbutyje jie kaišiojo laiškučius pro durų apačią, o kai vieną rytą atsikėlėme, ant durų kabojo popiergalis, prirašytas visokių šlykštybių. – Ji pažvelgė į Sarą. – Man rodos, jie vogė daiktus iš jos spintelės mokyklos drabužinėje.

– Kokius daiktus?

– Nuotraukas ir visa kita. Jie draskė viską, ir ji galų gale nieko ten nedėdavo, išskyrus knygas.

– Turbūt jai buvo labai skaudu?

Leisė gūžtelėjo pečiais, bet Sara suprato, kad ji jaudinasi.

– Kaip manai, kodėl Markas taip su ja elgėsi? – paklausė Sara. – Ar Dotė liepė jam nuvesti ją į tą vakarėlį?

Leisė linktelėjo, ir Sarai pasidarė bloga, pagalvojus, kad Markas siūlė draugams Dženę Viver, telkdamas kuo daugiau vaikų Dotei.

– Dženė supyko, kad jie taip ją užgaulioja, – tarė Leisė. – O Dotė patarė Dženei vėl susidėti su jais, tada, girdi, jie nustosią kibti, bet Dženė atsisakė. Ji pasakė, kad nori apsivalyti.

– Todėl ji ir susipjaustė tarpukojį? – paklausė Sara.

– Ji pradėjo, bet baigti teko Dotei, – tarė Leisė ir vėl įniko krapštyti šašiuką, kol pasirodė kraujas.

Sara išsitraukė iš kišenės nosinę ir nušluostė kraują jai nuo kojos.

– Ar tu matei, ką tą vakarą Dotė padarė Dženei? – paklausė ji.

Ji vėl papurtė galvą.

– Man nebeleido su ja bendrauti.

– Kodėl?

– Nes mama uždraudė, – tarė ji ir vėl sužiuro į nudraskytą šašiuką. – Mama pasakė, kad paprašys Dotę padaryti man tą patį, jeigu kalbėsiu su Džene. – Ji parodė į tarpukojį. – Štai čia.

– Ar tavo mama irgi supyko ant Dženės?

Nuleidusi galvą, Leisė prašneko labai tyliai. Sarai teko įtempti klausą, kad išgirstų, ką ji sako.

– Mama sakė, kad su Džene buvo Markas, bet tai netiesa. Dženė įsiuto, todėl ir susipjaustė. – Patylėjusi ji pridūrė: – Vaikai turi būti tik su suaugusiaisiais, nes suaugusieji žino, ką daro, o vaikai nežino.

– Ar tu tikrai manai, kad tėtis nieko apie tai nežinojo?

Ji vėl papurtė galvą, kietai sučiaupusi lūpas.

– Jis būtų užmušęs Marką.

– Ar jis būtų supykęs ir ant mamos? – paklausė Sara, nutarusi ją iškamantinėti. – Ar tu nemanai, kad jis būtų nepatenkintas, sužinojęs, jog tavo mama nėščia?

Leisė vėl kilstelėjo galvą.

– Iš kur jūs žinote?

– Aš daug ką žinau, – tarė Sara mergaitei.

– Markas kaltas, kad ji pastojo, – tarė Leisė, ir Sara vėl nustebo išgirdusi tokius lyg suaugusiųjų įteigtus žodžius. Matyt, kas nors ją pamokė taip sakyti. – Vėl apsirgusi mama pasakė tėčiui, kad negali su juo būti. Todėl ir suprato, jog vaiko tėvas – Markas.

Sara vėl giliai atsiduso. Ji labai abejojo, kad kada nors jie sužinos, kas iš tikrųjų buvo kūdikio tėvas.

– Na, o praeitą šeštadienį… – pradėjo Sara. – Kas atsitiko?

– Mama atėjo į čiuožyklą ieškoti Marko, ir jai pasidarė bloga.

– Kaip tai – „bloga“? – paklausė Sara.

Leisė vėl įsmeigė akis į koją.

– Ji atvežė mus ir nuėjo ieškoti Marko. Jai iš tikrųjų pasidarė bloga ir ji nuėjo į tualetą.

Sara bandė prisiminti, kokio ūgio Greisė Paterson. Ji buvo neaukšta, ir Tesa išties galėjo ją palaikyti paaugle.

– Ar tu ėjai kartu? – paklausė Sara.

Leisė linktelėjo.

– Ir tuomet atėjo Dženė?

– Ji pamatė mus einant į tualetą.