Карин Слотер: Širdies randai

– Mažuliukės kojytės, – sumurmėjo jis, nenukreipdamas akių nuo kūnelio. – Ar visada būna tokios mažos?

Sara vėl neatsakė. Žiūrėjo į kojytes, į dešimt pirštukų, į susiraukšlėjusias pėdutes. Tas kojytes būtų galėjusi bučiuoti motina. Tuos pirštukus motina būtų galėjusi skaičiuoti kiekvieną dieną, kaip sodininkas skaičiuoja žiedus ant rožių krūmo.

Sara prikando lūpą, vėl stengdamasi susitvardyti. Širdyje buvo taip tuščia, kad ji nejučiomis prisidėjo ranką prie krūtinės.

Kai ji, pagaliau susitvardžiusi, pakėlė akis, išvydo, kad Džefris žiūri į ją. Jo akys buvo paraudusios, raudonos gyslelės išsiraizgiusios po visą baltymą. Atrodė, kad jam sunku laikytis ant kojų. Ji nesuprato, kas jį būtų taip paveikęs: sielvartas ar alkoholis.

– Maniau, tu negeri, – tarė ji, jausdama, jog prašneko smerkiamu tonu.

– O aš maniau, kad nesugebu šaudyti vaikų, – atsakė jis, žiūrėdamas kažkur jai virš peties.

Sara troško jam padėti, bet pati jautėsi sielvarto pakirsta.

– Frenkas pasiūlė išgerti viskio, – tarė Džefris.

– Ar padėjo?

Džefriui padrėko akys, ir ji pastebėjo, kad jis vos tvardosi neverkęs. Jis nurijo seiles ir liūdnai nusišypsojo.

– Džefri.

Kratydamasis jos užuojautos, jis paklausė:

– Ką nors radai?

– Ne.

– Aš ne…

Jis nutilo, nuleido akis, bet ne į kūnelį. Spoksojo įsispyręs į plytelėmis grįstą aslą.

– Aš nežinau, kaip gyventi toliau, – pagaliau tarė jis. – Nežinau, ką man daryti.

Jo balso tonas sukrėtė Sarą. Išvydus jį tokį palūžusį, jai dar labiau sugėlė širdį. Apėjusi aplink stalą, uždėjo ranką jam ant peties, bet jis nė negrįžtelėjo.

– Kaip tu manai, ar ji tikrai būtų jį nušovusi? – paklausė jis.

Ašaros suveržė Sarai gerklę, nes ji jau anksčiau apie tai galvojo. Dženė stovėjo nusisukusi nuo Saros. Tik Džefris, Lena ir Bredas aiškiai matė, kas vyksta.

– Sara?

Iš Džefrio akių Sara suprato, jog dabar ne metas išsisukinėti.

– Taip, – atsakė ji, stengdamasi kalbėti kuo tvirtesniu balsu. – Tu šovei ne be reikalo, Džefri. Tu turėjai šauti.

Džefris paėjėjo į šalį. Nusisukęs atsirėmė į sieną ir paklausė:

– Tikriausiai Markas buvo tėvas, ar ne? – Jis priglaudė galvą prie sienos. – Tas vaikinas, kurį ji ketino nušauti?

Sara susikišo rankas į kišenes ir taip tvirtai įsirėmė kojomis į grindis, tarytum augte į jas įaugo, kad negalėtų prie jo prišokti.

– Visai galimas daiktas, – tarė.

– Tėvai neleidžia mums jo klausinėti iki rytojaus. Ar žinai?

Ji lėtai pakratė galvą. Markui nebuvo pareikšti jokie įtarimai. Bene Džefris gali suimti vaikiną tik todėl, kad jam į krūtinę buvo nukreiptas pistoletas?

– Jie sako, kad jis ir šiaip užtektinai prisikentėjo. – Džefris nuleido galvą. – Kodėl ji taip padarė? Kas jai atsitiko, kad ji sugalvojo… – Jis nutilo, paskiau žvilgtelėjo į Sarą. – Juk ji buvo viena iš tavo ligonių, ar ne?

– Jų šeima atsikėlė čionai maždaug prieš trejetą metų.

Sara nutilo, svarstydama, kaip galėtų pakreipti kalbą kita linkme. Tikėjosi, kad Džefriui išeitų į naudą, jeigu jie pasikalbėtų apie ką nors kita, tik nieku gyvu neužsimintų apie siaubingą jo poelgį. Šiuo metu buvo beprasmiška šnekėti apie asmeninius jos reikalus.

– Iš kur jie? – paklausė jis.

– Man regis, anksčiau jie gyveno kažkur šiaurėje. Jos motina atvažiavo čionai, manding, po skandalingų skyrybų.

– Iš kur žinai?

– Tėvai man daug dalykų pripasakoja. – Ji nutilo. – Aš nežinojau, kad Dženė nėščia. Nėštumas mažų mažiausiai šešių mėnesių, o gal ir daugiau. – Sara prisidėjo ranką prie krūtinės. – Ji buvo tokia miela. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad galėtų taip pasielgti.

Jis linktelėjo galvą, nusišluostė akis.

– Tesa abejoja, kad ji galėtų atpažinti visus, buvusius tualete. Bredas paims iš mokyklos klasės nuotraukų albumą, pažiūrės, gal pamatys kokį pažįstamą veidą. Būtų pravartu ir tau užmesti akį.

– Žinoma.

– Ten buvo labai daug žmonių, – tarė jis, matyt, turėdamas galvoje čiuožyklą. – Visi išsivaikščiojo, nedavę parodymų. Abejoju, kad mes sugebėtume visus atsekti.

– Ar tu ką nors sužinojai?

Jis papurtė galvą.

– Ar tu tikra, kad į tualetą įėjo tik dvi merginos? Dženė ir dar viena?

– Tik jas ir mačiau, – atsakė Sara, nors po vakarykštės dienos ji nežinojo, ar apskritai galėtų būti kuo nors tikra. – Aš jos gerai nemačiau. Man regis, jeigu ji būtų mano ligonė, būčiau lengvai ją atpažinusi. – Sara nutilo, stengdamasi prisiminti, bet nieko nauja neatėjo į galvą. – Ji buvo aukšta, regis, su beisbolo kepuraite.

Jis kilstelėjo akis.

– Ar pastebėjai, kokios spalvos?

– Buvo tamsu, Džefri, – atsakė Sara, suvokdama, kad nuvilia jį.

Dabar jai buvo aišku, kodėl tiek daug liudytojų netyčia duoda melagingus parodymus. Ji pasijuto kvaila ir nereikalinga tik todėl, kad nespėjo gerai įžiūrėti antros merginos. Nors ir kiek stengėsi įtempti atmintį, nieko kita negebėjo prisiminti, tik trupinius, gal atitinkančius tikrovę, o gal ir ne.

– Dabar, kai gerai pagalvoju, jau nesu tikra, ar tai buvo beisbolo kepuraitė, – tarė Sara. – Tiesiog neatkreipiau dėmesio. – Ji bandė nusišypsoti. – Aš žvalgiausi tavęs.

Jis nė neketino šypsotis.

– Aš kalbėjausi su jos motina, – tarė.

– Ir ką jai pasakei?

Jis vėl prašneko lengvabūdišku tonu:

– Atsiprašau, ponia Viver. Aš nušoviau jūsų dukrelę.

Sara prikando apatinę lūpą. Jeigu Džefris būtų tarnavęs didesnėje apygardoje, jis būtų nušalintas nuo pareigų ir būtų pradėtas tyrimas. Granto apygarda nedidelė. Visa atsakomybė gula ant jo pečių.

– Ji nepageidavo skrodimo, – tarė jis. – Man teko aiškinti, kad kitos išeities nėra. Ji pareiškė, kad mes… – Jis nutilo. – Kad mes nužudysime ją antrą kartą.

Pajutus sąžinės priekaištą, Sarai nudiegė paširdžius.

– Ji pavadino mane vaikžudžiu, – tarė jis. – Dabar aš – vaikžudys.

Sara papurtė galvą.

– Tu neturėjai kitos išeities, – tarė ji, neabejodama, jog sako tiesą. Ji mylėjosi su šiuo žmogumi, gyveno su juo. Ji negalėjo klysti. – Tu laikeisi visų taisyklių, – pridūrė.

Jis kandžiai nusijuokė.

– Džefri…

– Manai, kad ji būtų išdrįsusi? – vėl paklausė jis. – Nemanau, Sara, kad ji būtų išdrįsusi. Aš viską pergalvojau ir priėjau prie išvados, kad ji tikriausiai būtų pasišalinusi. Gal tikrai ji būtų…

– Pažiūrėk štai čia, – pertraukė jį Sara, rodydama į stalą. – Ji nužudė savo vaikelį, Džefri. Manai, nebūtų nužudžiusi ir jo tėvo?

– Iš kur gali žinot?

Tyla nusileido nelyginant tirštas debesis. Lavoninė, plytelėmis išklota patalpa, buvo ligoninės rūsyje. Nebuvo girdėti jokio garso, tik ūžė šaldytuvo kompresorius, tuo metu jis išsijungė, taip garsiai spragtelėdamas, kad aidas atsimušė nuo sienų.

– Ar kūdikis gimė gyvas? – paklausė Džefris. – Ar mergaitė gimė gyva?

– Be medikų pagalbos vargu ar būtų ilgai gyvenusi, – tarė Sara, neatsakydama į klausimą. Nežinia kodėl ji stengėsi apginti Dženę.

– Ar kūdikis gimė gyvas? – pakartojo jis.

– Ji gimė mažytė, – tarė Sara. – Nemanau, kad ji būtų…

Džefris grįžo prie stalo. Susikišęs rankas į kišenes, įsmeigė akis į lavonėlį.

– Noriu… – prabilo jis. – Noriu namo. Norėčiau, kad eitum su manim.