Карин Слотер - Širdies randai

– Viskas gerai, ar ne, vaikeli? – vėl prabilo Henkas.

Koks kvailas klausimas, dingtelėjo Lenai. Koks nežmoniškai kvailas klausimas!

– Lena?

– Aha, – atsiliepė ji.

– Vėl skambino Nena, – tarė jis.

– Žinau, – atsakė Lena, ir oras švilpdamas išsiveržė pro protezus. Nena Tomas, Sibilės meilužė, dažnai skambindavo pastarąjį mėnesį.

– Pas ją liko Sibilės daiktų, – tarė Henkas, nors neabejojo, kad Lena tai žino. – Norėtų juos tau atiduoti.

– Kodėl ji negalėtų jų atiduoti tau? – atsiliepė Lena. Ji akyse nenorėjo matyti tos moters, ir Henkas tai žinojo. Vis dėlto apie tai prašneko.

Henkas pakeitė temą.

– Ar ta mergaitė vakar vakare… – pradėjo jis, išjungdamas radiją. – Tu buvai ten, ką?

– Žinoma, – atsakė ji, ir vėl švilpdamas išsiveržė oras.

Lena sukando dantis, tramdydama ašaras. Ar ji kada nors galės vėl kalbėti žmoniškai? Ar tas švilpesys visada jai primins, ką jis jai padarė?

Jis , pagalvojo Lena, drausdama protui prisiminti jo vardą. Ji žiūrėjo į rankas, sudėtas ant kelių, į randais išmargintus delnų kraštus. Jeigu šalia nesėdėtų Henkas, ji atverstų rankas delnais į viršų ir pamatytų tas vietas, per kurias jos buvo vinimis prikaltos prie grindų. Tokie pat randai buvo ant kojų, tarp pirštų ir kulkšnių. Po dviejų mėnesių lankymosi fizioterapijos kabinete ji vėl galėjo dirbti rankomis ir vaikščioti nebe keliais, o kojomis, tačiau randai niekada nepranyks.

Lenai išliko tik keletas skaudžių prisiminimų, ką nelaisvėje ištvėrė jos kūnas. Tik randai ir ligos istorija, surašyta ligoninėje, galėjo atkurti visa tai, kas jai atsitiko. Ji prisiminė nebent kai kurias akimirkas, kai, išsivadėjus kvaišalams, ateidavo jis ir, atsisėdęs šalia ant grindų, lyg jie būtų Biblijos stovykloje, imdavo pasakoti apie savo vaikystę ir gyvenimą, lyg jie būtų įsimylėjėliai, trokštantys geriau pažinti vienas kitą.

Lenos atmintis buvo pilnutėlė jo gyvenimo nuotrupų: pirmas pasibučiavimas, pirmas lytinis aktas, jo viltys ir svajonės, liguisti troškimai. Ji prisiminė viską, lyg tai būtų buvę jos pačios išgyvenimai. Ar ji irgi pasakojo jam apie savo praeitį? Ji neprisiminė, ir tai žeidė ją kur kas skaudžiau nei patirtas smurtas. Kartais Lenai dingtelėdavo mintis, kad randai – tai menkniekis, palyginti su intymiais pokalbiais su kankintoju. Jis žaidė su Lena kaip tinkamas, ir ji nebegalėjo rikiuoti savo minčių.

Netgi dabar jo istorijos pynėsi su jos praeitimi, ir ji nebuvo tikra, kam nutiko toks ir toks dalykas: jam ar jai. Sibilė vienintelė galėjo viską surikiuoti į savo vietas, grąžinti Lenai gyvenimą, vaikystę, tačiau Lena ir jos neteko.

– Lena? – pertraukė jos mintis Henkas, atkišdamas pakelį kramtomosios gumos. Ji papurtė galvą, žiūrėdama, kaip jis, viena ranka vairuodamas, kita išvynioja juostelę „Vaisinės“. Marškinių rankoves buvo pasiraitojęs, ir ji matė baltas kaip pienas bjauriai sužalotas rankas. Šiurpūs randai priminė jai Dženę Viver. Vakar vakare Džefris niekaip negalėjo suvokti, kodėl žmonės tyčia žalojasi, tačiau Lenai buvo aišku, jog skausmas kartais padeda ištverti dar didesnį skausmą. Išėjusi iš ligoninės, po šešių savaičių Lena netyčia prisivėrė pirštus tarp automobilio durelių. Baisus skausmas nusmelkė ranką, ir Lena staiga susizgribo juo besimėgaujanti, betarianti sau: kaip gera vėl tai pajusti .

Ji užsimerkė, susinėrė rankas ant kelių. Pirštais kaip paprastai užčiuopė senus randus ir ėmė juos glostyti vieną po kito. Kai visa tai atsitiko, ji nejautė skausmo. Narkotikų apkvaišinta, vaizdavosi plaukianti per vandenyną, esanti visiškai saugi. Jos protas sukūrė kitą tikrovę, skirtingą nuo tos, kurią sukūrė žagintojas. Kai jis liesdavo ją, protas jai sakydavo, jog tai Gregas Mičelas, jos buvęs širdies draugas. Lenos kūnas atsiliepdavo Gregui, ne jam .

Vis dėlto kelis kartus, vėl galėdama užmigti ir net sapnuoti, ji susapnavo, kad ją liečia žagintojas, ne Gregas. Jis glamonėjo jai krūtis. Jis įėjo į ją. Kai išsigandusi pabudo iš slogučio, tuščiame tamsiame kambaryje ėmė žvalgytis anaiptol ne Grego.

Lena sugniaužė kumščius, pajutusi šleikščiai salsvą Henko kramtomosios gumos tvaiką. Ūmai sumaištavo skrandis.

– Sustok, – vargais negalais pratarė ji, viena ranka prisidengdama burną, kita graibydamasi durelių rankenos.

Henkas staigiai pasuko į šalikelę, ir Lena apsivėmė. Per pusryčius ji išgėrė tik puodelį kavos ir dabar viską išvėmė. Daugiau nebuvo ko vemti, tik skrandį traukė spazmai. Ašaros ištryško iš įtampos, kūnas drebėjo, nors ir kaip ji stengėsi valdytis.

Prabėgo, ko gero, keliolika minučių, kol pagaliau nustojo pykinti. Atgalia ranka Lena nusišluostė burną, Henkas paplojo jai per petį ir atkišo savo nosinę. Ji buvo šilta, dvokė prakaitu, bet Lena vis tiek ją paėmė.

– Tavo guma, – sumurmėjo ji ir įsikibo į prietaisų skydą, stengdamasi patogiau atsisėsti. – Nežinia kodėl…

– Aišku, – trumpai nukirto jis.

Jis paspaudė mygtuką ir, kai lango stiklas nusileido, išspjovė gumą. Vėl išvažiavęs į kelią, Henkas žiūrėjo tiesiai į priekį, kietai sukandęs dantis ir atkišęs smakrą.

– Atsiprašau, – tarė ji, nė nesuvokdama, dėl ko atsiprašo. Henkas atrodė piktas, bet ji žinojo, kad jo pyktis nukreiptas į save, ne į Leną, nes jis neišmanė, kuo galėtų jai padėti. Tai buvo įprasta scena nuo tos dienos, kai ji grįžo iš ligoninės.

Lena atsigręžusi paėmė rankinuką nuo galinės sėdynės. Ten buvo tabletės nuo pykinimo, kurias ji nešiojosi dėl visa ko. Ją slėgė poilsio dienos. Būdama darbe, ji neleisdavo sau prabangos prisiminti praeitį. Reikėdavo rašyti protokolus, skambinti telefonu. Ji žinojo savo vietą policijos skyriuje ir, važinėdama po miestelį su Bredu, kurį iš pradžių buvo pasiruošusi sutrypti, jautėsi reikalinga žmonėms ir podraug visiškai saugi.

Pasinerdama į darbą, ji gyveno, bet puikiai suvokė, kad lemia anaiptol ne policininkės pareigos: ji lygiai taip pat gerai jaustųsi ūkinių prekių parduotuvėje dirbdama kasininke arba mokykloje valytoja. Kova su nusikaltimais ir nusikaltėliais jai turėjo tokią pat reikšmę kaip sąžiningas atsiskaitymas su pirkėjais ar grindų valymas mokyklos valgykloje. Svarbiausia jai buvo darbo režimas. Kiekvieną rytą ateidavo į darbą aštuntą valandą. Jai būdavo patikimos tam tikros užduotys. Bredas laukdavo nurodymų. Dvyliktą būdavo pietūs, bet pietaudavo tik Bredas, pastaruoju metu Lena neturėjo apetito. Apie trečią jie užsukdavo Madisono gatvėje į „Donat King“ išgerti kavos. Į policijos skyrių grįždavo šeštą, ir Lenos pasaulis sugriūdavo iki rytojaus – naujos darbo dienos. Tik labai retai, kaip vakar vakare, Džefris jai leisdavo dirbti viršvalandžius, ir ji tiesiog apsiašarodavo iš džiaugsmo.

– Na, dabar jau geriau? – paklausė Henkas tuo pačiu smerkiamu tonu.

– Liaukis, – atkirto ji.

– Gerai jau, gerai, – atlyžo šis ir, įjungęs posūkio signalą, sustojo ilgos bažnyčion važiuojančių automobilių virtinės gale. Jiedu netarė daugiau nė žodžio, lėtai slinkdami aikštelės link.

Lena dirstelėjo į nedidelį baltą pastatą, nejausdama nė menkiausio noro eiti į vidų. Ji niekada nemėgo bažnyčios, o dvylikos metų buvo pašalinta iš sekmadienio mokyklos už tai, kad iš Biblijos išplėšė kelis lapus. Kai Henkas ėmė ją barti, ji pasiteisino, kad taip pasielgė iš dyko buvimo, nors, tiesą pasakius, jau tada Lena nepakentė taisyklių. Niršdavo, kai jai būdavo liepiama ką nors daryti. Priešindavosi visiems, kol pati įsitikindavo, kad tokio ir tokio žmogaus dera klausyti. Gera policininkė ji buvo tik todėl, kad savo bare buvo beveik nepriklausoma ir visi turėdavo klausyti jos nurodymų.