Карин Слотер - Širdies randai

Lena atskleidė aplanką ir metė per stalą vieną nuotrauką, paskiau kitą. Iš savo vietos Džefris nematė, kokios tai nuotraukos, tačiau iš Dotės veido išraiškos puikiai suprato, kur dabar žiūri motina.

– Ak, Dieve mano, dukrele!

Ji užsiėmė delnu burną.

– Lena, – perspėjo Sara, ranka uždengdama nuotraukas. Akimirką jos grūmėsi prie vienos nuotraukos, kol Sara norom nenorom nusileido.

– Kas čia? – užsikirsdama paklausė Dotė ir drebančia ranka prisikišo nuotrauką prie akių.

Lena patenkinta atsisėdo ant kėdės ir susinėrė rankas ant krūtinės. Paskiau atsigręžė į veidrodį, Džefrio pusėn, ir pergalingai kilstelėjo antakius.

Sara uždėjo ranką Dotei ant peties.

– Duokit man, – tarė, bandydama atsiimti nuotrauką.

– Dieve mano, Dieve mano, – nesitvardydama raudojo moteris. – Dukrele! Kas sužalojo mano dukrelę?

Sara metė žvilgsnį į Leną, ir Džefris pastebėjo, kaip jos akys tvykstelėjo pykčiu. Lena patraukė pečiais, lyg norėdama pasakyti: „Ko gi daugiau reikėjo tikėtis?“

– Ak, Dieve, Dieve… – sukuždėjo Dotė ir staiga nutilo. Jos kūnas suglebo, ir Sara vos spėjo sugriebti moterį, kai ji nualpusi virto ant grindų.

Stovėdamas vidury koridoriaus prie pokalbių kambario, Džefris šnekėjosi su Lena.

– Mums reikia tuojau pat susitikti su Patersonų sūnumi, – tarė jai Džefris. – Sara pati viena supažindins žmones su skrodimo rezultatais.

Lena dirstelėjo per petį užpakalinių durų pusėn. Sara nuvedė Dotę prie jos automobilio, įsitikinusi, kad moteris atsigaivelėjo, bet prieš tai grėsmingai nužvelgė Leną.

– Marla tuojau duos mums jo adresą, – tarė Džefris. – Galimas daiktas, jis kur kas kaltesnis, nei mes manome. Tikiuosi, kad ir jo seserį užklupsime namie.

Lena linktelėjo ir susinėrė rankas ant krūtinės.

– Gal norėtumėte, kad pasišnekėčiau su seserimi, kol jūs kalbėsitės su Marku?

– Pažiūrėsim, – atsakė Džefris. – Norėčiau pasikalbėti ir su pastorium.

Lenos akyse šmėkštelėjo šešėlis.

– Jis tarnauja mano bažnyčioje. Na, ne mano, bet toje, kur lankosi Henkas, kartais ir aš einu su juo. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Šiaip, iš dyko buvimo. Aš nelabai religinga.

– Aha, – nutęsė Džefris, šiek tiek nustebintas jos žodžių. Po ištikusios nelaimės ji pirmąsyk taip noriai įsišneko. Jam dingtelėjo mintis, kad tyrimas gali išeiti jai į naudą, ir jis apsidžiaugė.

– Iškviesiu Bredą iš budėjimo, – tarė Džefris. – Noriu kuo greičiau pasikalbėti su juo apie pastorių Fainą.

– Manote, kad tai, kas atsitiko Dženei, – Faino darbas?

Džefris susikišo rankas į kišenes. Protas nenešė, kas būtų galėjęs taip suluošinti merginą, bet buvo aišku, jog kažkas vis dėlto tai padarė.

– Reikia sužinoti, ar Fainas važiavo drauge su vaikais per Kalėdų atostogas.

– Gal aš galėčiau…

Lena nutilo, nes tuo metu trinktelėjo durys. Džefris atsigręžė kaip tik tuo metu, kai Sara uždarė duris. Jau vien iš jos eisenos buvo matyti, kad ji velniškai supykusi.

– Kaip tu drįsai taip pasielgti? – sušuko ji iš tolo. – Kaip tu galėjai rodyti jai nuotraukas?

Lena nuleido rankas. Džefris pastebėjo, kaip susigniaužė jos kumščiai, Sarai priėjus arčiau.

Lena pasitraukė atgal ir nugara prisiglaudė prie sienos. Tebestovėdama sugniaužtais kumščiais, tvirtu balsu pareiškė:

– Aš dirbu savo darbą.

– Savo darbą? – Sara įtūžusi pažvelgė Lenai į akis. Sara buvo šešiolika centimetrų aukštesnė ir naudojosi tuo pranašumu. – Kankinti moterį, ką tik netekusią vaiko, – tai tavo darbas? Rodyti jai tas nuotraukas – tai tavo darbas?

Sulig paskutiniais žodžiais Saros balsas suvirpėjo.

– Kaip tu galėjai taip pasielgti, Lena? Ar tu nesupranti, kad šios nuotraukos jai bus kaip paskutinis dukters prisiminimas?

– Sara… – bandė įsiterpti Džefris, bet Sara pasilenkusi kažką sukuždėjo Lenai į ausį. Jis neišgirdo jos žodžių, bet Lena iškart persimainė. Ji sugniužo ir Džefriui pasirodė panaši į katytę, nutvertą už kukšteros.

Išvydus tai, Sarai suspaudė širdį. Ji užsidengė delnu burną, lyg norėdama atsiimti savo žodžius.

– Atsiprašau, – tarė ji Lenai. – Atleisk.

Atsikrenkštusi Lena nudelbė akis.

– Nieko baisaus, – tarė ji, bet buvo aišku, jog tai netiesa.

Sara, matyt, suvokė, kad užstoja Lenai kelią, ir pasitraukė per žingsnį atgal.

– Atleisk, Lena, – pakartojo ji. – Aš neturėjau teisės taip sakyti.

Lena kilstelėjo ranką, nutraukdama Sarą. Giliai atsikvėpusi, tarė:

– Aš lauksiu tavęs automobilyje.

– Gerai, – tarė Džefris, suvokęs, kad ji kreipiasi į jį, ir, sugraibęs kišenėje raktus, ištiesė juos Lenai, bet ji, užuot paėmusi juos, atkišo ranką, kad įmestų jai į delną.

– Gerai, – tarė Lena, sugniauždama saujoje raktus.

Ji nepažvelgė nei į Džefrį, nei į Sarą. Nudelbusi akis, nuėjo koridoriumi. Atrodė sugniužusi, visiškai palaužta. Matyt, Saros žodžiai sukrėtė ją ligi širdies gelmių.

Džefris atsigręžė į Sarą, nesuvokdamas, kas atsitiko ir kodėl.

– Ką tu jai pasakei, velniai rautų? – paklausė jis.

Delnu prisidengusi akis, Sara palingavo galvą.

– Ak Džefri, – tarė ji, tebelinguodama galvą. – Kaip negerai! Kaip negerai atsitiko!

7

Lena sėdėjo Džefrio linkolne įsitempusi kaip styga. Ji sunkiai gaudė kvapą, taip svaigo galva, kad, rodės, tuoj nualps. Mušė prakaitas, bet anaiptol ne todėl, kad automobilyje buvo karšta. Visas kūnas drebėjo, lyg ji būtų prisilietusi prie elektros laido.

– Gyvatė, – sušvokštė ji, galvodama apie Sarą Linton. – Prakeikta gyvatė, – pakartojo, stengdamasi išguiti iš atminties ką tik girdėtus žodžius.

Galvoje sukosi Saros žodžiai: „Dabar tu supranti, ką reiškia nuskriausti moterį.“

Nuskriausti, pasakė Sara, bet Lena suprato, ką ji turi galvoje. „Dabar tu supranti, ką reiškia išžaginti moterį.“

– Velniop! – sukliko Lena, stengdamasi riksmu nuslopinti atmintyje skambančius žodžius. Trenkė kumščiu į prietaisų skydą, keikdama Sarą Linton, keikdama savo sumautą darbą.

Ten, pokalbių kambaryje, primygtinai kvosdama Dotę Viver, Lena pirmąsyk po ilgokos pertraukos vėl pasijuto žmogumi, o Sara keliais žodžiais ją sugniuždė.

– Velniop! – vėl sukliko Lena užkimusiu nuo įstangos balsu. Ji mielai būtų apsiverkusi, bet ašaros buvo išsekusios, tik krūtinę draskė baisus pyktis. Raumenys taip įsitempė, kad ji užsigeidusi būtų pajėgusi pakelti automobilį ir trenkti jį į žemę.

– Liaukis, liaukis, liaukis! – kartojo ji sau, stengdamasi susitvardyti. Jai reikia susivaldyti prieš ateinant Džefriui, nes jis pasakys viską Sarai – juk jiedu mylisi, – to dar betrūko, kad Sara Linton sužinotų, kaip skaudžiai įžeidė ją savo žodžiais.

Lena prunkštelėjo, prisiminusi, kaip niekingai Sara bandė atsiprašyti. Lyg nuo to kas pasikeistų! Sara puikiai suvokė, ką sako. Tik todėl ji atsiprašė, kad nesmagiai pasijuto garsiai išsakiusi savo mintis. Ji ne tik gyvatė, bet ir bailė.

Ji giliai atsiduso, stengdamasi nusiraminti. „Viskas gerai, – sukuždėjo. – Nieko baisaus. Nėra ko imti į galvą.“

Po kelių minučių Lena pasijuto geriau. Širdis jau plakė ramiau, spazmas nustojo traukti skrandį. Vėl bandė įsiteigti, kad ji stipri, kad ištvėrė kur kas didesnes kančias ir nepalūžo. Tai, ką galvoja apie Sarą Linton, – menkniekis, palyginti su daug svarbesniais dalykais. Svarbiausia, kad ji moka dirbti. Ji puikiai atliko savo užduotį. Iškvotė tokių dalykų, kurie padės tolesniam tyrimui, kokių niekada nebūtų sužinojusi Sara Linton, jeigu jai būtų patikėta apklausti moterį.