Карин Слотер - Širdies randai

Džefris atsirėmė į sieną, jausdamas, kaip nugara srovena prakaitas. Rugpjūtis įsišėlo, Džordžijos valstijoje pasiekdamas vis naujus karščio rekordus: palyginti su juo, birželis ir liepa atrodė kaip žiemos mėnesiai. Kai kuriomis dienomis, išėjus į lauką, jam atrodydavo, kad kvėpuoja pro drėgną rankšluostį. Jis atpalaidavo kaklaraiščio mazgą ir atsegė viršutinę marškinių sagutę, kad bent kiek prasivėdintų.

Už namo kampo pasigirdo kvatojimas, ir Džefris, kyštelėjęs galvą, pažiūrėjo, kas vyksta automobilių aikštelėje. Prie seno išklerusio kamaro trypčiojo būrelis berniūkščių, leidžiančių per rankas cigaretę. Telefono būdelė stovėjo prie namo šono, ir per skaisčiai žaliais ir geltonais dryžiais dažytą sienelę Džefrio nebuvo matyti. Dingtelėjo mintis, kad jie rūko marihuaną, bet jis nebuvo tikras. Iš pirmo žvilgsnio paaugliai atrodė gana įtartinai. Džefris tai suprato ne todėl, kad buvo policininkas, – tokio amžiaus jis irgi bičiuliavosi su panašia draugija.

Jam besvarstant, ar verta prieiti prie paauglių būrelio, atsiliepė Marla.

– Labas vakaras. Granto apygardos policijos skyrius. Ačiū, kad malonėjote palaukti. Kuo galiu jums padėti?

– Marla, čia Džefris.

– O, labas, viršininke! – sušuko ji. – Atsiprašau, kad iškart neatsiliepiau. Vienoje parduotuvėje per klaidą suveikė signalizavimo įtaisas.

– Kurioje? – paklausė jis, prisiminęs pokalbį su Bete Reinolds, smulkmenų parduotuvės savininke.

– Valymo paslaugų, – atsakė ji. – Senis Burgesas netyčia išjungė signalizaciją.

Įdomu, pagalvojo Džefris, Marla jau įžengusi į aštuntą dešimtį, o Bilą Burgesą vadina seniu, bet nieko nepasakė.

– Dar kas nors? – paklausė jis.

– Bredas skambino, kažkas atsitiko restorane, bet vyrai nuvažiavo ir nieko nerado.

– Ką jis sakė?

– Kad kažką pastebėjo, ir tiek. Juk pažįstate Bredą, jis savo šešėlio išsigąsta.

Ji sukikeno.

Policijos skyriuje visi žiūrėjo į Bredą kaip į nesubrendėlį: dvidešimt vienerių metų vaikinas, apskritaveidis, švelniais kaip pūkas šviesiais plaukais, atrodė kaip paauglys. Vyresnieji kolegos mėgdavo pajuokauti: paimdavo jo kepurę ir užmaudavo mieste kokiai nors statulai ant galvos. Pereitą savaitę Džefas matė ją ant generolo Li1 statulos, stovinčios priešais vidurinę mokyklą.

Džefris prisiminė Sarą.

– Šiąnakt budi Frenkas. Skambink man tik tuo atveju, jeigu nebent įvyktų žmogžudystė.

– Du zuikiai vienu šūviu, – vėl sukikeno Marla. – Gydytoja ir viršininkas vienu skambučiu.

Jam dingtelėjo mintis, kad iš Birmingamo į Grantą jis persikėlė tik todėl, jog norėjo dirbti nedideliame miestelyje, kur visi pažįsta vienas kitą. Tai, kad visiems žinomas jo asmeninis gyvenimas, buvo vienas iš nedaugelio kompromisų. Jis buvo jau beatsakąs Marlai kokiu nors juokeliu, bet išgirdo klyksmą automobilių aikštelėje.

Iš už kampo kyštelėjęs galvą pažiūrėti, kas vyksta, vėl išgirdo merginos riksmą:

– Kad tu padvėstum, gyvate!

– Viršininke? – pasigirdo Marlos balsas.

– Palauk, – sukuždėjo jis, pajutęs, kaip sudiegė paširdžius, išgirdus piktą merginos balsą. Iš patirties žinojo, kad pats baisiausias dalykas, koks šeštadienio vakarą gali atsitikti automobilių aikštelėje, – tai įtūžusi paauglė. Paauglius jis mokėjo sutramdyti: su jais galima pasiginčyti, be to, beveik visi jie pasiduoda laisva valia, nenorėdami veltis į muštynes. Paaugles įsiutinti nelengva, bet dar sunkiau jas nuraminti. Ko jau ko, o įtūžusios merginos tikrai reikia saugotis, juo labiau jeigu rankoje ji laiko ginklą.

– Aš tave nudėsiu, gyvate! – suklykė ji, kreipdamasi į vieną vaikinuką.

Jo draugai mikliai puolė į šalis ir sustojo pusračiu, o vaikinas liko vienui vienas prieš krūtinėn nutaikytą revolverį. Mergina stovėjo ne daugiau kaip už keturių žingsnių. Džefriui bežiūrint, ji žengė dar vieną žingsnį artyn, tad atstumas tarp jų dar labiau sumažėjo.

– Velniava! – sušnypštė Džefris ir, prisiminęs, kad rankoje tebelaiko ragelį, įsakė: – Beregint atsiųsk Frenką ir Metą į čiuožyklą.

– Juodu Madisone.

– Tuomet Leną ir Bredą, – tarė jis. – Tegu tyliai važiuoja. Prie automobilių aikštelės mergina su revolveriu.

Džefris pakabino telefono ragelį, jausdamas, kaip įsiręžia kūno raumenys. Gerklė išdžiūvo, miego arterija pašėlo tvinksėti, daužydamasi nelyginant gyvatė. Per kelias sekundes galvoje praskriejo tūkstančiai minčių, bet jis nuvijo jas šalin, nusivilko švarką ir nustūmė už nugaros revolverio dėklą. Eidamas aikštelės link, priglaudė rankas prie šonų. Mergina pastebėjo jį akies krašteliu, tačiau laikė revolverį nukreipusi į vaikiną. Taikė jam tiesiai į pilvą, tačiau Džefris matė, kad jai dreba ranka. Laimė, jos pirštas dar nelietė dirgiklio.

Džefris sėlino namo pasieniu. Mergina stovėjo nusisukusi nuo čiuožyklos, priešais ją buvo automobilių aikštelė ir greitkelis. Džefris vylėsi, kad Lena susipras ateiti su Bredu nuo pastato pusės. Sunku numanyti, ką darytų mergina, suvokusi esanti apsupta. Vienintelė kvaila klaida galėtų kainuoti ne vieną gyvybę.

Atsidūręs per dvidešimtį žingsnių nuo merginos, gana garsiai, kad visi girdėtų, jis šūktelėjo:

– Ei!

Mergina krūptelėjo, nors ir buvo pastebėjusi jį artėjant. Jos pirštas palietė dirgiklį. Rankoje ji laikė trisdešimt antro kalibro beretą, pistoletą, vadinamą kišeniniu: iš tolo jis vargu ar labai pavojingas žmogui, tačiau iš arti gali pridaryti daug bėdos. Šiuo ginklu ji galėjo nukauti aštuonis žmones. Aišku, jeigu taikliai šaudo, bet iš tokio atstumo ir beždžionė nepasidarytų gėdos. Rankoje ji laikė aštuonių žmonių gyvybę.

– Eikit iš čia, – įsakė Džefris netoliese stoviniuojantiems paaugliams.

Jie trypčiojo vietoje, kol pagaliau suvokė, ką jis sako, ir visu būriu patraukė į kitą aikštelės galą. Net iš tolo buvo justi stiprus marihuanos tvaikas, ir Džefris, matydamas, kaip svirduliuoja taikiniu tapęs vaikinas, suprato, kad jis jau buvo spėjęs sočiai prisirūkyti, kai jį užklupo mergina.

– Eik šalin! – sušuko mergina Džefriui.

Ji vilkėjo juodais marškinėliais pusilgėmis rankovėmis, matyt, kad nebūtų taip karšta. Iš pažiūros atrodė dar vaikas, kalbėjo švelniu, bet ryžtingu balsu.

Ji pakartojo:

– Eik šalin, sakiau.

Džefris nekrustelėjo iš vietos, ir ji, vėl nukreipusi akis į vaikiną, tarė:

– Aš jį nudėsiu.

Skėstelėjęs rankomis, Džefris paklausė:

– Kodėl?

Klausimas, regis, ją nustebino, nors, beje, jis kaip tik to ir siekė. Žmonės dažnai nieko negalvoja, laikydami ginklą rankoje. Pistoleto vamzdis šiek tiek nusileido, kai ji kreipėsi į Džefrį:

– Kad jis liautųsi.

– Liautųsi ką?

Ji susimąstė.

– Niekieno reikalas.

– Nejaugi? – tarė Džefris, žengdamas žingsnį į priekį, paskiau dar vieną. Jis sustojo per penketą žingsnių nuo merginos, užtektinai arti, kad, jos negąsdindamas, galėtų aiškiai matyti, kas vyksta.

– Ne, sere, – atsakė mergina, ir jos mandagumas jį šiek tiek nuramino. Merginos, sakančios „sere“, į žmones nešaudo.

– Klausyk, – pradėjo Džefris, galvodamas, ką jai reikėtų pasakyti. – Ar žinai, kas aš toks?

– Taip, sere, – atsakė mergina. – Jūs – policijos viršininkas Toliveris.

– Teisybė, – tarė jis. – O kuo tu vardu?

Ji praleido klausimą pro ausis, bet vaikinas atgijo, matyt, marihuanos apkvaišintu protu pagaliau suvokė, kas vyksta.