Карин Слотер - Širdies randai

– Ar pamiršai šįryt apsisegti liemenėlę?

Sara nejučia išraudo. Nusijuosusi marškinius nuo liemens, apsivilko.

– Buvau klinikoje. Neketinau ten užsibūti, todėl neįjungiau kondicionieriaus.

– Labai jau karšta ką nors kepti, – tarė Ketė. – Bet tavo tėvas užsigeidė vištienos.

Sara suprato, kad motina ją moko aukotis šeimos labui, tačiau atkirto:

– Galėtum nusiųsti jį į „Vištytę“.

– To dar betrūko, kad jis imtų šlamšti tokią bjaurastį!

Sara atsiduso visiškai kaip ir Bilis. Susisagstė marškinius iki pat smakro ir, gudriai nusišypsojusi motinai, paklausė:

– Geriau?

Ketė linktelėjo ir, paėmusi popierinę servetėlę, nusišluostė kaktą.

– Dar nė dvyliktos nėra, o lauke jau trisdešimt du laipsniai karščio.

– Žinau, – atsakė Sara ir, parietusi koją, atsisėdo ant taburetės. Džiaugdamasi, kad gyvenimas plaukia įprasta vaga, ji žiūrėjo, kaip motina bruzda virtuvėje. Ketė vilkėjo linine suknele plonyčiais žaliais ruoželiais. Šviesius, žilstelėjusius plaukus buvo surišusi į arklio uodegą, beveik taip pat kaip ir Sara.

Ketė nusišnypštė į servetėlę ir sviedė ją į šiukšlių dėžę.

– Papasakok, kas atsitiko vakar vakare, – tarė ji, grįžusi prie viryklės.

– Džefris neturėjo kitos išeities, – gūžtelėjusi pečiais, atsakė Sara.

– Aš tuo neabejoju. Man tik rūpi, kaip tu sugebėjai visa tai ištverti.

Sara susimąstė. Tiesą pasakius, buvo ne per lengviausia.

Ketė, regis, perprato jos mintis. Įmetė į verdantį aliejų gabalą sviestu apteptos vištienos ir atsigręžė į dukterį.

– Vakar vakare tau skambinau, norėjau pasikalbėti.

Sara žiūrėjo į motiną, iš paskutiniųjų stengdamasi nenukreipti akių į šalį.

– Aš buvau pas Džefrį.

– Taip ir maniau, bet tėvas buvo nuvažiavęs prie jo namų pasitikrinti.

– Tėtis buvo nuvažiavęs? – nustebo Sara. – Ko?

– Mes tikėjomės, kad ateisi pas mus, – atsakė Ketė. – Namuose tavęs nebuvo, vadinasi, galėjai būti tik tenai.

Sara susinėrė rankas ant krūtinės.

– Ar tau neatrodo, kad jūs truputį perlenkiate lazdą?

– Nė trupučio, – atsiliepė Ketė, šakute durdama Saros pusėn. – Kitą kartą skambink.

Jai beveik keturiasdešimt, o Ketė tebelaiko ją vaiku. Sara dirstelėjo pro langą, jausdamasi taip, lyg būtų padariusi ką nors negera.

– Sara?

– Aha.

– Man labai neramu dėl tavęs.

– Žinau, mama.

– Ar viskas gerai?

Sarai vėl nukaito skruostai, bet dabar dėl visai ko kita.

– Kur Tesa?

– Dar nenulipo.

Tesa gyveno mansardoje virš garažo. Saros namas buvo per mylią nuo tėvų namų, bet ir per tokį atstumą ji jautėsi nepriklausoma. Tesai, regis, priešingai, patiko gyventi su tėvais. Ji dirbo drauge su tėvu šeimos versle – santechnikos paslaugų įmonėje, tad jai būdavo bepigu kiekvieną rytą nusileisti laiptais ir pradėti darbą. Be to, Tesa dar jautėsi kaip paauglė. Jai niekada neateidavo į galvą mintis, jog kada nors ji įsigeis savo namų. O gal ir neįsigeis.

Ketė įmetė dar vieną gabalą vištienos, šakute barkštelėdama į puodo kraštą. Paskiau, padėjusi ją ant padėklo, pasisuko į Sarą, susinėrusi rankas ant krūtinės.

– Kas vyksta?

– Nieko, – atsakė Sara. – Neskaitant nelaimės, nutikusios anai mergaitei. Ir kūdikiui. Turbūt girdėjai apie kūdikį?

– Nespėjome nė į bažnyčią įeiti, o visi jau pilna burna apie tai kalbėjo.

– Ką gi, – trūktelėjo pečiais Sara, – baisi tragedija.

– Protas neneša, vaikeli, kaip tu ten tvarkaisi.

– Kartais ir man protas neneša.

Ketė sustojo, laukdama, ką duktė pasakys toliau.

– Na? – paragino ji.

Sara pasitrynė kaklą.

– Džefriui nieko neišėjo, – tarė ji.

– Neišėjo? – perklausė motina.

– Na, turiu omeny… – Ir Sara pabandė mostais parodyti tai, ką motina turėjo įspėti pati.

– Aha, – pagaliau tarė Ketė. – Jėgų pristigo?

Sara vėl nukaito, nedviprasmiškai atsakydama į motinos klausimą.

– Ką gi, nieko nuostabaus. Po to, kas atsitiko…

– Jis buvo toks… – Sara susimąstė, ieškodama tinkamo žodžio. – Toks šiurkštus. Na, aš bandžiau… – Ji vėl neužbaigė minties.

– Ar pirmąsyk taip atsitiko?

Sara patraukė pečiais. Taip jam pirmą kartą atsitiko su ja, o kas gali žinoti apie kitus jo širdies reikalus.

– Skaudžiausia buvo tai… – prabilo Sara ir vėl nutilo. – Kiek jį pažįstu, niekada nebuvau jo mačiusi tokio įsiutusio. Jis tiesiog pašėlo. Išsigandau, kad jis tik ko nors nesudaužytų.

– Pamenu, kartą, kai tavo tėvas negalėjo…

– Mama! – sustabdė ją Sara.

To dar betrūko, kad motina imtų pasakoti apie savo asmeninę patirtį su tėvu. Džefris nudėtų Sarą, jeigu tik sužinotų, kad ji nesižavi jo gebėjimais. Lytinis pajėgumas Džefriui buvo bene svarbesnis nei pavyzdingo policininko šlovė.

– Tu pati pradėjai, – priminė jai Ketė, grįždama prie vištienos. Ji atplėšė keletą popierinio rankšluosčio skiaučių ir įklojo jas į lėkštę, ruošdamasi sudėti ten vištieną.

– Tiek to, – tarė Sara. – O ką gi aš turėčiau daryti?

– Daryk tai, ko jis nori, – tarė Ketė. – Arba nieko nedaryk. – Ji ištraukė dar vieną vištienos gabalą. – Ar tu tikrai dėl to šitaip jaudinies?

– Ką turi galvoj?

– Ar nori su juo būti, ar ne? Gal tai ir yra svarbiausia. Juk po skyrybų ir prasidėjo visos tavo bėdos su Džefriu. – Ji barkštelėjo su šakute į puodą. – Kaip sako tavo tėvas, nemoki šikt – nulipk nuo lentos.

Atsidarė ir trinktelėjo lauko durys, Sara išgirdo du kaukštelėjimus – tai Tesa nusispyrė batelius.

– Mama! – sušuko Tesa.

– Aš virtuvėje, – atsiliepė Ketė ir pamerkė Sarai. – Supratai, ką turiu galvoj?

– Supratau, mama.

– Kvailas šuo! – pasigirdo iš koridoriaus Tesos balsas: tikriausiai ji užkliuvo už Bilio.

Plačiai atsilapojo virtuvės durys, ir įėjo Tesa apmaudžia veido išraiška. Ji vilkėjo nudėvėtu rausvu chalatu, žaliais marškinėliais ir trumpikėmis. Buvo išblyškusi, atrodė lyg serganti.

– Tesa? – paklausė Ketė.

Tesa papurtė galvą ir, priėjusi prie šaldytuvo, atidarė šaldiklį.

– Aš noriu kavos, – tarė.

Ketė praleido jos žodžius pro ausis ir priėjusi pabučiavo į kaktą, tikrindama temperatūrą.

– Tu visa degi.

– Lauke pragariškai karšta, – pasiteisino Tesa. Ji stovėjo prie pat šaldytuvo, lyg ketindama į jį įlipti. – Žinoma, aš visa degu.

Stengdamasi atsivėsinti, ji keliskart praskleidė chalato skvernus.

– Dievaži, išvažiuosiu kur nors, kur oras žmoniškas. Garbės žodis, išvažiuosiu. Man nusispjaut, jei žmonės ten kalba nei šiaip, nei taip ir nemoka virti avižinės košės. Vis viena ten bus geriau.

– Nejaugi čia viskas taip negera? – paklausė Sara, delnu liesdama Tesai kaktą. Būdama gydytoja, ji suprato, kad taip matuoti temperatūrą kur kas patikimiau nei lūpomis kaip Ketė. Tesa buvo jos jaunesnioji sesuo, ir Sara jautė pareigą jai padėti.

Tesa atšlijo.

– Man greit prasidės mėnesinės, todėl taip karšta ir norisi šokolado. – Ji atkišo smakrą. – Ar matai? – paklausė, rodydama didelį spuogą.

– Tik aklas jo nepastebėtų, – tarė Ketė, uždarydama šaldytuvą.

Sara nusijuokė, ir Tesa pliaukštelėjo jai per petį.

– Įdomu, kaip tėtis jį pavadintų, – paerzino Sara, pliaukštelėdama jai atgal.

Kai jos buvo paauglės, tėvas mėgaudamasis jų veiduose pastebėdavo menkiausią spuogelį. Sara ligi šiol nukaisdavo iš gėdos, prisiminusi, kaip vienam draugui tėvas pristatė ją šiais žodžiais: „Čia mano vyriausioji duktė Sara, o čia Popa, jos naujausias spuogelis.“