Карин Слотер - Širdies randai

– Ar jums nekilo įtarimų, kad duktė vartoja narkotikus?

– Ne, nieku gyvu, ji buvo griežtai nusistačiusi prieš juos, – atsakė Dotė. – Ji netgi negėrė kavos, saugodamasi kofeino, o visai neseniai atsisakė cukraus.

– Norėjo suliesėti?

– Sakė, dėl sveikatos. Norėjo apsivalyti kūną.

– Apsivalyti, – pakartojo Lena. – Ar jūs nemanote, jog tai turi ką nors bendra su bažnyčia?

– Tuo metu ji jau nebevaikščiojo į bažnyčią, – priminė Dotė. – Nežinau, kodėl ji taip darė. Kartą, mums važiuojant namo iš mokyklos, ji pasakė: „Jokių saldumų į burną neimsiu. Noriu, kad mano kūnas būtų švarus.“

– Ar jums tai nepasirodė keista?

– Tuomet ne, – atsakė Dotė. – Beje, gal ir pasirodė, bet pastaruoju metu ji apskritai keistai elgėsi. Na, ne taip keistai, kad kristų į akis, bet keisčiausia, kad ji nustojo gerti kokakolą ir, grįžusi namo, vis stropiau įnikdavo į namų darbus. Lyg stengtųsi būti geresnė. Pasidarė beveik tokia, kokia buvo anksčiau.

– Kitaip sakant, kokia buvo, kai dar nebendravo su Patersonų vaikais?

– Taip, ko gero. – Dotė kietai sučiaupė lūpas. – Labai keista, nes Leisė vadovavo aistruoliams, buvo visų mėgstama, o nuo pat pirmos dienos, kai tik Dženė pradėjo lankyti mokyklą, erzindavo ją.

– Kodėl? – paklausė Sara.

– Šiaip sau, – atsakė Dotė. – Tyčiodavosi, kad ji stora. O tuomet ji buvo anaiptol ne stora, nebent putlutė. Visiškai ne tokia, kokia tapo vėliau.

– Kaip jūs manote, ar Leisė ir Markas kartais jos nemušdavo?

Dotė nustebo.

– Na jau ne! Aš iškart būčiau pranešusi policijai. – Ji nusišluostė akis nosine. – Jie erzindavo ją, ir tiek. O šiaip nė pirštu neužgaudavo. Vėliau, kaip sakiau, susidraugavo.

– Kodėl taip pasikeitė? – paklausė Lena.

– Tikrai nežinau. Tai atsitiko tada, kai jie mokėsi jau aukštesnėse klasėse. Daug kas pasikeitė. Regis, Leisė nebevadovavo aistruoliams, bet vis tiek mėgo įsakinėti. Juk žinote, kokie būna paaugliai. Jie nori mėgdžioti. Dabar, kai pagalvoju, man rodos, tą mintį apie cukrų jai įpiršo Leisė.

– Leisė? – perklausė Lena.

– Taip, Leisė. Ji visada ko nors prisigalvodavo, ir visi turėdavo jos klausyti. Kokiais drabužiais vilkėti mokykloje, kur praleisti savaitgalį. Jos valandų valandas apie tai kalbėdavosi telefonu.

Lena nusišypsojo.

– Mudvi su seserimi irgi taip darydavome, – tarė. – Gal tai susiję su religija? Kaip jūs manote?

– Kas? – iškart suklususi paklausė Dotė.

– Na, cukrus. Kofeinas. Kažkas panašaus į bažnyčios draudimus.

– Sakote?.. – Dotė užsikirto. – Ne, nemanau, kad tai turėtų ką nors bendra su bažnyčia. Man regis, tiesiog Patersonų vaikų prasimanymai. Markas jau buvo pakliuvęs į teisėsaugos akiratį bevagiliaudamas. – Ji lėtai palingavo galvą. – Nebežinojau, ką daryti. Ar uždrausti su juo matytis? Tuomet ji leistų su juo dar daugiau laiko.

– Su paauglėmis visada būna daug bėdų, – sutiko Lena. – Jūs tebelankote bažnyčią, ar ne?

– Žinoma, – atsakė Dotė, linktelėdama galvą. – Tai man didžiausia paguoda.

– Ar jūs jau susitarėte su pastoriumi? Tikiuosi, laidosite su bažnytinėmis apeigomis?

Dotė atsiduso.

– Ak, nežinau. Tiesiog… – Ji nutilo, vėl nusišnypštė į nosinę. – Man regis, jai patiko pamokslininkas Fainas. Jis ateidavo pas ją pasikalbėti. Kaip ir Bredas Stivensas. Mūsų parapijoje globoja jaunimą.

– Štai kaip? – susidomėjo Lena.

– Taip, jis vienas veikliausių žmonių mūsų bendruomenėje.

– Ar pastorius Fainas ateidavo pas jus po to, kai Dženė nustojo lankyti bažnyčią?

– Taip, – linktelėjo ji, matyt, patenkinta, kad prisimena tai, kas gali praversti tyrimui. – Jis atėjo, kai ji praleido du sekmadienius.

– Ar jūs girdėjote, ką ji jam sakė?

– Ne, – atsakė Dotė. – Jiedu kalbėjosi poilsio kambaryje, ir aš nenorėjau jiems trukdyti. – Lyg staiga ką prisiminusi, ji pridūrė: – Po savaitės jis paskambino, bet, kai pakėliau ragelį, ji liepė jam atsakyti, kad jos nėra namie. Tai tikriausiai atsitiko šeštadienį, nes dieną buvau namie. Pamenu, tądien jai dar kažkas dukart skambino, bet ji nėjo prie telefono.

– Ar jums tai nepasirodė keista?

– Tuomet ne, – tarė ji. – Tai atsitiko, regis, vasario mėnesį. Pamenu, man atlėgo širdis, kai sužinojau, kad ji nebenori matytis su Marku.

– Ar jiedu susipyko?

Dotė patraukė pečiais.

– Žinau tik tiek, kad negalėjo akyse jo matyti. Iš pradžių beveik visą laiką su juo leido, o paskiau ėmė jo neapkęsti.

– Ar ji supyko taip, kaip pyksta mergaitės ant berniuko, kai jis nebenori su jomis draugauti?

Dotė atsilošė ir griežtai nužvelgė Leną. Regis, ji pagaliau suvokė, kad pokalbio ji pakviesta ne Dženei išteisinti, o jos kaltei nustatyti.

– Ar ji supyko ant Marko todėl, kad jis nebenorėjo su ja draugauti? – pakartojo klausimą Lena.

– Ne, – vėl šniurkštelėjusi atkirto ji. – Aišku, ne.

– Ar jūs tikra?

– Daugmaž tuo metu jis pakliuvo į areštinę, – tarė Dotė, aiškiai džiaugdamasi, kad gali priminti Marko santykį su teisėsauga. – Už muštynes. Jis primušė seserį.

Džefris išplūdo save už tai, kad anksčiau nepatikrino paauglio bylos. Jis pakėlė telefono ragelį ir surinko Marlos numerį.

– Klausau? – atsiliepė Marla.

– Atnešk man bylą, – tarė jis, stengdamasis kalbėti kuo tyliau. – Marko Patersono.

– Ar to vakarykščio paauglio?

– Taip.

– Tuojau, – tarė ji ir padėjo ragelį.

Kai Džefris vėl atsisuko į pokalbių kambarį, ten padėtis buvo pasikeitusi iš pagrindų. Viver sėdėjo ant kėdės, piktai sučiaupusi lūpas.

– Gal pageidautumėte ko nors atsigerti? – paklausė Lena.

– Ne, ačiū.

– Ar žinote, kad pernai jūsų duktė buvo susilaužiusi ranką?

Dotė nustebusi paklausė Sarą:

– Ką, nejaugi ji buvo atėjusi pas jus viena, be manęs?

– Ne, – trumpai atsakė Sara. Ji buvo supykusi, bet ne ant Dotės.

– Ar jūsų duktė domėjosi Afrikos ar Artimųjų Rytų tradicijomis? – nesiliovė toliau primygtinai klausinėti Lena.

Nieko nesuprasdama, Dotė papurtė galvą.

– Aišku, nesidomėjo. Kodėl? Kuo čia dėtos kažkokios tradicijos?

– Dote, gal padarytume pertrauką? – staiga paklausė Sara.

Lena pasimuistė kėdėje, bet klausinėjo toliau:

– Ponia Viver, apžiūrėdami jūsų dukterį, mes pastebėjome vadinamąjį pervargimo stresinį lūžį. Ar žinojote, kad jūsų dukteriai sulaužytas dubuo?

Dotė sukrutino lūpas, bet nepratarė nė žodžio.

– Visai galimas daiktas, ji buvo išžaginta. – Lena patylėjo, paskiau bejausmiu balsu pridūrė: – Žiauriai.

– Aš ne… – Dotė pažvelgė į Sarą, paskiau į Leną. – Nesuprantu.

– Ką jūs galite pasakyti apie randus ant jos rankų ir kojų? – paklausė Lena. – Kas jai atsitiko? Kodėl jūsų duktė susipjaustė rankas ir kojas?

– Susipjaustė? – paklausė Dotė. – Ką jūs čia šnekate?

– Visas jos kūnas supjaustytas. Sprendžiant iš randų, ji pati susipjaustė. Ar galėtumėte man paaiškinti, kaip ji sugebėjo susipjaustyti, kad jūs apie tai nieko nežinote?

– Ji buvo didelė slapukė, – atsakė Dotė. – Apsirengdavo taip, kad nė lopinėlio kūno nebūtų matyti. Aš niekada…

– Ar jums žinoma, kad prieš pusę metų jai atlikta operacija? – pertraukė ją Lena.

– Operacija? – pakartojo Dotė. – Ką jūs čia šnekate?

– Na, ne operacija, – įsiterpė Sara, dėdama ranką Dotei ant peties. – Dote, kai aš apžiūrinėjau Dženę…