Карин Слотер - Širdies randai

Dotė ramiai sukiojo ant riešo plonytę sidabrinę apyrankę.

– Ar jau atlikote skrodimą? – kreipėsi ji į Sarą.

Sara buvo beatsakanti, bet įsiterpė Lena.

– Taip, ponia Dote, – tarė Lena. – Daktarė Linton atliko skrodimą, man stebint. Mes stengėmės kaip įmanydami pasirūpinti Džene.

Dotė pažvelgė į Leną, paskiau į Sarą. Staiga užsikniaubė ant stalo, susigūžė, nelyginant gavusi smūgį į paširdžius.

– Ji buvo mano vienturtė, – pravirko ji. – Mano dukrelė!

Sara kilstelėjo ranką, norėdama paglostyti sielvarto pakirstą moterį, bet Lena sustabdė ją žvilgsniu. Paskui palinko į priekį ir spustelėjo Dotei ranką.

– Aš suprantu, ką reiškia netekti artimo žmogaus. Tikrai suprantu, – tarė ji.

Dotė suspaudė Lenai rankas.

– Aš žinau. Žinau.

Džefris susigriebė, kad stebi sceną užgniaužęs kvapą. Jis laukė šios akimirkos. Lena sugebėjo paliesti moters širdį.

– Kas atsitiko jos tėvui? – paklausė Lena.

– Ak! – Dotė išsiėmė iš rankinuko nosinę. – Žinot, mudu nesutarėm. Jis troško kažko kito ir galų gale pabėgo su savo sekretore. – Ji atsigręžė į Sarą. – Juk žinot, kokie tie vyrai.

Džefris šiek tiek suirzo, nes ji aiškiai turėjo galvoje jo neištikimybę. Mažame miestelyje kitaip nė būti negali.

– Jisai jos ir nevedė, – baigė Dotė. – Sekretorės.

Jos lūpomis šmėkštelėjo pergalinga šypsena.

– Mano geriausiai mokyklos draugei irgi panašiai atsitiko, – tarė Lena, sutvirtindama tarp jųdviejų užsimezgusį ryšį. – Jos tėvas taip pat pasielgė. Vieną gražią dieną susikrovė savo mantą ir išdūmė. Daugiau ji niekada jo neberegėjo.

– Na jau ne, Semiuelis buvo ne toks, – paprieštaravo Dotė. – Bent jau iš pradžių. Kartą per mėnesį lankydavo Dženę, kol nepersikėlė į Spokaną, Vašingtono valstiją. – Lena linktelėjo, ir Dotė pridūrė: – Paskutinįsyk ji buvo susitikusi su tėvu daugmaž prieš metus.

– Kaip jis elgėsi, kai jūs pranešėte apie dukters mirtį?

– Apsiverkė, – atsakė ji, ir jos skruostais nuriedėjo ašaros. Ji atsigręžė į Sarą, gal todėl, kad ši geriau pažinojo Dženę. – Ji buvo tokia miela. Tokios geros širdies.

Sara linktelėjo, bet Džefris pastebėjo, kad jai nepatinka Lenos pokalbio stilius. Ko gi ji dar galėjo tikėtis po tokių skrodimo rezultatų?

Dotė nusišnypštė ir prašneko aiškesniu balsu:

– Tik vėliau susidėjo su ta gauja. Ir Patersonų vaiku.

– Ar Marku Patersonu? – paklausė Lena, turėdama galvoje paauglį, kurį Dženė grasinosi nušauti.

– Taip, Marku.

– Susitikdavo su juo? Eidavo į pasimatymus?

Dotė gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Jie buvo susiskirstę būreliais, o Dženė draugavo su jo seserimi Leise.

– Leise? – perklausė Sara, paskui susigriebė įsiterpusi į pokalbį ir linktelėjo Dotei, kad ši kalbėtų toliau.

– Kai vyras mus pametė, mudvi su Džene labai suartėjome, buvome veikiau draugės nei motina su dukterimi. Ji man labai padėjo ištverti tai, kas atsitiko. Galimas daiktas, per daug ją lepinau. Galimas daiktas, daviau jai per daug laisvės. – Patylėjusi ji kalbėjo toliau: – Tiesiog Markas man atrodė neblogas vaikas. Vasarą jis pjaudavo mums veją, dirbdavo visokius darbus – norėjo užsidirbti pinigų. – Ji liūdnai susijuokė. – Maniau, kad jis geras vaikas. Maniau, kad galiu juo pasitikėti.

Lena nutraukė jos prisiminimus.

– Kada Dženė susidraugavo su Leise?

– Man regis, daugmaž prieš metus. Jos kartu eidavo į bažnyčią. Nieko bloga negalvojau, bet tie paaugliai… Protas neneša. Atrodo, bažnyčioje vaikams turėtų būti saugu, o še tau… – Ji palingavo galvą. – Nežinojau, – pridūrė ji, – tikrai nežinojau, kad ji laukiasi, o juo labiau…

Lena nepastebimai linktelėjo Sarai. Džefris pamatė, jog Sara įsitempė, ruošdamasi pranešti naujieną.

– Dote, vakar aš apžiūrėjau Dženę.

Dotė sučiaupė lūpas ir sužiuro į Sarą.

– Dženė nebuvo nėščia, – tarė Lena. – Ten, čiuožykloje, buvo ne jos kūdikis.

Motina išpūtė akis į Sarą, paskiau į Leną. Ji buvo taip sukrėsta, kad negalėjo patikėti savo ausimis.

– Lena sako teisybę, – pridūrė Sara. – Ji nebuvo nėščia, nors turėčiau jums pasakyti, kad prieš pusę metų ji turėjo lytinių santykių.

Dotė krutino lūpas, bet netarė nė žodžio. Galiausiai nusišypsojo, lyg išgirdusi gerą žinią.

– Vadinasi, ji to nedarė? Ji nenužudė kūdikio?

– Mes dar nežinome, kas iš tikrųjų atsitiko, – atsakė Lena.

Ji nutilo, žiūrėdama į savo rankas, bet šįsyk ne tam tyčia. Paskiau vėl pažvelgė į Dotę ir prašneko tyliu balsu, įsmeigusi akis į moterį, lyg Saros nebebūtų kambaryje:

– Tai tik mano nuomonė, ponia Dote, bet, sprendžiant iš viso to, ką sužinojau apie jūsų dukterį, man rodos, jai pareikšti kaltinimai niekuo nepagrįsti.

Moteris lengvai atsiduso, paskiau vėl pravirko, prispaudusi nosinę prie nosies.

– Ji buvo tokia miela, – tarė ji. – Ji niekada nebūtų galėjusi to padaryti. – Ir atsigręžė į Sarą, lyg tikėdamasi, kad ši patvirtins jos žodžius. – Ji buvo tokia gera mergaitė.

Sara vėl linktelėjo vos vos šypsodama.

– Ji norėjo būti gydytoja, – tarė Dotė Sarai. – Sakė, kad nori, kaip ir jūs, padėti vaikams.

Sara nesmagiai nusišypsojo, ir Džefris pastebėjo jos akyse šmėkštelint kaltės šešėlį.

Tuo metu vėl įsiterpė Lena.

– Vadinasi, Dženė draugavo su Patersonų vaikais, ar ne?

– Taip, su Marku ir Leise.

– Drauge su jais eidavo į bažnyčią? Ligi šiol?

– Prieš aštuonis mėnesius nustojo vaikščioti, – atsakė Dotė. – Nežinau kodėl. Pasakė, kad nebeis, ir baigta.

– Vadinasi, nuo sausio?

– Ko gero.

– Ar iškart po Kalėdų?

– Daugmaž, – linktelėjo Dotė.

– Tai kas gi atsitiko? Atsimetė? Įsižeidė ant ko nors? Gal susipyko su Marku Patersonu?

– Ne, – tvirtai atsakė Dotė. – Prieš pat Naujuosius metus bažnyčia surengė jaunimo išvyką – važiavo į Gatlinbergą slidinėti. Aš nenorėjau, kad per šventes važiuotų iš namų, bet ji užsispyrė. Be to, ji pradėjo geriau mokytis…

Jos balsas nutrūko.

– Vadinasi, visą savaitę jos nebuvo namie?

– Taip, savaitę, bet tuomet ir aš buvau išvykusi į Ohają pas sergančią seserį. – Dotė kietai sučiaupė lūpas. – Junisei, mano seseriai, prieš du mėnesius buvo nustatyta emfizema. Dabar jai geriau, bet tada jai išties buvo labai sunku.

– Vadinasi, tuomet Dženė buvo viena namie?

– Nieku gyvu. – Dotė papurtė galvą. – Žinoma, ne. Ji gyveno pas Patersonus tris ar keturias dienas, o paskiau ir aš grįžau namo.

– Ar ji dažnai taip viešėdavo pas Patersonus?

– Taip, – atsakė Dotė. – Kiekvieną savaitgalį arba Leisė nakvodavo pas mus, arba Dženė pas Patersonus.

– Jūs artimai pažįstama su Patersonais?

– Su Tedžiu ir Greise? – Ji linktelėjo. – Žinoma, jiedu eina į bažnyčią. Tedis man nelabai patinka. – Ir tyliau pridūrė: – Dievaži, dabar aišku, į ką atsidavė Markas.

– Į ką gi?

– Na, jis truputį… – pradėjo Dotė ir gūžtelėjo pečiais. – Nežinau. Jei kada nors su juo susitiktumėte, suprastumėte, ką turiu omeny.

– Vadinasi, – padarė išvadą Lena, – po Kalėdų Dženė dalyvavo bažnyčios surengtoje išvykoje, paskiau viešėjo pas Patersonus, paskiau nustojo vaikščioti į bažnyčią ir bendrauti su Patersonais?

– Ką gi, – Dotė susimąstė. – Taip, ko gero. Man regis, taip ir buvo. Anksčiau, kai visa tai atsitiko, kažkodėl nepastebėjau nieko panašaus.