Карин Слотер - Širdies randai

Savaime suprantama, Džefris nepritarė Frenkui. Moterys pasirodė labai tinkamos tam darbui. Apskritai policija turėjo būti visuomenės atspindys. Lena supratingai žiūrėjo į savo pareigas. Ji mokėjo sumaniai elgtis su kai kuriais teisės pažeidėjais, kalbėtis su nukentėjusiomis moterimis, o policininkams, dirbusiems prie ankstesnio viršininko, tokių įgūdžių trūko. Dabar mieste budėjo penkiolika moterų. Benui Volkeriui išeinant į pensiją, moterys dirbo tik sekretorėmis. Šiaip ar taip, nepaisant tokios pažangos, dabar, prisiminus, ką ištvėrė Lena, ką jai teko iškentėti, jam kildavo noras užrakinti ją namie ir prie durų pastatyti ginkluotą sargybą, kad niekas neišdrįstų vėl jos nuskriausti.

– Turbūt teks atlikti vidinį patikrinimą, tiesa? – pertraukdamas jo mintis, paklausė Frenkas. Valandėlę patylėjęs, palietė bylos kampelį ir pridūrė: – Turiu omeny Viver bylą.

Džefris linktelėjo ir atsilošė krėsle.

– Šįryt kalbėjausi su meru. Norėčiau, kad tu apklaustum Bredą ir Leną. Šią bylą tirs prokuroras Badis Konfordas.

– Betgi jis – valstybės paskirtas gynėjas, – atrėmė Frenkas.

– Taip, bet ne šiuo atveju, – tarė Džefris. – Kelia nerimą mergaitės motina. Miestas turėtų išmokėti jai draudimą. Gal bus sutarta be teismo. Nežinia. – Džefris gūžtelėjo pečiais. – Dženė grasino pistoletu ir panašiai. Ne taip jau paprasta, supranti?

– Taip, – atsakė Frenkas. – Suprantu. – Luktelėjęs paklausė: – Na, o kaip tu, viršininke?

Džefris pajuto, kaip jį apninka abejonės. Susvyravo jo valia, ryžtas, kaip ir aną vakarą su Sara, krūtinę užgulė akmuo. Jis niekada nieko nebuvo nušovęs, o juo labiau mergaitės. Jis permąstė visą sceną su Džene, narstydamas kiekvieną minutę, stengdamasis aptikti tą akimirką, kai žlugo derybos. Matyt, jis padarė ar pasakė ką nors ne taip, kad ji nenuleido pistoleto. Gal buvo kokia kita išeitis?

– Šiaip ar taip, viršininke, Bredas ir Lena parems tave visu šimtu procentų, – tarė Frenkas. – Juk ir pats žinai, tiesa?

– Aha, – atsiliepė Džefris, nė kiek nesidžiaugdamas Frenko žodžiais: ir šiaip jau žinojo, kad Bredas ir Lena jį paremtų netgi tuo atveju, jeigu laikytų jį kaltu. Policijos skyriuje niekada neviešpatavo visiška santarvė, tačiau, iškilus grėsmei, policininkai visada suremdavo pečius. Bredas palaikytų Džefrį vien todėl, kad jį dievina, o Lena – atsidėkodama už tai, kad jis priėmė ją į darbą.

Džefriui tai buvo menka paguoda.

Vyrai tylėjo. Džefris, pakreipęs galvą, žiūrėjo į lentynas, išrikiuotas pasieniu kitame kabineto gale. Prizai, jo laimėti už taiklų šaudymą. Apatinėje lentynoje – senas futbolo kamuolys, kuriuo jis žaidė Oberno komandoje. Vaikinų, su kuriais jis dirbo Grante ir Birmingame, nuotraukos, o šalia – kelios Saros fotografijos, medaus mėnesio atminimas. Jas padėjo visai neseniai, kai jiedu vėl ėmė skirti pasimatymus. Dabar jis nebuvo tikras, ar verta jas laikyti kabinete, ar apskritai verta įsileisti Sarą į savo gyvenimą. Džefris negalėjo pamiršti, kokia šalta ji buvo praeitą naktį: įsitempdavo, kai jis ją liesdavo, sakydavo, ką jis turi daryti. Lyg jis nežinotų, kaip tai daryti. Lyg nebūtų to daręs šimtus kartų su kitomis moterimis, nepalyginti paslaugesnėmis už Sarą.

Virstelėjus durims tarp laukiamojo ir budėtojų kambario, Frenkas atsigręžė. Pasirodė Sara su portfeliu rankoje. Ji vilkėjo melsva suknele, panašia į ilgus marškinėlius. Džefris pastebėjo, kad ji be kojinių, tik įsispyrusi į teniso batelius. Tikriausiai nė kojų nenusiskutusi.

Vyrai nenuleido akių nuo Saros, kai ji ėjo į kabinetą. Plaukai buvo susitaršę, matyt, šiandien ji nė nesišukavo, dingtelėjo Džefriui. Sara nebuvo iš tų, kurios vaikosi madų, beveik nesidažė. Kartais tokia moteris sužadina geismą, o kartais atrodo tiesiog nevalyva. Tarsi būti gydytoja jai būtų svarbiau nei būti patrauklia moterimi. Kai ji priėjo arčiau, jis pastebėjo, kad ir akiniai kreivai užbalnoti ant nosies. Nežinia kodėl tai dar labiau jį suerzino.

Jai įėjus, Frenkas atsistojo, tad Džefris pasekė jo pavyzdžiu.

– Sveiki, – pasisveikino ji, nesmagiai nusišypsodama. Džefris apsidžiaugė, kad ji jaučiasi nesmagiai.

– Sveika, – atsiliepė Frenkas, sagstydamasis švarką.

– Aš skambinau Nikui Šeltonui, – tarė Sara, nusišypsojusi Frenkui: ji turėjo omeny Džordžijos valstijos Tyrimų biuro agentą, priskirtą Granto apygardai. – Paprašiau pasidomėti lytinių organų žalojimo atvejais. Jis pažadėjo vėlių vėliausiai trečiadienį duoti atsakymą.

Džefris nepasakė nė žodžio, vietoj jo atsiliepė Frenkas:

– Puiku.

– Be to, apskambinau aplinkines ligonines, – toliau kalbėjo Sara. – Praeitą naktį niekur nesikreipė nė viena gimdyvė. Paprašiau skambinti į policijos skyrių, jeigu pasitaikytų panašus atvejis.

Frenkas pasitaisė marškinių apykaklę.

– Vadinasi, jūs manote, kad mergaitė negalėjo pati to pasidaryti? Na, apsipjaustyti?

– Nieku gyvu! – atrėmė Sara. – Beje, tai ne apipjaustymas, – pridūrė. – Tai veikiau kastracija. Varputė grynai nurėžta drauge su mažosiomis lyties lūpomis, o makštis aklinai užsiūta.

– Oho! – aiktelėjo Frenkas, matyt, nesmagiai pasijutęs.

Sara išsiviepė.

– Tai lyg nupjautume vyrui penį.

Frenkas sutrikęs nukreipė akis į Džefrį, paskiau vėl pažvelgė į Sarą.

– Šiaip ar taip, aš pasiruošusi aptarimui, – tarė Sara, rodydama į savo portfelį.

– Aptarimas atidėtas, – atsakė Džefris, jausdamas, kaip griežtai skamba jo balsas, bet jis nieko negalėjo padaryti. Kai jis paskambino Sarai ir paprašė ateiti kuo anksčiau, nepaaiškino, ko ją kviečia. – Po penkiolikos minučių ateis Dotė Viver, – tarė jis Sarai. – Norėčiau, kad ji kuo trumpiau čia užsibūtų.

– Štai kaip! – sušuko ji nustebusi. – Gerai. Tuomet klinikoje sutvarkysiu kai kuriuos popierius. Manau, dviejų valandų jums užteks?

Jis papurtė galvą.

– Aš norėčiau, kad tu čia pabūtum, kol mes šnekėsimės.

Sara metė į jį atsargų žvilgsnį.

– Juk aš ne policininkė.

– Lena policininkė, – atkirto jis. – Ji kalbėsis su Dote Viver. Aš norėčiau, kad tu būtum čia, nes ji tave pažįsta.

Sara įsisprendė į šonus.

– Kas tokia: Lena ar Dotė?

Frenkas krenkštelėjo.

– Aš turiu kai kam paskambinti, – tarė jis ir, mandagiai linktelėjęs Sarai, išėjo iš kabineto.

Jam išėjus, Sara klausiamai pažvelgė į Džefrį.

– Ar tai naktiniai marškiniai? – paklausė jis.

– Ką?

– Kuo tu vilki? – tarė jis, durdamas pirštu į jos suknelę. – Atrodo kaip naktiniai marškiniai.

Sara nesmagiai nusijuokė.

– Ne, – atsakė, lyg atsiliepdama į sąmojį.

– Galėtum padoriau rengtis, eidama į darbą, – tarė jis, stengdamasis prisiminti, kuo ji vilkėjo vakar. Sportinėmis kelnėmis ir senais nudėvėtais marškinėliais – kaip tik todėl nieko ir neišėjo. Ir jos kojos atrodė labiau apžėlusios nei jo. – Nejaugi tau taip sunku padoriau rengtis?

Sara prabilo prislopinusi balsą. Taip ji prašnekdavo, kai imdavo pykti.

– Kaip tu drįsti kalbėti su manimi, lyg būtum mano mama?

Jį apėmė toks baisus pyktis, kad jis kietai sukando dantis, bijodamas išrėžti tai, kas sukosi ant liežuvio.

– Džefri, kas vyksta? – paklausė Sara.

Jis praėjo pro šalį ir užtrenkė duris.

– Ar tau nebūtų sunku padaryti man paslaugą?

– Kokią paslaugą?

Ji palingavo galvą, lyg jis būtų pasakęs kokią nesąmonę.

– Pabūk čia per pokalbį su Viver, – priminė jis.