Карин Слотер: Širdies randai

– Tikrai degsi.

Akies krašteliu Džefris pastebėjo, kad Sara žengtelėjo į priekį. Pamatė, jog Dženė nukreipė trumpavamzdį pistoletą vaikinui į galvą. Mergina stovėjo tvirtai įsispyrusi į žemę, rankos nedrebėjo, lūpos nebevirpėjo. Dabar jos ranka buvo tvirta. Kitaip nei Džefris, ji atrodė pasiryžusi šauti.

– Džene, – prabilo Džefris, bandydamas nukreipti jos dėmesį į šalį. Nenorėjo šauti į merginą, dar visai vaiką. Nevalia šauti į tokią mažvaikę.

Dženė dirstelėjo per petį, ir Džefris pažvelgė į tą pusę. Pagaliau atvažiavo policijos automobilis, su ginklais rankose išlipo Lena Adams ir Bredas. Jie sustojo trikampiu pagal visas policijos statuto taisykles: Džefris priešaky, jie, kiek atsilikę, iš šonų.

– Nušaukit mane, – tarė Dženė, tebetaikydama į vaikiną.

– Nuleiskit ginklus, – įsakė Džefris policininkams.

Bredas pakluso, bet Lena dvejojo. Džefris griežtai pažvelgė į ją ir buvo bepakartojąs įsakymą, bet ši pagaliau nuleido revolverį.

– Nudėsiu jį, – sumurmėjo Dženė.

Ji stovėjo be galo rami, ir Džefris pagalvojo, ką dabar jaučia ši mergina, kodėl ji taip ryžtingai nusiteikusi.

– Aš jį nudėsiu. Tai man ne pirmiena, – atsikrenkštusi tarė Dženė.

Džefris pažvelgė į Sarą, tikėdamasis, kad ji bent ženklu patvirtins, jog tai tiesa, bet ji stovėjo nenuleisdama akių nuo merginos su pistoletu.

– Tai man ne pirmiena, – pakartojo Dženė. – Nušaukit mane, kitaip aš nušausiu jį ir pati nusišausiu.

Pirmąsyk šį vakarą Džefris staiga suvokė, kad kitos išeities nėra – jis turi ją nušauti. Dabar tik stengėsi įtikinti save, kad mergina, nors ir kokia jauna būtų, kelia neišvengiamą grėsmę priešais stovinčiam vaikinui. Jeigu jis šautų jai į koją ar petį, ji vis tiek dar spėtų paspausti dirgiklį. Netgi tuomet, jeigu jis pataikytų į liemenį, ji sugebėtų krisdama paleisti šūvį. Turint omeny, kaip ji laiko pistoletą, vaikinas būtų negyvas, jai dar nenuvirtus ant žemės.

– Jūs, vyrai, tikri skystalai, – prašvokštė Dženė, išvydusi ginklą Džefrio rankoje. – Nieko nesugebate padaryti kaip dera. Sakote – padarysiu, o išeina šnipštas.

– Džene! – maldaujamu balsu prabilo Sara.

– Skaičiuoju iki penkių, – pareiškė Dženė Džefriui. – Vienas.

Džefris nurijo seiles. Širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje, kad jis nei matė, nei girdėjo, kaip mergina skaičiuoja.

– Du.

– Džene, maldauju.

Dženė sunėrė rankas lyg melsdamasi. Jos buvo tamsios, beveik juodos nuo kraujo.

– Trys.

Džefris nusitaikė. Ne, ji negali šauti. Protas neneša, kad ji galėtų šauti. Juk jai ne daugiau kaip trylika. Trylikametės mergaitės nešaudo į žmones. Juk tai savižudybė.

– Keturi.

Džefris stebėjo, kaip ties dirgikliu įsitempia merginos pirštas, kaip palengva ręžiasi rankos raumenys, kontroliuojantys pirštų judesį.

– Penki! – sušuko ji, ir jos kaklo venos išpampo. – Nušauk mane, velniai griebtų!

Jis išvydo, kaip ji pasiruošia, laukdama beretos atatrankos. Kaip įsitempia rankos ir riešo raumenys. Laikas slinko taip lėtai, kad jis aiškiai matė, kaip nuo pat peties pamažu ręžiasi raumenys ir pirštas linksta vis arčiau dirgiklio.

Jis gavo paskutinę progą, kai ji suriko:

– Nušauk mane!

Ir jis šovė.

1 Robert Edward Lee (1807–1870) – pietiečių armijos vyriausiasis vadas Pilietinio karo metu.

3

Dženės Viver kūdikis, išnešiotas dvidešimt aštuonias savaites, būtų galėjęs gyventi, jeigu motina nebūtų bandžiusi jo nuskandinti tualete. Vaisius atrodė gražiai išsivystęs ir sveikas. Smegenų kamienas nepažeistas, ilgainiui ir plaučiai būtų subrendę. Pirštai būtų išmokę gniaužtis, kojos lenktis, akys mirkčioti. Burna būtų išmokusi kalbėti apie ką nors kita, anaiptol ne apie baisybes, kurios dabar vaidenosi Sarai. Plaučiai įtraukė oro, burna išsižiojo, trokšdama gyventi. Ir tuomet jis buvo nužudytas.

Pusketvirtos valandos Sara stengėsi sudurstyti kūdikį iš gabalėlių, kuriuos Dženė Viver paliko tualete ir raudonoje kuprinėje, aptiktoje šiukšlių dėžėje šalia vaizdo žaidimų kambario. Smulkučiais dygsneliais susiuvo plonytę lyg popierius odelę, sukurdama kažką panašaus į kūdikį. Jai drebėjo rankos ir teko iš naujo raišioti kai kuriuos mazgelius, nes pirštai neklausė.

Ir tai dar ne viskas. Daigstydama plonytes siūles, ji tarytum mezgė megztinį. Sutvarkius vieną dalį, atsiverdavo kita, kurios neįmanoma palikti. Vaisius buvo taip sudarkytas, kad akis rėžė. Galiausiai Sara susitaikė su mintimi, kad savanoriškas jos darbas buvo beprasmis. Kūdikis turėjo gulti į karstą toks, kokį paskutinįsyk jį matė motina.

Giliai atsidususi, Sara dar sykį perskaitė ataskaitą ir pasirašė. Ji nelaukė Džefrio ir Frenko ir pati viena pradėjo skrodimą. Dirbo be liudytojų. Ji tyčia taip pasielgė, nujausdama, kad stebima negebės nieko daryti.

Saros kabinetą nuo lavoninės skyrė didelis langas. Ji atsisėdo į kėdę, spoksodama į juodą maišą, gulintį ant skrodimo stalo. Mintimis nukilusi kitur, ji įsivaizdavo, koks gyvenimas būtų laukęs vaiko, kiek būtų ir juoko, ir ašarų, ir abipusės meilės, bet staiga jai atsivėrė tiesa: Dženės vaikas niekada to nepatirs. Beje, ir pati Dženė nespėjo to patirti.

Prieš kelerius metus įvykus negimdiniam nėštumui, Sara prarado viltį susilaukti vaikų. Tai buvo skaudus smūgis, tačiau ilgainiui skausmas nuslūgo, ir Sara išmoko netrokšti to, kas neįmanoma. Tačiau dabar nepageidautinas vaikas ant stalo, vaikas, kuriam motina atėmė gyvybę, sužadino ankstesnius jausmus.

Sarai buvo įprasta rūpintis vaikų sveikata: toks buvo jos darbas. Ji imdavo juos ant rankų, liūliuodavo, myluodavo, lyg tai būtų jos vaikai. Besėdint lavoninėje ir bespoksant į juodą maišą, jai vėl atgimė karštas noras išnešioti ir pagimdyti kūdikį, bet tuojau pat ją apėmė neviltis, ir krūtinėje atsivėrė tuštuma.

Laiptinėje pasigirdo žingsniai, ir Sara atsitiesė, nusišluostė ašaras, stengdamasi susitvardyti. Pasirėmusi delnais į stalą, prisivertė atsistoti, kai prie lavoninės pasirodė Džefris. Bandydama nusiraminti, ji ėmė ieškoti akinių ir tuomet pastebėjo, kad Džefris neina į jos kabinetą kaip paprastai. Pro stiklą ji pamatė, kad jis sustojo prie juodo maišo. Gal jis ir matė Sarą, bet neišsidavė. Pasilenkė prie stalo, susidėjęs rankas už nugaros. Įdomu, ką jis dabar galvoja, dingtelėjo Sarai, gal irgi įsivaizduoja, kokį gyvenimą būtų nugyvenęs kūdikis? O gal mąsto, kad Sara niekada negalės jam pagimdyti vaikų?

Sara krenkštelėjo ir įėjo į lavoninę, prie krūtinės prispaudusi skrodimo aprašymą. Padėjusi popierius ant stalo krašto, atsistojo kitoje pusėje priešais Džefrį – tarp jų gulėjo kūdikis. Maišas buvo per didelis, kūnelis atrodė lyg paklode užklotas: Sarai pritrūko dvasinių jėgų užtraukti užtrauką, pasmerkti vaiką amžinai tamsai ir paguldyti į šaldytuvą ant lentynos.

Ji tylėjo, nežinodama ką sakyti. Kyštelėjo ranką į chalato kišenę ir nustebo, užčiuopusi akinius. Užsidėjo juos, ir tuo metu prabilo Džefris:

– Tai va, – tarė jis dusliu, prikimusiu balsu, lyg seniai nebūtų kalbėjęs. – Štai kas atsitinka, kai motina nuleidžia vandenį, įmetusi savo kūdikį į klozetą.

Jai širdis apmirė nuo tokio grubaus cinizmo, ir ji nesumetė, ką galėtų pasakyti. Nusiėmė akinius ir nušluostė stiklus chalato apačia, nebežinodama ko griebtis.

Džefris giliai atsiduso ir palengva iškvėpė orą. Sara palinko į priekį, tarytum užuodusi alkoholio tvaiką, nors neabejojo, kad to negali būti, Džefris beveik niekad negerdavo, tik kartais, šeštadienį žiūrėdamas koledžo futbolo rungtynes, išsiurbdavo kaušą alaus.