Карин Слотер - Širdies randai

– Gerai, – atsakė ji: išgirdo jo žodžius, bet nesuprato, ko jis nori.

– Norėčiau pasimylėti su tavimi, – tarė jis.

Saros akyse, ko gero, atsispindėjo nuostaba.

– Noriu…

Jis užsikirto.

Sara spoksojo į jį, jausdama, kaip jai gniaužia širdį.

– Tu nori vaiko?

Iš jo akių suprato, kad to jis nori kuo mažiausiai. Jai pasidarė nesmagu ir gėda. Ašaros užveržė gerklę ir atėmė žadą.

Jis papurtė galvą.

– Aš ne tai turėjau omeny.

Sara nusisuko, jai degė skruostai. Ji nesumetė, ką dar galėtų pasakyti, kad sušvelnintų savo žodžius.

– Aš žinau, tu negali… – tarė jis.

– Liaukis.

– Aš tiesiog norėjau…

Ji pyko ant savęs, ne ant Džefrio, tačiau, kai vėl prabilo, balsas suskambėjo griežtai:

– Sakiau, liaukis.

Džefris patylėjo, tikriausiai svarstydamas, ką galėtų pasakyti. Pagaliau jis prašneko liūdnu, gailiu balsu:

– Aš norėčiau grįžti į praeitį, daugmaž penktą valandą vakaro. Girdi? – Jis palaukė, kol ji atsigręš. – Aš norėčiau grįžti su tavimi į tą prakeiktą čiuožyklą, o kai sučirkštų mano gaviklis, sviesčiau jį į prakeiktą šiukšlių dėžę.

Sara žiūrėjo į jį, bijodama prašnekti.

– Štai ko aš norėčiau, Sara, – tarė jis. – Nieko kita neturėjau omeny. Negalvojau apie tai, ką tu pasakei.

Sara nutildė jį rankos mostu. Laiptinėje pasigirdo žingsniai: leidosi du žmonės. Šluostydamasi ašaras, ji grįžo į savo kabinetą. Ištraukė iš dėžutės popierinę nosinę, nusišnypštė, paskiau lėtai suskaičiavo iki penkių, stengdamasi susivaldyti, nuryti galugerklyje įstrigusį gėdos gumulą.

Atsisukusi pamatė lavoninėje šalia Džefrio stovint Leną Adams ir Bredą Stivensą: iš pažiūros jis, kaip ir Sara, spėjo sutramdyti savo jausmus. Visi trys stovėjo susidėję rankas už nugaros – įprasta policininkų poza nusikaltimo vietoje: jie stengiasi netyčia neprisiliesti prie galimų įkalčių. Šią akimirką Sara nekentė jų visų, net Bredo Stivenso, nors jis buvo romus kaip avelė.

– Labas, daktare Linton, – pasisveikino Bredas ir nusivožė kepurę, kai ji įėjo į lavoninę. Jo veidas atrodė labiau išbalęs nei paprastai, o akyse žėrėjo ašaros.

– Būk geras… – prabilo Sara ir nutilo, paskiau atsikrenkštusi paprašė: – Gal malonėtum užlipti į viršų ir atnešti kelias paklodes? Keturias.

Sarai nereikėjo paklodžių, tačiau Bredas buvo vienas jos pacientų. Ji vis dar laikė savo pareiga jį globoti.

Bredas nusišypsojo, aiškiai patenkintas, kad turi darbo.

– Gerai, daktare Linton.

– Ar jau baigėte lavono apžiūrą? – dalykišku tonu paklausė Lena, jam išėjus.

– Taip, – atsakė Džefris, nors jis čia buvo niekuo dėtas.

Jis pastebėjo ant stalo krašto gulintį skrodimo aktą ir paėmė jį. Sara nepasakė nė žodžio, kai jis ištraukė rašiklį iš švarko kišenės ir pasirašė akto pabaigoje. Iš tikrųjų Sara pažeidė taisykles, atlikdama skrodimą be liudytojų.

– Ar mergina šaldytuve? – paklausė Lena, žengdama šaldytuvo link.

Ji ėjo lengvais žingsniais, lyg tai, kas atsitiko, būtų įprastas dalykas. Sara žinojo, kad visai neseniai Lena patyrė skaudžią nelaimę, bet vis dėlto supyko dėl tokio jos elgesio.

– Čia? – paklausė Lena, imdama už šaldytuvo rankenos.

Nejudėdama iš vietos, Sara linktelėjo. Džefris priėjo padėti Lenai, ir Sara nejučia užtraukė maišo, kuriame gulėjo kūdikis, užtrauką. Širdis dunksėjo krūtinėje nelyginant būgnas. Tuo metu Lena su Džefriu vežimėlį su Dženės Viver lavonu pastatė prie stalo, tikėdamiesi, kad Sara atidengs kūną. Galiausiai Džefris pats ėmė traukti ilgą juodą maišą. Sara nusisuko, kai jis palietė tą vietą, kur buvo paauglės galva. Vilkdamas maišą asla, jis pasuko atgal prie šaldytuvo.

Lena demonstratyviai dirstelėjo į laikrodėlį. Sarai užnižo delnai skelti jai antausį, bet susivaldžiusi priėjo prie metalinės spintos, stovinčios prie kriauklių. Atplėšė sterilų paketą ir, vilkdamasi chalatą, žvilgtelėjo per petį šaldytuvo pusėn, nesuvokdama, ko taip ilgai ten gaišta Džefris. Sara padėjo Lenai perkelti kūną ant stalo, ir tuo metu pagaliau priėjo Džefris.

– Atsiprašau, – tarė jis ir, atsistojęs Lenos vietoje, padėjo Sarai paguldyti Dženės Viver kūną ant balto porcelianinio stalo. Viver buvo stambaus sudėjimo, ir, guldant ją, sudrebėjo galvūgaly įtaisytos dvi žarnos.

Sara pakišo juodą padėklą po lavono galva, stengdamasi įsivaizduoti save vaikų gydytoja, o ne teismo medicinos eksperte. Per dešimt darbo metų Granto apygardos policijoje pasitaikė tik keturi atvejai, kai mirusieji buvo pažįstami žmonės. Dženė Viver, be to, buvo pirma jos pacientė, atsidūrusi lavoninėje.

Sara pristūmė vežimėlį su steriliais instrumentais, įsitikinusi, kad nieko netrūksta. Dvi žarnos stalo galvūgaly buvo įtaisytos skysčiams skrodimo metu nutekėti. Ten pat stovėjo didelės svarstyklės organams sverti, o kojūgaly – indas smulkesniam skrodimui atlikti. Stalas buvo vonios formos su aukštais kraštais, kad nieko nenukristų, ir nuožulniu variniu nuotaku.

Saros asistentas Karlosas buvo užklojęs Dženės Viver kūną balta paklode. Toje vietoje, kur audinys dengė kaklą, plytėjo didoka raudona dėmė. Dirbdama prie kūdikio, Sara pavedė Karlosui pasirūpinti Dženės lavonu. Jis padarė kelias rentgeno nuotraukas ir paruošė kūną skrodimui, o Sara tuo metu bergždžiai stengėsi sudurstyti naujagimio kūnelį. Tikriausiai Karlosas nustebo, kai paskiau Sara leido jam eiti namo, bet jis nepasakė nė žodžio.

Sara atlenkė paklodę šiek tiek aukščiau merginos krūtinės. Žaizda anaiptol neatrodė švari: dešinė kaklo pusė buvo išdraskyta, iš juodo sukrešėjusio kraujo styrojo sutraukytos sausgyslės ir sutrupinti kaulai.

Priėjusi prie sienos, Sara įjungė projektorių. Sumirgėjo šviesa, ir viena po kitos sušvito Karloso padarytos rentgeno nuotraukos.

Iš pradžių ji nieko nesuprato, įdėmiai žiūrėdama nuotraukas. Paskiau, dirstelėjusi į aprašą, ėmė dėstyti savo stebėjimų rezultatus.

– Štai čia matote sunkiai įžiūrimas, mano nuomone, mažiausiai metų senumo kairiojo žastikaulio lūžio žymes. Tai anaiptol ne specifinis lūžis, juo labiau nebūdingas nesportuojančiam žmogui, tad galiu daryti prielaidą, kad tai smurto pėdsakas.

– Ar tuomet ji buvo pas tave atėjusi? – paklausė Džefris.

– Aišku, ne, – atsakė Sara. – Aš būčiau pranešusi. Bet kuris gydytojas būtų pranešęs.

– Aha, – tarė Džefris, iškeldamas rankas.

Ko gero, pati to nesuvokdama, ji atsakė pernelyg griežtu tonu, nes Lena netikėtai susidomėjo grindų plytelėmis.

Sara vėl atsisuko į rentgeno nuotrauką.

– Taip pat yra traumos pėdsakų šonkaulių kremzlių srityje. – Ji parodė krūtinės ląstos nuotrauką. – Štai čia, prie krūtinkaulio, liko stipraus stūmio ar smūgio pėdsakas, bet jau vėlesnis.

Ji susimąstė: gal Dženė kreipėsi į kitą gydytoją. Tačiau tokia trauma turėtų sužadinti įtarimą ir visiškai nepatyrusiam gydytojui.

– Man rodos, asmuo, padaręs šią traumą, buvo gerokai už ją aukštesnis. Tai atsitiko irgi ne per seniausiai, – pridūrė Sara.

Ji įdėjo kitą rentgeno nuotrauką. Įdėmiai įsižiūrėjo į ją, susinėrusi rankas ant krūtinės.

– Čia dubenkaulis, – paaiškino ji. – Atkreipkite dėmesį į vos pastebimą liniją štai čia, ant sėdynkaulio. Tai aiškus stipraus spaudimo į gaktą požymis. Tai vadinamasis pervargimo stresinis lūžis.

– Kokio pervargimo? – paklausė Džefris.