Карин Слотер - Širdies randai

Pagaliau Džefris ją pastebėjo. Sustingo spausdamas ranką Betei Reinolds, lūpų kampučiai palengva pakilo, paskiau vėl nusileido, kai smulkmenų parduotuvės savininkė įtraukė jį į pokalbį.

Sara daugmaž spėjo, apie ką galėtų kalbėti Betė. Per pastaruosius tris mėnesius parduotuvė buvo dusyk apiplėšta. Betė buvo karingai nusiteikusi ir, nors mintyse Džefris aiškiai klajojo kažkur kitur, nė neketino liautis.

Pagaliau Džefris linktelėjo, patapšnojo per petį ir paspaudė ranką, tikriausiai susitaręs susitikti su ja rytojaus dieną. Prasiskynęs kelią pro minią, nuėjo Saros link, vylingai šypsodamasis.

– Sveika, – tarė jai.

Sara, kaip ir visi kiti, nejučia irgi spustelėjo jam ranką.

– Sveikas, Džefri, – neįprastai šiurkščiu balsu pasisveikino Tesa. Taip šiurkščiai su Džefriu paprastai kalbėdavo Edis, jų tėvas.

Džefris sutrikęs nusišypsojo.

– Sveika, Tesa.

– Aha, – sumurmėjo Tesa ir nučiuožė į šalį, per petį reikšmingai žvilgtelėjusi į Sarą.

– Ką tai galėtų reikšti? – paklausė Džefris.

Sara truktelėjo ranką, bet Džefris vis dar laikė ją suspaudęs, lyg norėdamas parodyti, kad paleis, kada panorės. Jis visada velniškai pasitikėdavo savimi, ir šis jo būdo bruožas Sarą žavėjo labiausiai.

– Vėluoji, – tarė ji, susidėjusi rankas ant krūtinės.

– Turėjau neatidėliotinų reikalų.

– Gal jos vyras kur nors išvažiavęs?

Jis pažvelgė į ją kaip į apsimelavusį liudytoją.

– Kalbėjau su Frenku, – tarė, turėdamas galvoje Granto apygardos policijos skyriaus vyriausiąjį tyrėją. – Paprašiau, kad šiąnakt jis perimtų budėjimą. Nenoriu, kad mums trukdytų.

– Ką trukdytų?

Jam nusišypsojus, vėl virptelėjo lūpų kampučiai.

– Et, tikiuosi šį vakarą tave sugundyti.

Ji nusikvatojo ir loštelėjo atgal, išsilenkdama jo bučinio.

– Geriau bučiuotis, kai lūpos susiliečia, – tarė jis.

– Tik ne pusei mano pacientų stebint, – atrėmė ji.

– Tuomet eikš čia.

Nepaisydama blaivaus proto, Sara nėrė po turėklais ir paėmė jį už parankės. Jis pavažiavo drauge su ja toliau nuo žmonių akių į nuošalesnę vietą prie tualetų.

– Ar čia geriau? – paklausė.

– Aha, – atsakė Sara, žiūrėdama į jį iš viršaus, nes jos riedučiai buvo keliais centimetrais aukštesni. – Kur kas geriau. Man kaip tik reikia į tualetą.

Ir pasuko į tą pusę, bet jis sulaikė ją, apkabinęs per liemenį.

– Džefri, – tarė ji, jausdama, kad jos balsas toli gražu ne piktas.

– Tu tokia graži, Sara.

Ji užvertė akis kaip paauglė.

Džefris juokdamasis pridūrė:

– Šiąnakt iki pat ryto svajojau tave pabučiuoti.

– Ar tikrai?

– Tu taip gardžiai kvepi.

Ji abejingai nusiviepė.

– Valausi dantis ta pačia Colgate pasta.

– Ne pastą turiu omeny.

Ji išsižiojo nustebusi, ir jis nusišypsojo aiškiai patenkintas jos reakcija. Sara pajuto, lyg kas būtų krustelėjęs krūtinėje, ir buvo kažką besakanti, bet tuo metu sučirškė jo gaviklis.

Jis vis dar žiūrėjo į ją, lyg negirdėdamas.

Atsikrenkštusi Sara paklausė:

– Ar nežadi pažiūrėti?

Galiausiai jis dirstelėjo į gaviklį, prisegtą prie diržo, ir sumurmėjo:

– Šūdas!

– Kas atsitiko?

– Įsilaužimas, – burbtelėjo jis.

– Juk sakei, kad paprašei Frenką tave pavaduoti.

– Jis tvarko tik smulkmenas. Reikėtų paskambinti iš telefono būdelės.

– O kur tavo mobilusis?

– Akumuliatorius išsikrovė.

Džefriui, regis, pavyko susivaldyti, ir jis net nusišypsojo Sarai.

– Niekas negali sugadinti mums šio vakaro, Sara. – Jis prisiglaudė prie jos skruosto. – Šįvakar už tai man nėra nieko svarbesnio.

– Jau taip dega, kad po vakarienės iškart bėgsi į pasimatymą, ar ne? – paerzino ji. – Galime ir neiti vakarienės, jeigu taip skubi.

Jis prisimerkęs nužvelgė ją ir nuėjo.

Sara palydėjo jį žvilgsniu ir, atsirėmusi į sieną, prakošė: „Va, dailiausia!“ Ji negalėjo patikėti, kad greičiau nei per tris minutes jis sugebėjo apsukti jai galvą kaip paskutinei kvailei.

Ji krūptelėjo, trinktelėjus tualeto durims. Tarpdury stovėjo Dženė Viver, įsmeigusi žvilgsnį į aikštelę, lyg kažką mąstydama. Juodų marškinėlių fone jos kaklas ir veidas atrodė neįprastai balti. Kai Sara privažiavo prie merginos, ši staigiai užsimetė ant peties tamsiai raudoną kuprinę, kampu brūkštelėdama jai per krūtinę.

– Ai! – atšlydama sušuko Sara.

Dženė tankiai sumirksėjo, atpažinusi savo gydytoją.

– Atsiprašau, – pusbalsiu sumurmėjo ji ir nukreipė žvilgsnį į šalį.

– Nieko baisaus, – tarė Sara, ketindama užmegzti pokalbį: mergina atrodė sutrikusi. – Kas tau? – paklausė. – Tau bloga?

– Ne, viskas gerai, – atsakė Dženė, prispausdama kuprinę prie krūtinės.

Nespėjus Sarai nieko pridurti, Dženė nuėjo.

Sara palydėjo žvilgsniu merginą, einančią prie būrio paauglių, susispietusių prie vaizdo žaidimų kambario. Ekranų spindesys nutvieskė Dženę žalia šviesa, ir ji dingo kažkur kampe. Sarai smilktelėjo, kad atsitiko kažkas negera, bet ji nepuolė iš paskos kamantinėti, kas atsitiko. Tokio amžiaus merginoms bet koks menkniekis atrodo tragedija. Tikriausiai bus susipykusi su vaikinu, kaip paprastai nutinka paauglėms.

Tvykstelėjo šviesos, pasibaigus lyrinei melodijai iš garsiakalbių sugriaudėjo senas rokas, bosais atsiliepdamas Saros krūtinėje. Bežiūrint į aikštelėje pagal ritmą sujudusius paauglius, dingtelėjo mintis, ar ir ji kadaise buvo tokia mitri. Nuo jos ankstyvosios jaunystės dienų pasikeitė keli aikštelės savininkai, tačiau ji nė kiek ne mažiau viliojo Granto apygardos paauglius. Štai to seno pastato užkampyje Sara praleido ne vieną savaitgalio vakarą, bučiuodamasi su Stivu Menu, savo pirmu tikru vaikinu. Jų draugystė buvo pagrįsta ne tiek meile, kiek bendru siekiu: žūtbūt ištrūkti iš Granto. Kai jie mokėsi baigiamojoje klasėje, Stivo tėvas mirė nuo širdies smūgio, ir jam teko rūpintis šeimos verslu – ūkinių prekių parduotuve. Dabar jis jau seniai vedęs, turi vaikų. Sara pabėgo į Atlantą, bet po kelerių metų grįžo.

Ir štai šį vakarą toje pačioje aikštelėje ji bučiavosi su Džefriu Toliveriu. Ar bent jau bandė bučiuotis.

Sara nuvijo šalin prisiminimus ir pasuko į tualetą. Paėmė už durų rankenos ir tuojau pat atitraukė ranką, pajutusi kažką lipnaus. Šiame aikštelės gale šviesa kaip paprastai buvo blausi, ir Sara prisikišo ranką prie akių, norėdama pažiūrėti, kas prilipo prie pirštų. Nespėjusi pamatyti, kuo išsitepė, užuodė pažįstamą kvapą. Nejučia dirstelėjo į marškinėlius toje vietoje, kur juos užkliudė Dženės Viver kuprinė.

Per visą krūtinę driekėsi kruvinas ruoželis.

2

Džefriui taip ir niežėjo rankos nuplėšti nuo sienos telefono aparatą, bet susivaldė. Giliai atsikvėpęs, surinko policijos skyriaus numerį ir ėmė kantriai klausytis signalų.

Atsiliepė Marla Sims, jo sekretorė, dalį dienos einanti ir dispečerės pareigas.

– Labas vakaras. Granto apygardos policijos skyrius. Malonėkite palaukti.

Ir, nelaukdama atsakymo, padėjo ragelį ant stalo.

Iš paskutiniųjų stengdamasis valdytis, Džefris vėl visa krūtine įkvėpė oro. Dingtelėjo mintis, kad Sara, likusi viena aikštelėje, apsigalvos ir nebenorės su juo praleisti šio vakaro. Kiekvieną sykį, kai jis žengia prie jos žingsnį, ji atsitraukia per du. Jam buvo aišku, kodėl ji taip daro, tačiau širdies gilumoje jis negalėjo pateisinti tokio elgesio.