Карин Слотер - Širdies randai

Tesa buvo kažką besakanti, bet tuo metu sučirškė telefonas. Ji pakėlė ragelį po pirmo skambučio. Po dviejų sekundžių, piktai sušnypštusi, ji suriko:

– Tėti, padėk ragelį!

Matyt, Edis apačioje irgi pakėlė ragelį.

Sara nusišypsojo, pagalvojusi, kad šis sekmadienis lygiai toks pat kaip ir kiti per pastaruosius dvidešimt metų. Tik to dar trūko, kad įeitų tėvas ir leptelėtų kokią nors kvailystę, pavyzdžiui, koks jis laimingas, virtuvėje matydamas visas savo mergeles ir, negana to, basas.

– Palauk, – tarė Tesa ir, delnu pridengusi ragelį, kreipėsi į Sarą: – Ar tu čia?

– Kas ten? – paklausė Sara, jau numanydama, kas skambina.

– O kas kitas galėtų būti, tavo nuomone? – atrėžė Tesa ir, nelaukdama Saros atsakymo, tarė į ragelį: – Palauk, Džefri. Ji čia.

6

Benas Volkeris, buvęs Granto apygardos policijos viršininkas, turėjo kabinetą šalia posėdžių salės. Kiekvieną dieną Benas atsisėsdavo prie didelio rašomojo stalo, užimančio beveik visą kambarį, ir tie, kurie norėdavo su juo pasikalbėti, gaudavo įsitaisyti kitapus medinio mamuto, keliais įsiremti į stalo kraštą, o nugara – į sieną. Kiekvieną rytą vyrai – tuomet skyriuje dirbo tik vyrai – ateidavo gauti užduočių visai dienai, paskiau išsiskirstydavo, ir viršininkas uždarydavo duris. Ligi darbo pabaigos niekas jo nebematydavo. Vakare Benas sėsdavo į savo automobilį ir pavažiuodavo porą kvartalų iki restoranėlio, kur kasdien vakarieniaudavo.

Perėmęs vadovavimą policijos skyriui, Džefris pirmiausia išmetė Beno rašomąjį stalą. Ąžuolinę pabaisą teko išardyti, kitaip ji netilpo pro duris. Beno kabinete Džefris įrengė sandėlį, o kabinetą pasirinko kitame gale, prie budėtojų kambario. Vieną ramų savaitgalį Džefris įdėjo langą sienoje, skiriančioje jį nuo budėtojų kambario, tad nuo tol jis galėjo juos prižiūrėti ir, svarbiausia, jie galėjo matyti jį. Ant lango kabojo žaliuzės, bet jis retai jas užtraukdavo. Be to, laikėsi taisyklės: kuo rečiau uždaryti kabineto duris.

Jis spoksojo į tuščią budėtojų kambarį, svarstydamas, ką jo pavaldiniai galvoja apie Dženės Viver mirtį. Džefrį graužė sąžinė, nors protas sakė, kad jis neturėjo kitos išeities. Kiekvienąsyk apie tai pagalvojus Džefriui atrodydavo, kad plaučiams trūksta oro, kad jis neturi kuo kvėpuoti. Jis niekaip negalėjo nuginti šalin įkyrių minčių. Ar jis teisingai pasielgė? Ar Dženė būtų šaltakraujiškai nušovusi tą vaikinuką? Saros nuomone, būtų. Vakar vakare ji kažką paistė, kad, jeigu Džefris nebūtų sustabdęs mergaitės, šiandien lavoninėje gulėtų dviejų paauglių lavonai, ne vieno. Kas be ko, vakar Sara visko prišnekėjo, bet jos žodžiai jo nenuramino.

Mąstydamas apie Sarą, Džefris susiėmė rankomis veidą, įremdamas nykščius į kaktą. Kartais, nagrinėdama kai kuriuos įvykius, ji nueidavo per toli. Didžiausią geismą jam žadindavo jos burna. Verčiau ji tylėtų, užuot plepėjusi, o lūpomis pamalonintų Džefrį.

– Viršininke!

Į duris pasibeldė Frenkas Volesas.

– Užeik, – pakvietė Džefris.

– Karšta lauke, – tarė Frenkas, lyg teisindamasis, kad neryši kaklaraiščio. Jis vilkėjo juoda, iš pažiūros pigia eilute. Viršutinės marškinių sagos buvo atsegtos, ir Džefris pastebėjo pageltusius apatinius marškinėlius. Kaip paprastai Frenkas bjauriai dvokė cigarečių dūmais. Matyt, pasirūkė prie užpakalinių durų, prieš eidamas pas Džefrį. Kodėl per tokius karščius žmonės savanoriškai smilko cigaretes, negalėjo atsistebėti Džefris.

Labai norėdamas, Frenkas būtų galėjęs atsidurti Beno Volkerio kėdėje. Žinoma, senis policininkas buvo pernelyg protingas, kad kėsintųsi į tokią vietą. Visą gyvenimą dirbęs Granto apygardoje, Frenkas matė visas permainas. Kartą Frenkas pareiškė Džefriui, jog policijos viršininku turi būti jaunas žmogus, tačiau tuomet Džefris pagalvojo, kad, Frenko nuomone, į policijos viršininkus galėtų eiti nebent kvailas žmogus. Dirbdamas pirmus metus Granto apygardoje, Džefris suprato, kad nė vienas sveiko proto žmogus nebūtų prisiėmęs tokios atsakomybės. Tačiau buvo per vėlu atsisakyti. Jau buvo susipažinęs su Sara.

– Bjaurus savaitgalis, – tarė Frenkas, Džefriui įteikdamas savaitgalio įvykių ataskaitą. Byla buvo storesnė nei paprastai.

– Aha, – pritarė Džefris ir pasiūlė jam atsisėsti.

– Valyklos apiplėšimas. Marija tau pranešė, ar ne? Keli neblaivūs vairuotojai, įprastos kiaulystės koledže, girtavimas ir muštynės. Keli šeimyniniai konfliktai. Kaltinimai niekam nepareikšti.

Frenkui skaitant sąrašą, Džefris klausėsi viena ausimi. Jis buvo ilgas ir grėsmingas. Sunku įsivaizduoti, kas šį savaitgalį atsitiko dideliame mieste, jei Grante tiek netvarkos. Paprastai čia daug ramiau. Žinoma, žmonės pakvaišta nuo karščio. Džefris tai patyrė savo kailiu.

– Tai va… – užbaigė Frenkas. – Tokie reikalai.

– Aišku, – tarė Džefris, imdamas ataskaitą. Panaršęs po popierius, lyg tarp kitko per stalą mestelėjo jam Dženės Viver bylą. Netikėtą dovanėlę.

Frenkas nepatikliai dirstelėjo į ją lyg į kokį horoskopą, paskiau nenorom paėmė ir ėmė skaityti. Gana ilgai tarnavęs policijoje, buvo įsitikinęs, kad matė visko, tačiau, išvydęs Saros pridėtas nuotraukas, negalėjo nuslėpti pasibaisėjimo.

– Dieve mano! – sumurmėjo, kišdamas ranką į švarko kišenę. Išsitraukė cigaretes, bet, tikriausiai prisiminęs, kur sėdi, įsikišo jas atgal. Užskleidė bylą, neperžiūrėjęs jos iki galo.

– Ji negimdė, – tarė Džefris.

– Aha, – Frenkas atsikrenkštė, nepatogiai susikeisdamas kojas. Jis buvo penkiasdešimt aštuonerių, išdirbęs užtektinai, kad galėtų išeiti poilsio su padoria pensija. Nežinia kodėl jis dirbo kaip dirbęs. Susidūręs su tokiais atvejais kaip šis, Frenkas turėtų susimąstyti, ko kiekvieną dieną eina į darbą.

– Kas tai, dėl Dievo meilės? – paklausė Frenkas.

– Moters lytinių organų žalojimas, – atsakė Džefris. – Paplitęs Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. – Jis kilstelėjo ranką, užbėgdamas už akių Frenko klausimui. – Žinau, apie ką tu pagalvojai. Jie baptistai, o ne musulmonai.

– Tuomet iš kur ji pasigavo tokią mintį?

– Tai mes ir turime išsiaiškinti.

Frenkas papurtė galvą, lyg stengdamasis nusikratyti matyto vaizdo.

– Daktarė Linton šiandien perskaitys pranešimą, – tarė Džefris ir sutriko, taip oficialiai paminėjęs Sarą. Frenkas žaisdavo pokerį su Edžiu Lintonu. Sara augo jo akyse.

– Ar mergaitė irgi ateis? – paklausė Frenkas, turėdamas galvoje Leną.

– Žinoma, – atsakė Džefris, žvelgdamas jam tiesiai į akis. Frenkas susiraukė, neslėpdamas, kad jis tam nepritaria.

Nors ir kaip nusiteikęs prieš moteris, ko gero, taipgi prieš kitų rasių žmones ir, žinoma, prieš jaunesnio amžiaus asmenų priėmimą į darbą, Frenkas mėgo Leną. Jis turėjo dukterį tokio pat amžiaus kaip Lena. Kai Džefris ją paskyrė jo porininke, senis policininkas stojo piestu. Kiekvieną savaitę eidavo pas Džefrį prašyti, kad šis pakeistų potvarkį, o Džefris kiekvieną savaitę tikindavo jį, kad jis ilgainiui apsipras. Miesto taryba Džefrį, atvykėlį, patvirtino policijos viršininku iš dalies todėl, kad norėjo ištempti policiją iš akmens amžiaus. Džefris atsirinko Leną Adams iš Policijos akademijos, ir ji tapo pirmąja tyrėja policijos skyriuje.

Džefris nesumetė, ką dabar su ja daryti. Laikinai, kol gijo rankos, priskyrė ją prie Bredo Stivenso, vildamasis, kad vėliau jai būsią lengviau imtis ankstesnio darbo. Visai neseniai ji gavo gydytojo leidimą grįžti į darbą, tačiau turėjo dar pakantrauti. Na, o Frenkas nedrįsdavo jai pažvelgti į akis, kai ji sveikindavosi. Jis šimtus kartų kalė Džefriui į galvą, kad moteriai nedera tarnauti policijoje, ir dabar, po Lenos užpuolimo, buvo įsitikinęs, jog jo žodžiai pasitvirtino.