Карин Слотер - Širdies randai

Sara giliai atsiduso.

– Ką galėčiau jai pasakyti?

– Tiek to, – atsakė jis. Nežinodamas ko nusigriebti, nuleido žaliuzes. – Tarkim, kad aš nieko neprašiau.

– Tu tik pasakyk, ką turėčiau daryti, – tarė ji tokiu ramiu balsu, kad jis vėl įsiuto. – Gal nori, kad eičiau namo persirengti? Gal nori pabūti vienas?

– Noriu, kad atstotum nuo manęs, štai ko aš noriu! – rėžė jis atsisukęs.

Sara užsiėmė delnu burną. Regis, dabar ji stengėsi susivaldyti, kad neišdrožtų tiesos jam į akis.

Jis pakėlė antakius, lyg ragindamas ją kalbėti toliau.

– Na? – burbtelėjo suvokdamas, kad ją provokuoja, kad trokšta susirieti ir išgiežti susikaupusį apmaudą.

Sara giliai atsiduso.

– Nesuprantu, ko tu taip pyksti ant manęs.

Džefris neatsakė.

Ji atpalaidavo jam kaklaraištį, paskui uždėjo delną ant krūtinės.

– Džefri, būk geras. Pasakyk, ko nori.

Jis nežinojo, ką sakyti. Nusisuko ir, neišmanydamas ko griebtis, vėl pakėlė žaliuzes. Pajuto, kaip ji deda ranką jam ant peties.

– Nesijaudink, – tarė ji.

– Žinau, – atkirto jis, bet tai buvo netiesa. Galva jam tiesiog plyšo iš skausmo, ir kas kartą, kai jis užsimerkdavo, prieš akis šmėkštelėdavo vaizdas: staiga lošteli Dženės Viver galva, kai kulka pataiko jai į kaklą.

Sara apkabino jį per liemenį ir lūpomis prisiglaudė prie sprando.

– Nesijaudink, – sukuždėjo jam į kaklą, ir jis pajuto, kaip nuo vėsaus jos alsavimo atlėgsta širdis. Ji vėl pabučiavo jam į sprandą ir nurimo, neatplėšdama lūpų. Įsiręžę raumenys palengva atsipalaidavo, ir jam dingtelėjo mintis, kodėl ji to nepadarė vakar. Tada prisiminė, kad ir vakar jį bučiavo.

– Nesijaudink, – pakartojo ji.

Pirmąsyk šį rytą jam pasidarė ramu, atrodė, kad jis vėl gali alsuoti visa krūtine. Buvo taip gera, kad persmelkė mintis, jog jis gali iškrėsti kokią nors kvailystę, pavyzdžiui, apsiverkti ar – dar blogiau – pasakyti Sarai, kad ją myli.

– Ar pabūsi per pokalbį? – paklausė jis.

Ji nuleido rankas, ir jis suprato, kad anaiptol ne to ji tikėjosi. Pažvelgė į ją svarstydamas, ką dar galėtų pasakyti. Nieko neatėjo į galvą.

– Padarysiu viską, ko tik tu paprašysi, – pagaliau atsakė ji linktelėjusi.

Džefris stovėjo stebėjimo kambaryje, pro veidrodinę sieną žiūrėdamas, kaip Sara ramina Dotę Viver. Jis niekada negalėdavo ilgai pykti ant Saros – ji sugebėdavo greit numalšinti jo pyktį.

Dotė Viver buvo stambaus sudėjimo, tamsaus gymio moteris ilgais kaštoniniais plaukais, ant pakaušio dailiai surištais į mazgą. Šukuosena buvo senoviška, bet jai tiko. Plačiaskruostis veidas, Džefrio nuomone, buvo senatviškas: tokie žmonės vienodai atrodo ir dešimties, ir keturiasdešimties metų amžiaus. Iš pažiūros ji svėrė apie dvidešimt svarų daugiau, nei derėtų. Tarpuaky buvo įsirėžusios dvi gilios raukšlės, todėl net ir verkdama atrodydavo rūsti.

Džefris dirstelėjo į Leną. Ji stovėjo šalia, susinėrusi rankas ant krūtinės, ir tik jai savitu įdėmiu žvilgsniu stebėjo Sarą ir Dotę. Policijos skyriuje jiedu su Džefriu vieninteliai vadovavosi jausmais, bet dabar turėjo prisiimti visą atsakomybę ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Džefris ne veltui prašė Sarą pasikalbėti su Dote: ji buvo jo blaivas protas.

– Aš tave išnaudoju, – tarė jis, grįžtelėjęs į Leną.

Nė raumenėlis nekrustelėjo jos veide, ir nieko nuostabaus. Prieš pusę metų ji būtų didžiavusis patikėta užduotimi. Būtų išdidžiai vaikščiojusi po policijos skyrių, puikuodamasi, kad viršininkas pasirinko ją. Dabar ji tik linktelėjo galvą, ir tiek.

– Nes tu – moteris, – paaiškino jis. – Nes ir tu patyrei smurtą.

Ji žvilgtelėjo į jį, ir jam suspaudė širdį, išvydus jos neveizdžias akis. Prieš dešimt metų Meikono policijos akademijoje Džefris stebėjo, kaip Lena lekia kliūčių ruožu nelyginant iš pragaro ištrūkęs šikšnosparnis. Šimto šešiasdešimt trijų centimetrų ūgio ir daugmaž penkiasdešimt keturių kilogramų svorio, ji buvo mažiausia grupėje, tačiau valios pastangomis siekė pergalės. Tądien jo dėmesį patraukė jos užsispyrimas ir veržlumas. Dabar, žiūrėdamas į ją, svarstė, ar ji sugebės vėl parodyti savo geriausias savybes.

Lena nukreipė žvilgsnį į Sarą.

– Man regis, ji mane užjaus, – tarė ji neišraiškiu balsu.

Džefris suirzo, pagalvojęs, kad ji visiškai bejausmė. Jau verčiau ji siustų iš pykčio, užuot buvusi kaip robotas, kokiu dabar tapo.

– Neskubėk, – patarė jis, paduodamas bylą. – Mums reikia kuo daugiau duomenų.

– Ko dar? – paklausė ji tokiu pat tonu, lyg jie būtų šnekučiavę apie orą.

– Nieko, – atsakė Džefris, ir ji išėjo, netarusi nė žodžio.

Jis atsigręžė į veidrodį, laukdamas, kol Lena pasirodys pokalbių kambaryje. Kai jaunoji tyrėja grįžo į darbą, Džefris jai patarė kurį laiką palankyti psichoterapeutą, kuris padėtų jai įveikti streso padarinius. Kiek jam žinoma, ji nepaklausė. Turėtų jai priminti. Jis tai žinojo. Tik nežinojo kaip.

Girgžtelėjo durys, Lena pravėrė jas ir įėjo į kambarį, susikišusi rankas į uniforminių kelnių kišenes. Ji vilkėjo tamsiai mėlynais uniforminiais marškiniais, pečius siekiančius kaštoninius plaukus susišukavusi už ausų. Trisdešimt trejų metų, ji pagaliau atrodė subrendusi. Lena visada buvo patraukli, bet per pastaruosius dvejus metus įgijo moteriško žavesio, kurį puikiai pastebėjo skyriaus vyrai.

Susigėdęs savo minčių, Džefris nusisuko nuo veidrodžio. Negražu tokiomis akimis žiūrėti į Leną, patyrusią tiek kančių.

– Ponia Viver? – pasisveikino Lena.

Ji atkišo ranką, ir Džefris susigūžė kaip ir Dotė Viver, abu išpūtę akis į atvirą Lenos delną. Randas pačiame viduryje išties atrodė siaubingai. Regis, Sara vienintelė nė kiek nesusijaudino.

Tarytum sutrikusi, Lena atitraukė ranką.

– Aš esu tyrėja Lena Adams. Nuoširdžiai užjaučiu jus dėl mylimos dukrelės mirties.

– Ačiū, – išlemeno Dotė: jos šiurkšti Vidurio Vakarų tartis ryškiai skyrėsi nuo tingios pietietiškos Lenos tarsenos.

Lena atsisėdo prie stalo priešais Sarą ir Dotę. Susinėrė rankas, vėl atkreipdama dėmesį į savo randus. Džefris beveik tikėjosi, kad ji nusispirs batus ir užsikels kojas ant stalo.

– Užjaučiu… – prabilo Dotė ir staiga nutilo. – Juk ir jus ištiko nelaimė.

Lena linktelėjo ir nudelbė galvą, lyg stengdamasi susikaupti. Džefris buvo išmokęs jaunąją tyrėją kai kurių gudrybių, naudojamų per pokalbius: ilga pauzė, jo žodžiais tariant, – geriausia policininko pagalbininkė. Paprastai žmonės neištveria tylos ir visada bando ją nutraukti. Dažniausiai patys to nesuvokdami.

– Jūsų sesuo… – toliau kalbėjo Dotė. – Ji buvo tokia miela. Susipažinau su ja moksleivių darbų parodoje. Dženei labai patiko tikslieji mokslai. Ji buvo…

Lenos krūtinė subangavo, kai ji giliai atsikvėpė, bet tai buvo jos vienintelė reakcija.

– Sibilė buvo mokytoja, – tarė ji. – Jai patiko mokyti vaikus.

Kambaryje vėl stojo tyla, ir Džefris susigriebė bežiūrįs į Sarą. Rudų plaukų sruogos, surištos į arklio uodegą, buvo prilipusios prie kaklo. Akiniai riogsojo nebe ant nosies, o ant viršugalvio. Ji spoksojo į Leną tokiu žvilgsniu, kokiu spoksotų į gyvatę, svarstydama, ar ši nuodinga, ar ne.

– Gal pageidautumėte, kad mes susisiektume su jūsų vyru, ponia Viver? – paklausė Lena.

– Vadinkite mane Dote, – atsiliepė moteris. – Aš jau pranešiau jam.

– Ar jis atvažiuos į laidotuves?