Карин Слотер - Širdies randai

Dirstelėjusi į rankinį laikrodėlį, Lena susimąstė. Ji nė nepastebėjo, kaip greit bėga laikas. Henkas tikriausiai galvoja, kur ji taip ilgai užsibuvo. Šiandien jai tikrai neteks važiuoti su juo į bažnyčią.

Džefrio automobilyje buvo įrengtas mobilusis telefonas, ir Lena užkūrė variklį, kad galėtų paskambinti. Įjungė kondicionierių ir pradarė langą, kad išeitų karštas oras. Belaukdama, kol pasikraus telefono akumuliatorius, dirstelėjo policijos skyriaus link, ar neateina Džefris.

Henkas pakėlė ragelį po pirmo skambučio.

– Alio?

– Čia aš, – tarė ji.

Ragelyje stojo tyla, ir ji suvokė, kad tikriausiai neįprastai skamba jos balsas – ji dar nebuvo visiškai nusiraminusi po susidūrimo su Sara. Laimė, Henkas neklausė, kas atsitiko.

– Šiandien negalėsiu važiuoti su tavimi į bažnyčią, – tarė ji.

– Tikrai? – tarstelėjo jis, bet daugiau nieko neklausė.

– Mudu su Džefriu važiuojame kai ko apklausti, – pridūrė ji, nors neketino nieko aiškinti Henkui Nortonui. – Ko gero, ilgai neužtruksim. Važiuok vienas, manęs nelauk.

Į pabaigą Lenos balsas suskambėjo gana liūdnai: ji pagalvojo, kad, grįžusi namo, bus viena.

– Lena? – sukluso Henkas, tikriausiai pajutęs jos baimę. – Aš galiu pabūti namie, jeigu nori. Na, kol tu grįši.

– Nekvailiok, – atsakė ji, jausdama, kad kalba nelabai įtikinamu tonu. – Man ne treji metukai.

– Gali atvažiuoti vėliau, – neryžtingai pasiūlė Henkas. – Na, paklausysi choro.

Prisiminus koncertą, Lenai nusmuko širdis. Kai Henkas grįš, bus jau tamsu, o namie – dar tamsiau, nors ir kiek šviesų ji uždegtų.

– Beje, rytoj man reikės anksčiau keltis – važiuosiu pažiūrėti baro, – tarė Henkas. – Galiu grįžti iškart po pamaldų.

– Henkai, klausyk, eik į tą sumautą koncertą, gerai? – tvardydamasi tarė Lena, nes širdis kone plyšo krūtinėje. – Aš nenoriu, kad čiūčiuotum mane kaip mažą vaiką. Eik į koncertą, nebūk kvailas.

Į akis tvykstelėjo saulės atspindys, kai atsidarė šalinės durys ir į lauką išėjo Džefris. Iš paskos jį vijosi Marla Sims, atkišusi savo viršininkui aplanką.

– Ar tikrai? – pasitikslino Henkas.

– Aha, – nesvarstydama atsakė ji. – Klausyk, aš jau važiuoju. Pasikalbėsime, kai grįši.

Ji padėjo ragelį, nelaukdama atsakymo.

– Po velnių! – sušuko Džefris, vos atidaręs automobilio dureles. – Ar kondicionierius įjungtas? – paklausė, mesdamas jai Marlos įduotą aplanką.

– Aha, – sumurmėjo Lena, persėsdama ant savo sėdynės, ir nejučia pasislinko kuo arčiau durelių. Džefris, ko gero, tai pastebėjo, bet nepasakė nė žodžio.

Džefris sviedė švarką ant užpakalinės sėdynės.

– Kalbėjau telefonu, – tarė jis susirūpinęs. – Mano mamai atsitiko nelaimė. Išvažiuoju į Alabamą.

– Jau dabar? – Lena griebėsi už durelių rankenos, ketindama paskambinti Henkui iš savo automobilio ir paprašyti, kad jis palauktų.

– Ne, – atsakė Džefris, pastebėjęs jos rankos judesį. – Šį vakarą.

– Gerai, – tarė ji, neatitraukdama rankos nuo rankenos, lyg šiaip ją būtų padėjusi.

– Gyva bėda išvažiuoti vos pradėjus tyrimą. Gal Markas Patersonas padės įminti mįslę.

– Vadinasi, jūs manote, kad visa tai dėl pašlijusių santykių ar panašiai? – paklausė Lena.

– Gal jis papasakos apie kitas paaugles, apie tai, kas buvo kūdikio motina.

Ji linktelėjo, bet pagalvojo, kad vargu ar pavyks ką nors iš jo išpešti.

– Aš kalbėjausi su Bredu. Per Kalėdų atostogas Fainas nevažiavo drauge su vaikais. – Džefris suraukė antakius. – Vėliau, kai pasikalbėsime su Marku, vėl paskambinsiu Bredui, gal jis dar ką nors prisimins. – Jis patylėjo. – Neabejoju, kad jis išklotų viską, jeigu iš tikrųjų kas nors būtų atsitikę.

– Aha, – pritarė Lena.

Bredas buvo iš tų policininkų, kurie savo motiną sulaikytų, jeigu ji eitų per gatvę degant raudonai šviesai.

– Pirmiausia judu su Bredu rytoj pasikalbėkite su Dženės Viver mokytojais, išklausinėkite, kokia ji buvo, gal pavyks sužinoti, su kuo draugavo. Pasišnekėkite su mergaitėmis, kurios važiavo slidinėti su Džene ir Leise. Tikriausiai jos lanko tą pačią mokyklą.

– Gerai.

– Turiu važiuoti į Alabamą, antraip pats viską padaryčiau.

– Žinoma, – atsakė ji, nesuvokdama, kodėl jisai vis teisinasi. Pagal pareigas jis buvo atsakingas už tyrimą. Beje, dabar Džefris vargu ar sugebėtų ką nors nuveikti. Jeigu Markas nenurodys į ką nors pirštu, jie nepažengs nė per sprindį.

– Taip pat norėčiau, kad kuo greičiau apklaustum Fainą, – tarė jis ir, dirstelėjęs į rankinį laikrodėlį, pridūrė: – Rytoj rytą. Važiuok pas jį su Frenku, ne su Bredu.

– Gerai, – pakartojo ji.

– Sakei, kad jį pažįsti, na, pastorių, – tarė Džefris, važiuodamas atbuline eiga. – Kaip tu manai, ar jis galėtų tai padaryti?

– Ką? – paklausė Lena ir staiga viską prisiminė. – Ne, – atsakė. – Jis neblogas žmogus. Tiesiog aš su juo nebendrauju.

Džefris kreivai pažvelgė į ją, lyg klausdamas: o su kuo tu apskritai bendrauji?

– Beje, esu susitarusi susitikti su juo rytoj vakare, – pridūrė ji.

– Susitikti?

Lena nukreipė akis į prietaisų skydą.

– Jūs pats man patarėte, – atsakė ji, bet jis to neprisiminė. – Pasiūlėte susitikti su kuo nors ir išlieti širdį.

– Gal šiuo klausimu tau nederėtų…

– Na ir kas? – atrėmė ji. – Aš noriu pasikalbėti, ir tiek. – Ji bandė nusišypsoti, bet nepavyko – pati tai pajuto. – Kas čia nuostabaus? Jis pamanys, kad atėjau pasiguosti ar panašiai, bet ta pačia dingstimi paklausinėsiu jį apie Dženę ir Patersonus.

Džefris susiraukė, važiuodamas iš automobilių aikštelės.

– Nežinau, ar verta šitaip…

– Jūs visada man sakėte, kad geriausia iš netyčių užversti žmogų klausimais tuo metu, kai jis to nesitiki, – priminė ji, stengdamasi nuslopinti neviltį. – Be to, su juo susitarė Henkas. Aš visiškai nenusiteikusi šnekėtis su juo apie… – Lena nutilo, mintyse ieškodama tinkamo žodžio, bet neradusi pridūrė: – Aš visiškai nenusiteikusi su juo šnekėtis, aišku? Jis trenktas. Aš juo nepasitikiu.

– Kodėl?

– Nepasitikiu, ir tiek, – atsakė ji. – Tiesiog nuojauta man liepia nepasitikėti.

– Bet tu nemanai, kad tai jo darbas?

Ji gūžtelėjo pečiais, stengdamasi kaip nors išsisukti. Kaip paaiškinti Džefriui, kad ji nemėgsta Deivio Faino ir nepasitiki juo tik todėl, jog jis pastorius? Šiuo atžvilgiu Džefris ne ką protingesnis už Henką. Nejaugi jie negali suprasti, kad ji, religinio fanatiko išžaginta, neturi nė menkiausio noro kalbėtis apie tai su pastoriumi?

– Nežinau, – atsakė ji, – gal ir jo.

Tas melas, regis, nuramino Džefrį.

– Puiku. Tik būtinai važiuok su Frenku.

– Žinoma.

– Tai ne kvota. Mes tiesiog bandome išsiaiškinti, ar jam kas nors žinoma. Turėk tai galvoje ir neremk jo prie sienos.

– Aišku.

– Ir apskritai pasikalbėk su kuo nors, – tarė jis. – Pasikalbėk apie save. – Jis patylėjo. – Tokia buvo mano sąlyga, Lena. Aš tau leidau anksčiau grįžti į darbą tik su ta sąlyga, nes tu man pažadėjai su kuo nors pasikalbėti apie tai, kas tau atsitiko.

– Aha, – linktelėjo ji. – Būtinai pasikalbėsiu, garbės žodis.

Džefris pažvelgė į ją, stengdamasis įspėti, ką ji galvoja.

Ji pakreipė kalbą kita linkme.

– Na, o kaip jūsų mama? Nieko baisaus?

– Aha, – burbtelėjo. – O kaip tu jautiesi?