Карин Слотер - Aklumas

Versta iš:

Karin Slaughter

BLINDSIGHTED

Harper

ISBN 9786090105504

Copyright © 2001 by Karin Slaughter

Published by arrangement with William Morrow, an imprint of HarperCollins Publishers

© Vertimas į lietuvių kalbą, Gabrielė Gailiūtė, 2012

Viršelio nuotraukos:

Mergina © Bowie15 | Dreamstime.com

Lapai © Uwe Mayer | Dreamstime.com

Fonas © Igor Korionov | Dreamstime.com

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė

Redagavo Rita Markulienė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkė Jurga Kurtinaitienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu tėveliui, kuris mane išmokė mylėti Pietus, ir Bilie Bennett, kuri paskatino mane apie juos rašyti.

Pirmadienis

1

Sara Linton atsilošė kėdėje, tyliai murmėdama į ragelį:

– Gerai, mamyte.

Jai šmėstelėjo mintis, ar kada nors bus per sena mamos beržinei košei.

– Gerai, mamyte, – pakartojo Sara, rašikliu barbendama į stalą. Juto, kaip kaista skruostai, ir jai pasidarė labai gėda.

Į kabineto duris kažkas tyliai pabeldė ir nedrąsiai pratarė:

– Daktare Linton?

Sara pasistengė neišsiduoti, kaip jai palengvėjo.

– Man reikia eiti, – pasakė ji motinai, o ši dar sykį papriekaištavo ir padėjo ragelį.

Nelė Morgan atidarė duris ir griežtai nužvelgė Sarą. Hartsdeilio vaikų poliklinikos reikalų tvarkytoja Nelė Sarai atstojo sekretorę. Nelė čia šeimininkavo, kiek tik siekė atmintis, net tada, kai pati Sara dar buvo poliklinikos pacientė.

Nelė tarė:

– Jūsų skruostai dega.

– Mane ką tik aprėkė mama.

Nelė kilstelėjo antakį.

– Matyt, buvo už ką.

– Taigi, – atsakė Sara, tikėdamasi, kad tuo pokalbis baigsis.

– Atėjo Džimio Pauelo tyrimų rezultatai, – pasakė Nelė, vis dar įdėmiai žvelgdama į Sarą. – Ir paštas, – pridūrė numesdama šūsnį laiškų ant neskaitytos korespondencijos lentynėlės. Nuo papildomo svorio plastikas net sulinko.

Perskaičiusi faksą, Sara atsiduso. Jei diena būdavo sėkminga, ji tenustatydavo, dėl ko skauda ausis ar peršti gerklę. O šiandien jai teks dvylikamečio berniuko tėvams pranešti, kad jam ūminė mieloblastinė leukemija.

– Blogos naujienos, – įtarė Nelė. Ji taip seniai dirbo poliklinikoje, kad puikiai suprato laboratorijos ataskaitas.

– Taip, – pritarė Sara, trindamasi akis. – Labai blogos. – Ji atsilošė kėdėje ir paklausė: – Pauelai išvažiavo į Disnėjaus pramogų parką, taip?

– Gimtadienio proga, – atsakė Nelė. – Turėtų grįžti šįvakar.

Sarą užplūdo liūdesys. Ji neišmoko ramiai pranešti tokių naujienų.

Nelė pasiūlė:

– Galiu užrašyti juos rytoj iš pat ryto.

– Ačiū, – atsakė Sara, kišdama ataskaitą į Džimio Pauelo kortelę. Ji pažvelgė į sieninį laikrodį ir net aiktelėjo. – Jis teisingai rodo? – paklausė dirsteldama ir į rankinį laikroduką. – Prieš penkiolika minučių turėjau susitikti pietų su Tesa.

Nelė pažvelgė į savo laikrodį.

– Taip vėlai? Jau beveik laikas vakarieniauti.

– Jokiu kitu metu negalėjau, – atsakė Sara, surinkdama korteles.

Ji užkliudė neperskaitytų laiškų lentynėlę, ta su visa šūsnimi popierių šleptelėjo ant grindų ir įskilo.

– Velnias, – sušnypštė Sara.

Nelė puolė jai padėti, bet Sara ją sulaikė. Visų pirma, Sara nemėgo, kai kiti žmonės tvarkydavosi už ją, o antra, jei Nelė kaip nors įstengtų atsiklaupti ant kelių, kažin ar atsistotų be pagalbos.

– Aš surinksiu, – pasakė jai Sara, semdama visą šūsnį ir tėkšdama ant stalo. – Dar kas nors?

Nelė šyptelėjo.

– Trečiąja linija skambina policijos viršininkas Toliveris.

Sara atsisėdo ant kulnų, apimta siaubo. Ji buvo ir miestelio pediatrė, ir koronerė. Džefris Toliveris, jos buvęs vyras, – policijos viršininkas. Vidury dienos jis gali skambinti Sarai tik dėl dviejų priežasčių, ir nė viena iš jų nėra labai maloni.

Nusprendusi nedaryti skubotų išvadų, Sara atsistojo ir pakėlė ragelį.

– Tikiuosi, kas nors mirė.

Džefrio balsas vėlėsi, tikriausiai jis skambino mobiliuoju telefonu.

– Deja, ne, – atsakė jis, tada pridūrė: – Aš laukiau dešimt minučių. O jei reikalas būtų skubus?

Sara ėmė krautis popierius į lagaminėlį. Poliklinikoje galiojo nerašyta taisyklė priversti Džefrį atsistoti ant ausų, prieš leidžiant jam kalbėtis su Sara telefonu. Ji net nustebo, kad Nelė nepamiršo pranešti, jog jis skambina.

– Sara?

Sara pažvelgė į duris ir sumurmėjo:

– Taip ir maniau, kad reikia eiti iš čia.

– Ką? – paklausė jis, mobiliuoju jo balsas šiek tiek aidėjo.

– Sakiau, kad kai skubu, tu atsiunti žmogų, – pamelavo ji. – Kur tu?

– Koledže, – atsakė jis. – Laukiu sarginių šunų.

Šitaip jiedu vadindavo Valstybinio Granto technologijos koledžo miestelio centre apsaugos darbuotojus.

Ji paklausė:

– Kas nutiko?

– Tik domiuosi, kaip tu laikaisi.

– Kuo puikiausiai, – atkirto ji, traukdama popierius iš lagaminėlio, pati nesuprasdama, kodėl apskritai juos ten sukišo. Ji pervertė kelias korteles ir sudėjo jas į šoninę kišenėlę. – Vėluoju pietauti su Tesa. Ko tau reikia?

Jos nedraugiškas tonas jį, regis, sutrikdė.

– Tiesiog vakar atrodei išsiblaškiusi, – atsakė jis. – Bažnyčioje.

– Visai ne, – sumurmėjo ji, perversdama laiškus.

Išvydusi atviruką stabtelėjo ir visas jos kūnas pastiro. Atviruke buvo pavaizduotas Atlantos Emorio universitetas, kurį baigė Sara. Kitoje pusėje, šalia vaikų poliklinikos adreso, buvo parašyta: „Kodėl mane apleidai?“

– Sara?

Ją išmušė šaltas prakaitas.

– Man reikia eiti.

– Sara, aš…

Ji padėjo ragelį, neleidusi Džefriui pabaigti sakinio, ir kartu su atviruku susikišo į lagaminėlį dar tris korteles. Niekieno nepastebėta išsmuko pro šonines duris.

Išėjus į gatvę, Sarą apšvietė saulė. Oras buvo vėsus, nors rytą atrodė šilčiau, o iš tamsaus debesies žadėjo vakare palyti.

Pravažiavo raudonas „Thunderbird“, pro jo langą išlindo rankytė.

– Laba diena, daktare Linton! – riktelėjo vaikas.

Sara pamojo, šūktelėjo „Labas!“ ir perėjo gatvę. Paėmė lagaminėlį į kitą ranką ir žengė per veją priešais koledžą. Šaligatviu pasuko dešinėn, Didžiosios gatvės link, ir vos per penkias minutes atsidūrė valgykloje.

Tesa sėdėjo prie staliuko tolimajame tuščios valgyklos gale ir valgė mėsainį. Atrodė nepatenkinta.

– Atsiprašau, kad vėluoju, – tarė Sara, artindamasi prie sesers. Ji mėgino šyptelėti, bet Tesa raukėsi toliau.

– Sakei, antrą. O dabar beveik pusė trijų.

– Turėjau sutvarkyti dokumentus, – paaiškino Sara, dėdama lagaminėlį ant suolo.

Tesa buvo santechnikė, kaip jų tėvas. Nors užsikimšę vamzdžiai – ne juokai, „Lintonas ir dukros“ labai retai sulaukdavo tokių skubių skambučių kaip Sara kasdien. Jos šeima nesuvokė, ką Sarai reiškia sunki diena, ir nuolat piktindavosi, kad ji vėluoja.

– Aš antrą valandą skambinau į morgą, – pranešė Tesa, knebinėdama bulvytę. – Tavęs ten nebuvo.

Sara niurgzdama atsisėdo ir persibraukė pirštais plaukus.

– Grįžau į polikliniką, paskambino mama, ir visai užsimiršau. – Ji nutilo ir pridūrė tai, ką sakydavo visada: – Atleisk. Reikėjo tau paskambinti. – Tesai nieko neatsakius, Sara kalbėjo toliau: – Gali pykti ant manęs visus pietus arba susitaikom, ir nupirksiu tau šokoladinio torto.