Карин Слотер: Širdies randai

Versta iš:

Karin Slaughter. KISSCUT

Harper

Valdas V. Petrauskas –

Lietuvos rašytojų sąjungos,

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos,

Kanados literatūros vertėjų asociacijos narys.

ISBN 9786090103906

Copyright © 2002 by Karin Slaughter

Published by arrangement with William Morrow,

an imprint of HarperCollins Publishers

Viršelio nuotraukos:

© Zhiltsov Alexandr | www.shutterstock.com

© Le Do | www.shutterstock.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Valdas V. Petrauskas, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Redagavo Nijolė A. Petrauskienė ir Marijona Treigienė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkė Jurga Kurtinaitienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Doris Smart,

kuriai patiko žaisti futbolą Oberne

ir skaityti – ir tai daryti šia seka

Šeštadienis

1

Niūniuodama „Šokančią karalienę“, Sara Linton pagal muziką suko ratus čiuožimo aikštelėje. „Jauna ir švelni, septyniolikos metų.“

Staiga kairėje išgirdo šaižiai sudžeržgiant ratukus ir, laiku pasisukusi, sugriebė iš užpakalio už marškinėlių vos neatsitrenkusį į ją vaiką.

– Džastinai! – sušuko, atpažinusi septynmetį berniuką, vos ne vos nustovintį ant riedučių.

– Labas, daktare Linton, – atgaudamas kvapą, pasisveikino Džastinas.

Pernelyg didelis šalmas smuko jam ant akių, ir jis turėjo keliskart atsmaukti jį, norėdamas pažvelgti aukštyn į gydytoją. Sara nusišypsojo kone sprogdama juoku.

– Sveikas, Džastinai.

– Atrodo, jums patinka muzika, ar ne? Mamai irgi patinka.

Vaikas spoksojo į ją prasižiojęs. Kaip ir diduma Saros pacientų, Džastinas tarsi nustebo, išvydęs ją ne klinikoje. Įdomu, gal jie mano, kad ji ir gyvena ten, rūsyje, laukdama, kol jie ateis peršalę ar sukarščiavę?

– Na, aš tiesiog pastebėjau, kad jūs dainuojat, – pridūrė Džastinas ir vėl atsmaukė šalmą, sulenkta ranka braukdamas sau per nosį.

– Pala, – tarė Sara ir pritūpusi suveržė dirželį vaiko pasmakrėje. Muzika griaudėjo taip garsiai, kad Sara jautė, kaip jos rankose virpa plastikinis dirželis.

– Ačiū! – sušuko Džastinas, nežinia kodėl abiem rankomis griebdamasis už šalmo, staiga susvyravo ir ko neapvirtęs įsikibo Sarai į koją.

Sara vėl griebė jį už marškinėlių ir nuvedė ten, kur saugiau: prie aikštelės aptarnavimo kiosko. Išbandžiusi vienaeilius riedučius, Sara paprašė dviejų eilių klasikinių – nebuvo nusiteikusi šleptelėti ant užpakalio, stebint pusei miesto.

– Oho! – sukikeno Džastinas, įsitverdamas turėklų. Jis žiūrėjo žemyn į jos riedučius. – Kokios didelės jūsų kojos!

Nejučia paraudusi iš gėdos, Sara žvilgtelėjo į savo riedučius. Jau nuo septynerių metų vaikai erzindavo ją pravardžiuodami didžiakoje. Beveik trisdešimt metų kęsdama patyčias, Sara nepriprato prie jų – jai norėjosi iš gėdos lįsti po lova ir širdį atgauti, pasmaguriavus šokoladiniais ledais.

– Jūsų riedučiai vyriški! – suspigo Džastinas ir, paleidęs turėklus, abiem rankomis parodė į jos juodus riedučius. Sara vos spėjo jį sugriebti – būtų šleptelėjęs ant užpakalio.

– Katinėli, – švelniai sukuždėjo Sara jam į ausį, – nepamiršk, ką sakei, kai ateisi skiepytis.

Džastinas sumišęs nusišypsojo gydytojai.

– Regis, mama mane šaukia, – sumurmėjo ir, laikydamasis turėklų, nuėjo šalin, tolydžio žvilgčiodamas per petį – tikriausiai baiminosi, kad Sara šoks jį vytis.

Susidėjusi rankas ant krūtinės ir atsirėmusi į aikštelės turėklus, Sara lydėjo jį akimis. Kaip ir diduma vaikų gydytojų, ji mylėjo vaikus, tačiau mums derėtų paaiškinti, kodėl šeštadienio vakarą ji leido vaikų aikštelėje.

– Atėjai į pasimatymą? – prisiartinusi paklausė Tesa.

Sara piktai dirstelėjo į seserį.

– Gal pamiršai, ko aš čia įsivėliau?

Tesa pabandė nusišypsoti.

– Todėl, kad mane myli?

– Žinoma, – kandžiai atsakė Sara.

Kitame aikštelės krašte Sara pastebėjo Devoną Lokvudą, Tesos širdies draugą, Lintonų santechnikos paslaugų įmonės darbuotoją. Devonas vedžiojo sūnėną po vaikų aikštelę, o brolis žiūrėjo į juos iš tolo.

– Jo motina manęs nemėgsta, – sumurmėjo Tesa. – Kai tik pamato mane artinantis prie jo, spokso į mane žvėriškomis akimis.

– O ir tėvas ne ką mažiau, – pridūrė Sara.

Pajutęs žvilgsnius, Devonas joms pamojavo.

– Vaikai jam patinka, – tarė Sara, irgi modama jam.

– Ir ne tik vaikai, – pusbalsiu, beveik pati sau tarė Tesa ir pasisuko į Sarą. – Beje, kur dingo Džefris?

Sara nustebusi dirstelėjo vartų link. Be kita ko, taipgi nustebusi, kad jai jau vis viena, kur dingo jos buvęs vyras.

– Nežinau, – atsakė. – Kodėl šiandien čia tiek daug žmonių?

– Šeštadienio vakaras, o futbolo sezonas dar neprasidėjo. Ką gi žmonėms veikti? – atsiliepė Tesa, tačiau neatlyžo ir toliau neatstojo nuo Saros: – Kur dingo Džefris?

– Gal jis ir neateis.

Tesa nusišypsojo, ir Sara suprato, kad sesuo susitvardė kandžiai neįgėlusi.

– Na, sakyk.

– Nėra ko sakyti, – tarė Tesa, ir Sara nesuprato, ar ji meluoja, ar ne.

– Mudu susitinkame, ir tiek, – tarė Sara ir nutilo, staiga pagalvojusi, ką ji nori apgauti, Tesą ar save. Ir pridūrė: – Nieko rimta.

– Žinau.

– Mudu nė nesibučiavome.

Tesa beviltiškai skėstelėjo rankomis.

– Žinau, – pakartojo ji, kvailai šyptelėdama.

– Tik keliskart buvome susitikę, ir tiek.

– Kodėl tu stengiesi mane įtikinti?

Giliai atsidususi, Sara atsirėmė į turėklus. Jautėsi nei šiaip, nei taip, lyg būtų paauglė, o ne subrendusi moteris. Su Džefriu išsiskyrė prieš dvejus metus, užklupusi jį su iškabų parduotuvės savininke. Ir pačiai Sarai, ir jos artimiesiems buvo tiesiog mįslė, kodėl ji vėl pradėjo su juo susitikinėti.

Vėl suskambo daina, ir šviesos priblėso. Sara žiūrėjo, kaip, atšokę nuo palubėje kabančio veidrodinio rutulio, po visą aikštelę sklaidosi kvadratiniai atspindžiai.

– Einu į tualetą, – tarė Sara seseriai. – Nepražiopsok Džefo, gerai?

Tesa dirstelėjo per Saros petį.

– Kažkas lyg įėjo.

– Ten dvi kabinos.

Sara pasuko moterų tualeto link kaip tik tuo metu, kai ten ėjo aukšta paauglė. Sara atpažino Dženę Viver, vieną iš savo pacienčių. Pamojo jai ranka, bet mergina jos nepastebėjo.

– Galėtum pakentėti, – sumurmėjo Tesa.

Sara susiraukė, pamačiusi, kad Dženei iš paskos į tualetą užėjo nepažįstama paauglė. To dar betrūko, kad, prieš Džefriui ateinant, atsitiktų nelaimė!

Tesa linktelėjo galva durų link.

– O kas ten? Toks aukštas, juodaplaukis, išvaizdus.

Sara vos susitvardė kvailai neišsišiepusi, kai pamatė aikštelės link einant Džefrį. Jis buvo nepersirengęs po darbo, vilkėjo tamsiai pilka eilute, ryšėjo raudonu kaklaraiščiu. Būdamas Granto apygardos policijos viršininkas, su diduma žmonių salėje buvo pažįstamas. Tolydžio stabčiodamas, spausdamas vienam kitam ranką, jis dairėsi aplink. Matyt, manęs žvalgosi, pagalvojo Sara, bet nutarė nieku gyvu neduoti jam ženklo, žiūrėdama, kaip jis skinasi kelią per minią. Tegu bent dabar Džefris parodo savo sugebėjimus!

Sara susipažino su Džefriu vos pradėjusi dirbti policijoje teismo medicinos eksperte. Ėmėsi to darbo, norėdama užsidirbti papildomai pinigų ir padėti į pensiją išeinančiam partneriui, Hartsdeilio vaikų klinikos gydytojui Barniui. Jau seniai atsiskaičiusi su daktaru Barniu, Sara vis dėlto neatsisakė šio darbo. Jai patiko mįslės, kurias tekdavo spręsti teismo medicinos priemonėmis. Prieš dvylika metų Sara paliko Atlantos Greidžio ligoninės greitosios pagalbos skyrių. Perėjimas iš atsakingo, ryžtingų veiksmų reikalaujančio darbo, kur sprendžiamas gyvybės ar mirties klausimas, į kliniką gydyti nuo vidurių sutrikimo ar slogos pražūtingai paveikė jos nervų sistemą. Teismo medicinos ekspertės darbas buvo iššūkis, smegenų mankšta, neleidžianti protui užmigti.