Карин Слотер - Širdies randai

Sarai akimoju išdžiūvo burna, tad nebuvo ko nė galvoti švilptelėti šunį. Ji laikė duris, kol Bilis ilgai lakė vandenį ir pagaliau įslimpino į vidų. Paėjęs kelis žingsnius koridoriumi, jis apsižvalgė ir, gailiai suinkštęs, išsipleikė ant grindų. Žiūrėdama į šį tinginį, Sara negalėjo patikėti, jog jis kelerius metus dalyvavo Ebro šunų lenktynėse. Pasilenkusi Sara jį paglostė, paskiau atsegė pasaitėlį ir įėjo į savo kabinetą.

Klinika buvo suplanuota kaip ir diduma pediatrijos centrų: L formos koridorius per visą pastatą, po tris kabinetus iš kiekvienos pusės. Du kabinetai buvo trumpajame L formos koridoriaus gale, nors, tiesą pasakius, vienas buvo naudojamas kaip sandėlis. Pačiame koridoriaus viduryje buvo medicinos seserų punktas, visos ligoninės smegenų centras. Ten buvo kompiuteris su informacija apie pacientus ir spintos su lentynomis, prikrautomis ligos istorijų. Už laukiamojo buvo dar vienas kambarys – archyvas, kur buvo saugomi duomenys, kaupiami nuo 1969 metų. Sara ketino kada nors peržiūrėti ir išmesti pasenusią medžiagą, bet šiuo metu neturėjo laiko ir nenorėjo prašyti kitų padaryti tai, kas jai priklausė.

Apsiavusi teniso bateliais, Sara tyliai vaikščiojo švariomis, plytelėmis išklotomis grindimis. Šviesos nedegė, nes ir tamsoje puikiai pažinojo visą patalpą, be to, būta ir kitų priežasčių: fluorescencinių lempų mirgėjimas jai trukdytų susikaupti ir sutelkti visą dėmesį į darbą.

Eidama į savo kabinetą priešais medicinos seserų punktą, Sara atsisagstė marškinius ir susirišo juos ant juosmens. Liemenėlės ji nesegėjo, bet nė kiek nesijaudino, nesitikėdama ko nors sutikti.

Ant jos kabineto sienų kabojo ligonių nuotraukos. Pradžią padarė viena motina: atsidėkodama Sarai, padovanojo savo vaiko mokyklinę nuotrauką. Sara prisegė ją prie sienos, paskiau rytojaus dieną radosi dar viena, ir ji prisegė ją šalia pirmosios. Per dvylika pastarųjų metų nuotraukos užpildė sienas ir kabinete, ir koridoriuje, ir tarnybiniame vonios kambaryje. Sara prisiminė visus: sloguojančius, užgultomis ausimis, bėdos ištiktus mokykloje ir nesutariančius su tėvais. Bredo Stiveno nuotrauka kabojo vonios kambaryje kažkur prie dušo. Berniuko, vardu Džimis Pauelas, kuriam prieš kelis mėnesius buvo nustatyta leukemija, nuotrauką Sara prisegė prie telefono, kad kasdien jį prisimintų. Dabar jis gulėjo ligoninėje, ir Sara žinojo, kad po kelių mėnesių dar vienas jos ligonis atsisveikins su gyvenimu.

Dženės Viver nuotraukos nebuvo ant sienos. Motina jos neatnešė. Sara turėjo tik jos bylą, pagal kurią galėjo atkurti merginos praeitį.

Dokumentų spinta kraupiai sugirgždėjo, kai Sara patraukė stalčių. Ji buvo tokia pat sena kaip daktaras Barnis ir tokia pat nepakenčiama. Negelbėtų jokie tepalai.

– Bjaurybe! – prakošė Sara, kai visa spinta staiga pasviro į priekį. Viršutinis stalčius buvo kimšte prikimštas bylų, ir jai teko laisva ranka prilaikyti griūvančią spintą.

Sara pirštais mikliai perbėgo per žymeklių eilę ir pagaliau rado Viver bylą. Pastūmusi spintą atgal prie sienos, užtrenkė stalčių. Trenksmas aidu atsiliepė kabinete. Sarai kilo pagunda dar sykį ištraukti ir uždaryti stalčių, kad nugriaudėtų toks pat trenksmas.

Sėsdama prie stalo, įjungė lempą. Prakaituotos šlaunys slystelėjo viniline sėdyne. Ko gero, protingiausia būtų parsinešti bylą namo. Šiaip ar taip, būtų kur kas patogiau. Vis dėlto Sara negeidavo patogumų. Jos nuomone, ji buvo nusipelniusi nedidelės bausmės: pasėdėti tvankoje ir aptikti tai, ką pražiopsojo per pastaruosius trejus metus.

Skaitymo akiniai gulėjo marškinių krūtinės kišenėje, ir Sarą nusmelkė baimė, pagalvojus, kad sėsdama bus juos sulaužiusi. Vis dėlto jie buvo sveiki, tik susilenkė. Ji užsibalnojo akinius, giliai atsiduso ir atskleidė bylą.

Dženė Viver pirmąsyk atėjo į kliniką prieš trejus metus. Tuomet ji buvo dešimties, ir pagal lentelę svoris atitiko ūgį. Ji skundėsi, kad perši gerklė, ir Sara prirašė jai antibiotikų kursą. Vargais negalais iššifravusi savo raštą, Sara perskaitė, kad po savaitės ji paskambino Dotei Viver, norėdama pasiteirauti, ar Dženei geriau. Ji pasveiko.

Maždaug prieš dvejus metus Dženė ėmė pastebimai pilnėti. Deja, mūsų dienomis tai anaiptol ne retenybė, ypač greit priauga svorio tokios mergaitės kaip Dženė, kuriai menstruacijos prasidėjo vos sulaukus vienuolikos. Itin didelį poveikį daro sėdimas gyvenimas ir greitasis maistas. Prisideda hormonai, kurių netrūksta mėsos ir pieno produktuose. Kai kuriuose medicinos žurnaluose Sara skaitė apie atvejus, kai lytiškai subręsta aštuonmetės mergaitės.

Sara toliau skaitė Dženės bylą. Tuo metu, kai ji pradėjo pilnėti, jai buvo nustatyta šlapimtakių infekcija. Po trijų mėnesių mergaitei pasireiškė mielių infekcija. Sprendžiant iš Saros įrašų, tuomet jai nekilo jokių įtarimų. Dabar, priešingai, Sara suabejojo. Infekcijos galėjo ženklinti visos istorijos pradžią. Ji perskleidė puslapį ir pasižiūrėjo į datą. Dženė atėjo po metų – ir vėl šlapimtakių infekcija. Metai – ilgas laiko tarpas, tačiau Sara paėmė popieriaus lakštą ir užsirašė susirgimų, taipgi kitų dviejų Dženės apsilankymų datas. Abiem pastaraisiais atvejais ji skundėsi gerklės peršėjimu. Galimas daiktas, tėvai Dženę augino pakaitomis. Būtų pravartu patikrinti, ar ji ateidavo į kliniką tuo metu, kai ją prižiūrėdavo tėvas.

Sara padėjo rašiklį, stengdamasi prisiminti viską, ką žino apie Dženės Viver tėvą. Paprastai vaikus į kliniką atveždavo motinos, ir, Sara niekaip negalėjo prisiminti, kad būtų mačiusi Dženės tėvą. Kai kurios moterys, ypač neseniai išsiskyrusios, mielai pasakoja apie savo vyrus nė kiek nesivaržydamos, kad girdi vaikai. Sarai visada būdavo nesmagu, ir ji paprastai stengdavosi užbėgti joms už akių, kad jos nė nepradėtų tokių kalbų, kurių vaikams nedera girdėti. Dotė Viver niekada taip nesielgdavo. Ji buvo gana šneki, netgi plepi, tačiau klinikoje vyro niekada nesmerkdavo, nors Sara pastebėjo, kad, sprendžiant iš nereguliarių draudimo mokėjimo datų, vienišai motinai buvo striuka su pinigais.

Kilstelėjusi akinius ant kaktos, Sara pasitrynė akis. Dirstelėjo į sieninį laikrodį. Sekmadienio pietūs pas jos tėvus numatyti vienuoliktą valandą, o apie pusę antros policijos skyriuje jos laukia Džefris.

Sara papurtė galvą, vydama šalin mintis apie Džefrį. Įskaudo pakaušį, be paliovos varstė tokie smilkuliai, kad buvo sunku susikaupti. Nusiėmusi akinius, nusivalė marškinių apačia, vildamasi, kad praskaidrės mintys.

– Sveiki! – sušuko Sara, verdama tėvų namų duris. Iš vidaus padvelkė tokia vėsa, kad pašiurpo oda.

– Aš čia, – iš virtuvės atsiliepė motina.

Sara metė portfelį palei duris ir, nusispyrusi teniso batelius, įėjo vidun. Bilis bidzeno šalia, rūsčiai dirsčiodamas į Sarą, lyg klausdamas, kuriems galams ji praleido tiek laiko tvankioje klinikoje, užuot atėjusi čionai, kur kondicionuotas oras. Lyg pabrėždamas savo nepasitenkinimą, jis nuvirto ant šono vidury koridoriaus, tad Sarai teko jį peržergti.

Ketė stovėjo virtuvėje prie viryklės, kepė vištieną. Vilkėjo ta pačia suknele, su kuria grįžo iš bažnyčios, tačiau buvo nusiavusi batelius ir nusimovusi kojines. Juosėjo laisva balta prikyšte su užrašu NETRUKDYK ŠEFUI.

– Sveika, mama, – pasisveikino Sara ir pabučiavo jai į skruostą.

Sara šeimoje buvo aukščiausia, galėjo padėti smakrą motinai ant galvos, neįtempdama kaklo. Tesa buvo tokių pat šviesių plaukų ir mažo ūgio kaip Ketė Linton, o Sara – tokia pat praktiška.

Ketė smerkiamai pažvelgė į Sarą.