Карин Слотер - Širdies randai

– Ji buvo išžaginta, – atsakė Lena tokiu tonu, lyg paaiškintų, kad mergaitės akys buvo mėlynos. – Žiauriai išžaginta. Ar ne?

Sara linktelėjo ir buvo dar kažką besakanti, bet tuo metu laiptuose vėl pasigirdo žingsniai. Iš smagios eisenos ji spėjo, kad grįžta Bredas.

– Štai ir aš, – tarė Bredas, eidamas pro duris su ryšuliu paklodžių glėbyje ir kepure rankoje.

– O užvalkalų atnešei? – netikėtai paklausė jį Sara.

– Ko? – nustebo Bredas ir papurtė galvą. – Atsiprašau, neatnešiau.

– Man regis, jie viršutiniame aukšte, – tarė Sara. – Gal galėtum atnešti bent jau keturis?

– Gerai, daktare Linton, – atsakė jis, dėdamas paklodes ant stalo palei duris.

Jam išėjus, Lena susinėrė rankas ant krūtinės.

– Jam ne daugiau kaip dvylika, – tarė ji.

– Užsičiaupk, – visiškai neįprastu tonu tarė Džefris, kreipdamasis į ją pirmą kartą po to, kai ji atėjo į lavoninę.

Lena paraudo, bet nepasakė nė žodžio: tai irgi buvo jai neįprasta.

– Skausmą nuo traumų krūtinės srityje galima ištverti tik vartojant tailenolį, – toliau kalbėjo Sara. – Lūžis gaktos srityje gali sugyti savaime. Tad aišku, kodėl pastaruoju metu ji priaugo tiek svorio. Tiesiog jai buvo sunku judėti.

– Manai, ją mušė jos vaikinas? – paklausė Džefris.

– Kas nors mušė, – atsakė Sara ir vėl ėmė atidžiai žiūrinėti nuotraukas, stengdamasi nepraleisti nė menkiausios smulkmenos. Visą tą laiką, kol Dženė Viver lankydavosi pas ją klinikoje, Sarai niekada nekilo įtarimo, kad ji mušama. Kaip mergina galėjo tai slėpti? Kodėl Sara nieko nežinojo? Savaime suprantama, Sara niekada nesiųsdavo jos į rentgeno kabinetą, kai ji skųsdavosi skaudant gerklę, ir Dženė niekada nenusirengdavo . Paauglės apskritai labai drovios, ir Sara visada kaišiodavo stetoskopą Dženei po marškinėliais, klausydamasi jos širdies ir plaučių.

Sara priėjo prie stalo tęsti apžiūros. Drebančiomis rankomis atitraukė paklodę, taip stengdamasi valdytis, kad netgi nepastebėjo, kaip atrodo lavonas.

– Tai bent! – sušuko Lena ir net švilptelėjo.

Šįkart Džefris nepasakė jai nė žodžio, ir Sara suprato kodėl. Visas merginos kūnas buvo supjaustytas, ypač rankos ir kojos. Kai kurios žaizdos buvo seniai sugijusios, tačiau kai kurios atrodė padarytos vos prieš kelias dienas.

– Kas atsitiko? – paklausė Džefris. – Kodėl ji norėjo numirti?

Sara žiūrėjo į pjūviais išmargintą odą. Nebuvo nė vieno rando ant riešų ar pašalinei akiai matomose vietose. Bent jau tapo aišku, kodėl vasarvidžiu mergina vilki marškinėliais ilgomis rankovėmis. Eilės siaurų gilių pjūvių rikiavosi ant dilbio – daugmaž per tris colius nuo riešo iki pat alkūnės. Tai, kad randai tamsūs, liudijo, jog kūno žalojimas – įprastas dalykas. Pjūviai ant kojų atrodė gilesni ir, be to, kryžiavosi vieni su kitais. Sarą nukrėtė šiurpas, išvydus gilius pjūvius nuo kelių iki pat klubų. Mergaitė pati susipjaustė.

– Kas tai? – paklausė Džefris, nors pats turėjo žinoti.

– Pjūviai, – atsakė Lena.

– Žalojimasis, – pataisė Sara, lyg nuo to būtų geriau. – Tokių dalykų esu mačiusi anksčiau.

– Kodėl? – paklausė Džefris. – Kodėl vaikai taip daro?

– Didžia dalimi iš kvailumo, – tarė jam Sara, jausdama, kaip iš apmaudo jai traukia paširdžius. Kiek kartų ji apžiūrėjo šią merginą? Kiek požymių nepastebėjo? – Kartais jie tiesiog nori suvokti, ką jaučia taip darydami. Paprastai žaidžia, ir tiek, negalvodami apie pasekmes. Nors, beje… – Ji nutilo, įsistebeilijusi į gilius pjūvius kairėje Dženės šlaunyje. – Čia kažkas kita. Ji slėpė juos, nenorėjo, kad žmonės pastebėtų.

– Kodėl? – pakartojo Džefris. – Kodėl ji taip darė?

– Valios patikrinimas, – atsakė jam Lena.

Sarai nepatiko Lenos žvilgsnis: ji kone pagarbiai žiūrėjo į merginos lavoną.

– Įsisenėjusi psichozė, – paprieštaravo Sara. – Paprastai taip elgiasi sergantieji bulimija arba anoreksija. Tai savotiška saviniekos forma. – Ji reikšmingai pažvelgė į Leną. – Priežasčių būna įvairių. Pavyzdžiui, smurtas arba išžaginimas.

Lena dirstelėjo jai į akis ir tuojau pat nukreipė žvilgsnį į šalį.

– Esama ir kitokių priežasčių, – toliau kalbėjo Sara. – Asmenybės slopinimas, psichikos liga, nemalonumai mokykloje arba namie.

Priėjusi prie spintos su instrumentais, Sara paėmė plastikinį ginekologo veidrodėlį. Apsimovė dar vienas pirštines ir spragtelėjusi atidarė veidrodėlį. Lena nejučia krūptelėjo, ir Sara apsidžiaugė, kad policininkė sugeba bent išreikšti savo pojūčius.

Priėjusi prie kūno, Sara pražergė kojas. Staiga ji sustingo, negalėdama patikėti savo akimis, ir metė veidrodėlį ant stalo.

– Kas atsitiko? – paklausė Lena.

Sara neatsiliepė. Buvo įsitikinusi, kad šiandien jos niekas daugiau nesukrės. Pasirodo, ji klydo.

– Kas atsitiko? – pakartojo Lena.

– Ji negimdė, – atsakė Sara. – Ji niekada nėra gimdžiusi.

Džefris mostelėjo ranka veidrodėlio link.

– Kaip tu gali taip sakyti, neatlikusi tyrimo?

Sara spoksojo į juos, nežinodama, ką atsakyti.

– Jos vagina užsiūta, – pagaliau tarė ji. – Sprendžiant iš visa ko, mažų mažiausiai prieš pusę metų.

Sekmadienis

4

Žiūrėdama pro automobilio langą, Lena liežuvio galiuku braukė per priekinius dantis. Ji niekaip negalėjo priprasti prie laikinų protezų. Po trijų savaičių į žandikaulį jai įsriegs keturis šaknies formos sraigtus – implantus, panašius į mažytes lemputes. Ji neįsivaizdavo, kaip tuomet jausis. Dabar protezai jai nuolat primindavo, kas atsitiko prieš keturis mėnesius.

Stebėdama pro šalį skriejantį gamtovaizdį, ji stengėsi užblokuoti atmintį. Grantas buvo nedidelis miestelis, bet ne toks mažas kaip Rysas, kur augo Lena su savo dvyne seserimi Sibile. Tėvas žuvo eidamas pareigas prieš aštuonis mėnesius iki jos gimimo, o motina mirė jas gimdydama. Mergaites auginti teko dėdei Henkui Nortonui, narkomanui ir alkoholikui, labai sėkmingai kovojusiam su abiem priklausomybėmis, kol jos buvo neįsisenėjusios. Vieną saulėtą sekmadienį girtas Henkas, atbuline eiga įvažiuodamas į kiemą, partrenkė Sibilę. Lena visada smerkė jį už tai, kad dėl jo kaltės sesuo liko akla visam gyvenimui. Ji niekada neatleido Henkui, ir jis, atsiliepdamas į jos pagiežą, atsitvėrė neperžengiama neapykantos siena. Praeitis neleido jiems suartėti. Netgi dabar, Sibilei mirus, Henką Nortoną Lena laikė didžiausia savo gyvenimo nelaime.

– Na ir karšta, – subambėjo Henkas Nortonas, įčiurusia nosine šluostydamasis sprandą.

Kondicionieriui ūžiant, Lena vargiai išgirdo jo žodžius. Senas Henko mersedesas sedanas buvo greičiau tankas nei automobilis, viduje viskas stebino savo dydžiu. Sėdynės milžiniškos, arklys, ir tas išsitektų. Prietaisų skydas, irgi didžiulis, tarytum įrengtas veikiau stulbinti vairuotoją nei jam padėti. Vis dėlto buvo patogu – automobilis atrodė tvirtas ir patikimas. Net žvyruotu keliuku į Lenos namo kiemą automobilis lyg sklęste įsklendė.

– Tikrai karšta, – pakartojo Henkas.

Kuo labiau jis seno, tuo dažniau kartodavo tą patį. Matyt, nebeturėjo ką sakyti.

– Aha, – sutiko Lena, spoksodama pro langą. Ji jautė, kad Henkas žiūri į ją, tikriausiai norėdamas paplepėti. Po valandėlės jis, matyt, apsigalvojo ir įjungė radiją.

Lena atsirėmė pakaušiu į sėdynės atlošą ir užsimerkė. Grįžusi iš ligoninės namo, ji sutiko sekmadieniais kartu su dėde nueiti į bažnyčią, ir pastaruosius mėnesius tai tapo įpročiu. Anaiptol ne sąžinės sąskaitos atlikti ji važinėjo su dėde, tiesiog bijojo likti viena namie. Širdies gilumoje jautė, kad jai nėra ko atgailauti. Ji atsiteisė Dievui ar Aukščiausiajam Vadybininkui prieš kelis mėnesius, kai išžaginta atsidūrė košmariškame skausmo ir nevilties pasaulyje.