Карин Слотер - Širdies randai

– Gerai, – atsakė ji, nesileisdama į kalbas.

– Na, o dėl Saros…

– Nieko tokio, – pertraukė ji tokiu tonu, kad Henkas, vos jį išgirdęs, būtų iškart užsičiaupęs.

Džefris, savaime suprantama, buvo ne Henkas Nortonas. Jis neatlyžo:

– Ar tikrai?

– Aha. – Ir, lyg norėdama tai įrodyti, paklausė: – Kas ten atsitiko per pokalbį? Daktarė Linton, regis, baisiai nustebo, kai motina paminėjo Leisę Paterson.

– Ji irgi buvo Saros pacientė, – atsakė Džefris. Paskiau lyg pats sau pridūrė: – Juk tu žinai, kaip Sara rūpinasi tais paaugliais.

Lena nežinojo, tad, nieko neatsakiusi, nukreipė akis į aplanką. Ant viršelio buvo priklijuota etiketė su vardu ir pavarde – Markas Patersonas. Ji atskleidė aplanką, pirmame puslapyje buvo surašyti jo duomenys ir adresas.

– Jie gyvena Saulėtekio gatvėje? – paklausė ji, turėdama omeny, jog tai pats bjauriausias Madisono rajonas.

– Man regis, ten gyvenamųjų automobilių priekabų aikštelė. Viena jų su žaliu stogeliu virš iškabos, ar ne?

– „Kudzu Arms“, – tarė Lena.

Per pastaruosius kelis mėnesius Lena ir Bredas buvo ne kartą iškviesti į „Kudzu“. Kur karšta, ten ir dega.

– Na, kas ten parašyta? – sunekantravo Džefris.

Lena perskleidė kelis puslapius.

– Dešimties metų dusyk įkliuvo už smulkius nusižengimus, abusyk „Kudzu Arms“. Visai neseniai jis žiauriai primušė seserį. Mus iškvietė tėvas. Kai mes atvažiavome, jie atsiprašė, kad be reikalo mus sutrukdė. – Ji nustojo skaityti. – „Mes“ – tai Dikonas ir Persis, – paaiškino ji, įvardijusi du policininkus, – o ne mudu su Bredu.

Džefris susimąstęs pasikasė smakrą.

– Aš nė neprisimenu, kada tai atsitiko.

– Iškart po Padėkos šventės, – atsakė Lena. – Paskiau, apie Kalėdas, vėl važiavo Dikonas ir Persis. Vėl kvietė tėvas ir, svarbiausia, prašė, kad atvažiuotų jie. – Ji permetė akimis protokolą. – Šįkart jam buvo pareikšti kaltinimai. Jis praleido dvi dienas areštinėje ir turėjo išklausyti paskaitas apie pykčio tvardymą. – Ji prunkštelėjo. – Jo auklėtojas buvo Badis Konfordas.

– Badis neblogas auklėtojas, – tarė Džefris.

Lena užskleidė aplanką, nepatikliai žvilgtelėjusi į Džefrį.

– Jis pašlemėkas. Jis paleidžia į laisvę narkomanus ir galvažudžius.

– Jis dirba savo darbą kaip ir mudu.

– Jis paverčia niekais mūsų darbą, – neatlyžo Lena.

Džefris papurtė galvą.

– Jis nori su tavimi pasikalbėti apie Viver bylą, – tarė. – Apie šūvį.

Lena prunkštelėjo.

– Ką, nejaugi jis atstovauja Dotei Viver?

– Jis atstovauja miestui, – atsakė Džefris. – Man regis, jis apsiėmė tirti šią bylą, darydamas paslaugą merui. – Džefris patraukė pečiais. – Šiaip ar taip, turėsi su juo bendradarbiauti. Papasakok jam viską, kas atsitiko.

– Šūvis buvo neišvengiamas, – tarė Lena, tvirtai įsitikinusi, kad Džefris neturėjo kitos išeities. – Bredas tai patvirtins, – pridūrė ji.

Džefris tylėjo, regis, šį klausimą jau išmetęs iš galvos, tačiau, kai po kelių minučių sustabdė automobilį, Lenai pasidingojo, kad visa tai labai pažįstama, ir jai sutraukė skrandį, prisiminus, kaip rytą važiavo su Henku ir kokią gėdą pasidarė. Kad tik neatsitiktų nieko panašaus dabar, važiuojant su Džefriu. Šalia Džefrio ji jaučiasi stipresnė, nes Džefris žiūri į ją kitaip nei Henkas. Henkas tebežiūri į ją kaip į mergiotę, nuo mažens įpratęs ją tokią matyti.

Lena palaukė, kol Džefris sustabdys automobilį ir atsigręš. Pajuto, kaip kūnas eina pagaugais, ir ją apėmė bloga nuojauta.

– Čia kalbant, čia paliekant… – prabilo Džefris ir vėl nutilo. Palaukė, kol ji pažvelgs jam į akis, ir pakartojo: – Čia kalbant, čia paliekant…

– Aha, – linktelėjo Lena.

Jai nepatiko, kad jis kalba labai rimtu tonu. Skrandį vėl sutraukė vos pagalvojus, kad jis pasakys ką nors apie Sarą. Ir labai nustebo, kai jis tarė:

– Tas šūvis.

Ji linktelėjo, laukdama, ką jis pasakys toliau.

– Į Viver, – pridūrė jis, lyg panūdęs tiksliai išdėstyti savo mintis.

Ji matė, kad jis labai susijaudinęs. Pirmą kartą gyvenime ji suprato, ką reiškia žodžiai: skaityti žmogaus mintis. Jo akyse ji regėjo tokį skausmą, kokio niekada nesitikėjo iš Džefrio Toliverio.

– Pasakyk man teisybę, – tarė jis kone maldaujamu balsu. – Juk tu buvai ten. Tu matei, kas atsitiko.

– Taip, – sutiko ji, jausdama, jog jam būtina sužinoti teisybę.

– Pasakyk, – jau išties maldaudamas tarė jis.

Džefrio neviltis sukrėtė Leną. Jam prireikė jos pagalbos. Džefriui Toliveriui, mačiusiam ją nuogą, prikaltą prie grindų, sumuštą, kruviną, prireikė jos pagalbos.

Akimirką ji kaip niekad mėgavosi savo galia.

– Taip, – pagaliau tarė ji, nors ir nelabai tvirtu balsu.

Jis vis dar žiūrėjo į ją, ir jo akyse ji matė abejonę. Jai netgi pasirodė, kad jis staiga pratrūks pykčiu.

– Šūvis buvo neišvengiamas, – tarė ji.

Jis žiūrėjo jai tiesiai į akis, lyg trokšdamas kiaurai permatyti. Lena suprato, kad jos balsas skamba nelabai tvirtai ir kad jis tai pastebėjo. Ji tyčia kalbėjo tokiu tonu, kad jos atsakymas skambėtų dviprasmiškai. Ji nesuvokė, kodėl taip daro, tačiau ilgokai mėgavosi tuo malonumu, net tada, kai Džefris vėl užkūrė variklį ir išvažiavo į kelią.

Granto apygardoje buvo trys miesteliai: Hartsdeilis, Madisonas ir Evondeilis. Madisonas, kaip ir Evondeilis, buvo skurdesnis už Hartsdeilį. Čia buvo aibė gyvenamųjų priekabų aikštelių, nes tokie būstai daug pigesni. Tai nereiškė, kad juose žmonės gyveno skurdžiai. Būta ir prabangesnių aikštelių su bendruomenės centrais, plaukymo baseinais ir vietine apsauga, o kitos garsėjo šeimų vaidais ir girtuoklių muštynėmis. „Kudzu Arms“ priklausė antrajai kategorijai ir vargu ar galėjo atsidurti civilizuotos bendruomenės žemėlapyje. Iš abiejų purvino kelio pusių stovėjo įvairaus senumo nudrengtos priekabos. Kai kurie gyventojai bandė užsiveisti sodelį priešais savo būstą. Net jeigu nebūtų sausros, privertusios visą Džordžiją sumažinti vandens vartojimą, kaitra būtų išdeginusi gėles. Per tokius karščius miršta žmonės, o ką jau kalbėti apie gėles.

– Nyku, – tarė Džefris, pirštais barbendamas į vairą.

Tokio įpročio, kad viršininkas susinervinęs barbentų pirštais, Lena niekada nebuvo pastebėjusi, ir ją ėmė graužti sąžinė. Apie tą šūvį jai reikėjo kalbėti tvirtesniu balsu, pažiūrėti jam tiesiai į akis ir pasakyti teisybę: jis turėjo nušauti tą paauglę, kitos išeities nebuvo. Lenai protas nenešė, kaip jį galėtų nuraminti. Nors ir ką ji dabar sakytų, vis viena nesugebėtų sušvelninti smūgio, kurį sudavė jam dviprasmišku tonu. Kur buvo jos galva?

– Koks adresas? – paklausė Džefris.

Lena atskleidė bylą ir pirštu dūrė į adresą.

– Trečias-dešimtas, – tarė, žiūrėdama į gyvenamąsias priekabas. – Čia visi sudvejinti.

– Aha, – pritarė Džefris. Dirstelėjęs per petį kitapus kelio, pridūrė: – Štai ten.

Lena atsigręžė, ir Džefris pavažiavo atbulas. Kitoje kelio pusėje stovėjo didelė gyvenamoji priekaba, kaip ji spėjo, sudvejinta. Priešingai nei kitos, išsidėsčiusios tolėliau, atrodė panaši į gyvenamąjį namą. Priekaba buvo užkelta ant betoninių blokų, matyt, tam tyčia nudažytų juodai, kad atrodytų baltesnės būsto sienos, prie durų buvo savotiškas priebutis – lentinė pakyla su stogeliu, o priešais, kieme, lyg ir sodelis. Vienoje pusėje buvo stoginė automobiliams, šalia jos stovėjo didelis dyzelinis vilkikas.