Карин Слотер - Širdies randai

– Ana mergaitė… – vėl prabilo Henkas, tarytum pratęsdamas neseniai pertrauktą pokalbį. – Gaila, kad ji taip pasielgė.

– Aha, – burbtelėjo Lena, visiškai nenorėdama apie tai galvoti.

– Man regis, žmonės įsipainioja į visokias istorijas ir neprašo pagalbos, o paskiau jau būna per vėlu, – tarė Henkas ir patylėjęs pridūrė: – O paskiau jau būna per vėlu.

Ji suprato, ką jis turi omeny: lygina ją su ana žuvusia paaugle. Tikriausiai sumauto anoniminių alkoholikų draugijos lankstinuko paskutiniame puslapyje, ten, kur palikta vieta įrašyti savo rėmėjo pavardę ir telefono numerį, perskaitė patarimą, kas darytina tam tikrais atvejais.

– Jeigu būčiau norėjusi nusižudyti, – atrėžė Lena, – būčiau nusižudžiusi pačią pirmąją dieną, vos grįžusi namo.

– Ne tave turėjau galvoj, – atkirto Henkas.

– Paistalai, – prakošė ji ir patylėjusi pridūrė: – Maniau, greit važiuosi namo.

– Važiuosiu, – atsakė jis.

– Puiku, – tarė ji, tą akimirką iš tikrųjų pagalvojusi, jog taip būtų geriausia. Jai grįžus namo, Henkas apsigyveno pas ją, ir ji irzo, kad jis be perstojo kišasi į jos gyvenimą.

– Verslo reikalai spiria, – tarė jis, lyg jo nušiuręs baras Ryso pakrašty būtų koks IBM skyrius. – Metas grįžti namo. Jeigu taip nori, išvažiuosiu šį vakarą.

– Gerai, – sutiko ji, tačiau, vien pagalvojus, kad liks viena, pašėlo daužytis širdis. Lena nenorėjo, kad Henkas maišytųsi jos namuose, bet suvokė, jog, jam išvažiavus, nebesijaus saugi. Net dieną, būdama darbe, kai Henkas nulėkdavo pažiūrėti į savo barą, ją pagaudavo baimė, kad kelyje jam gali atsitikti nelaimė arba kad jis gali apsigalvoti ir nebepasirodyti, ir tuomet jai tektų grįžti į tuščius, tamsius namus. Henkas nebuvo neprašytas svečias. Jis buvo jos skydas.

– Ir šiaip turiu darbo per akis, – pridūrė jis.

Ji tylėjo, bet mintyse kartojo savo mantrą: būk geras, nepalik manęs, būk geras, nepalik manęs. Jai veržte veržė gerklę – taip knietėjo balsu ištarti šiuos žodžius.

Automobilis trūktelėjo iš vietos: stovėjimo aikštelėje Henkas rado tuščią vietą šalia bažnyčios. Jis nuspaudė stabdį, ir senas mersedesas sedanas palingavęs sustojo.

Dirstelėjo į ją, ir ji suprato, kad jam aišku, ką ji galvoja.

– Nori, kad išvažiuočiau? Pasakyk, ir išvažiuosiu. Juk anksčiau tu niekad nesidrovėdavai pasakyti, kad važiuočiau namo.

Ji prikando lūpą, trokšdama pajusti kraujo skonį. Deja, viršutinis protezas tik krustelėjo iš vietos, ir ji išsigandusi skubiai delnu prisidengė burną.

– Ką? Ar žado netekai?

Lena nesitvardydama sukūkčiojo.

Henkas nusisuko, laukdamas, kol ji susiims. Ji žinojo, kad jis gali abejingai klausytis, kaip jo bare krūva svetimų žmonių maldauja kvaišalų ar dvigubos porcijos viskio, bet nepakenčia Lenos ašarų. Ji taipgi žinojo, kad jis nepakenčia jos todėl, jog ji verkia. Jo numylėtinė buvo Sibilė, ja vienintele jis rūpinosi. Lena visada buvo tvirto būdo, jai niekada nereikėjo globos. Dabar, kai ji pasikeitė ir tapo tokia, kokia buvo Sibilė, permaina jį išmušė iš vėžių.

– Tau reikėtų nueiti pas psichoterapeutą, – piktai suniurzgė Henkas. – Ir tavo viršininkas sako tą patį. Tai būtina, o tu neklausai.

Vis dar užsiėmusi burną, ji įnirtingai papurtė galvą.

– Tau nėra ko važinėti į įvykių vietas. Tau nėra ko dirbti viršvalandžius, – prabilo jis smerkiamu tonu. – Eik gulti devintą vakaro ir kelkis kuo vėliau, – pridūrė jis. – Tu visiškai savimi nebesirūpini.

– Rūpinuos, – suvapėjo ji.

– Užsirašyk pas psichoterapeutą, Lena, arba šiandien pat išvažiuoju. – Jis uždėjo delną jai ant rankų, kad ji atsigręžtų į jį. – Aš nejuokauju, kaip mane gyvą matai!

Staiga jo išraiška pasikeitė, ir rūsčios raukšlės išsilygino. Jis nubraukė pirštais jai plaukus, meiliai paglostė veidą. Henkas stengėsi elgtis kaip mylintis tėvas, tačiau jo švelnus prisilietimas skaudžiai priminė, kaip lietė ją jis , jos žagintojas. Tas švelnumas buvo pats baisiausias prisiminimas: jis gašlindavo ją, meiliai glostydamas ir laižydamas, be galo lėtai atlikdavo lytinį aktą, lyg ne žagindamas, o mylėdamasis.

Leną nukrėtė drebulys. Ji nepajėgė susivaldyti. Henkas skubiai atitraukė ranką, lyg staiga suvokęs, jog liečia negyvą kūną. Lena ūmai atšlijo, galva trinktelėdama į lango stiklą.

– Nedaryk to, – perspėjo ji, bet jos balsas buvo pilnas baimės. – Nebeliesk manęs. Neliesk manęs va šitaip. Girdi?

Ji duso, stengdamasi nuryti kartėlį.

– Žinau, – tarė jis ir, neliesdamas jos, nuleido ranką. – Žinau. Atsiprašau.

Lena siektelėjo durų rankenos, bet jai taip drebėjo rankos, kad pirštai kelis kartus praslydo pro šalį. Ji išlipo iš automobilio, godžiai kvėpdama į plaučius orą. Karštis apgulė ją iš visų pusių, ir ji prisimerkė, stengdamasi nuslopinti jausmą, kad, kepinant saulei, jai vaidenasi, lyg ji plūduriuotų vandenyne.

Užpakaly ji išgirdo pažįstamą balsą:

– Sveikas, Henkai.

Tai buvo Deivis Fainas, pastorius.

– Labas rytas, pone, – atsakė Henkas kur kas malonesniu balsu, nei kada nors buvo kalbėjęs su Lena. Anksčiau ji buvo girdėjusi Henką kalbant tokiu tonu, tačiau tik su Sibile. Leną jis mokėjo tik peikti ir smerkti.

Prieš atsisukdama, Lena pasistengė susitvardyti ir kvėpuoti kaip įprastai. Šypsotis ji nepajėgė, tik kilstelėjo lūpų kampeliai: pastorius tikriausiai pagalvojo, jog tai skausmo grimasa.

– Laba diena, – pasisveikino Deivis Fainas su tokia dvasininkams įprasta užuojauta, kuri uždavė jai širdį kur kas skaudžiau nei visa tai, ką automobilyje išsakė Henkas. Pastaruosius keturis mėnesius Henkas stengėsi suartinti Leną su Deiviu Fainu, vildamasis, kad ji panorės pasišnekėti su pastoriumi. Pastorius Fainas irgi buvo psichologas, bent jau skelbėsi tokiu, ir popiet priimdavo pacientus. Lena nenorėjo plepėti su juo apie visokiausius niekus, o juo labiau apie tai, kas jai atsitiko. Ir ne todėl, kad Fainas būtų buvęs antikristas, tačiau iš visų žmonių Lena kuo mažiausiai pageidavo kalbėti su pastoriumi. Lyg Henkas būtų pamiršęs, kas jai andai nutiko tamsiame kambaryje.

Trumpai pasisveikinusi, ji praėjo pro šalį, nelyginant senė dėvėtų drabužių parduotuvėje glausdama prie krūtinės rankinuką. Juste pajuto, kad pastorius lydi ją žvilgsniu, išgirdo, kaip Henkas atsiprašo dėl jos elgesio. Lena pati susigėdo taip negražiai pasielgusi su Fainu. Juk pastorius niekuo dėtas, visai neblogas žmogus, tačiau vis tiek nieko nesuprastų, nors ir ką ji pasakotų apie save.

Ji paspartino žingsnius, žiūrėdama tiesiai į priekį. Prie bažnyčios durų grūdosi minia, ir žmonės prasiskyrė, duodami jai kelią, ir ji prisivertė eiti kuo lėčiau, iš paskutiniųjų tramdydama norą tekina bėgti į vidų. Visi, išskyrus Bredą Stivensą, kuris, jai lipant laiptais, žiūrėjo į ją išsišiepęs kaip šunytis, turėjo įdomesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, Metas Hoganas, Frenko Voleso partneris, visą dėmesį sutelkė į žiebtuvėlį: degėsi cigaretę taip atsargiai, lyg rankose būtų laikęs branduolinį sprogmenį.

Lena ėjo atlošusi galvą, nukreipusi akis į tolį, kad niekas neužsimanytų jos kalbinti. Vis dėlto ji jautė žmonių žvilgsnius, žinojo, kad, vos tik jai praėjus, visi tuojau pat ims kuždėtis.

Einant į bažnyčią, nemaloniausia buvo susidurti su žmonėmis. Visas miestelis žinojo, kas jai atsitiko. Visi žinojo, kad ji buvo pagrobta ir išžaginta. Laikraščiai kuo smulkiausiai viską aprašė. Jie sekė, kaip ji gydosi ligoninėje, kaip grįžta namo, domėjosi tuo nelyginant kokiu serialu ar futbolo rungtynėmis. Vos Lenai įėjus į parduotuvę, kas nors beregint sužiurdavo į jos randuotas rankas. Atsidūrus tarp žmonių, kas nors būtinai permesdavo ją liūdnu, gailestingu žvilgsniu. Lyg gebėdamas suprasti, ką jai teko patirti. Lyg suvokdamas, ką reiškia vieną dieną jaustis stipriai ir nenugalimai, o kitą – visiškai bejėgei. Ir taip kas dieną.