Карин Слотер - Širdies randai

– Dženė. Ji vardu Dženė, – tarė.

– Ar tikrai Dženė? – paklausė Džefris merginos. – Gražus vardas.

– Aha, – suvapėjo Dženė sutrikusi, bet tuojau pat atsipeikėjusi tarė: – Atstok. Neketinu su tavimi kalbėti.

– Ko gero, priešingai, – tarė Džefris. – Regis, labai daug ką galėtum papasakoti.

Ji tarytum buvo beatsikertanti, bet kilstelėjo pistoletą ir nusitaikė vaikinui į krūtinę. Jai vis dar drebėjo ranka.

– Eik šalin, o tai nudėsiu jį.

– Šiuo pistoletu? – paklausė Džefris. – Ar suvoki, ką reiškia nušauti žmogų? Ar suvoki, kaip paskiau jausies?

Iš veido išraiškos iškart suprato, kad ji nieko apie tai neišmano. Dženė buvo putli mergina, tikriausiai turinti per dvidešimt kilogramų antsvorio. Vilkėjo juodais drabužiais. Pažiūrėti buvo iš tų merginų, kurios nežada atsilikti nuo gyvenimo. Vaikinas, į kurį ji taikėsi, buvo išvaizdus, tikriausiai visų merginų svajonė. Tada, kai Džefris buvo jos amžiaus, tokia mergina kaip Dženė įkištų bjaurų laiškutį į jo drabužių skyrelį. Šiandien ji nukreipė į jį pistoletą.

– Džene, imkim ir nuoširdžiai pasikalbėkim, – tarė Džefris, labai abejodamas, kad jos pistoletas užtaisytas. – Dėl to vaikino neverta gadinti sau gyvenimo.

– Eik šalin, – pakartojo Dženė, bet jau ne tokiu tvirtu balsu. Laisva ranka ji nusišluostė veidą. Jam dingtelėjo, kad ji verkia.

– Džene, aš netikiu…

Jis nutilo išgirdęs, kaip ji perjungia saugiklį. Metalo džerkštelėjimas lyg peiliu perrėžė ausį. Jis siektelėjo revolverio už nugaros, bet neištraukė.

– Kas čia vyksta, Džene? – Džefris stengėsi kalbėti ramiu, įtaigiu balsu. – Kodėl mudviem nuoširdžiai nepasikalbėjus? Negali būti, kad atsitiko kažkas nepataisoma.

Ji vėl nusišluostė veidą.

– Taip, sere, – tarė ji. – Tikrai nepataisoma.

Jos balsas skambėjo taip šaltai, kad Džefriui kūnas nuėjo pagaugais. Jis susivaldė ir ištraukė revolverį iš dėklo. Džefris nekentė ginklų, nes, būdamas policininkas, žinojo, kiek jie pridaro nelaimių. Jis nešiojosi ginklą ne todėl, kad patiko, o todėl, kad turėjo nešioti. Per dvidešimt tarnybos policijoje metų Džefris buvo išsitraukęs jį tik keletą kartų, o iššovė dusyk, bet ne į žmogų.

– Džene, pažiūrėk į mane, – tarė jis, stengdamasis kalbėti kuo valdingesniu balsu.

Ji nenuleido akių nuo priešais stovinčio vaikino. Atrodė, lyg būtų prabėgusi visa amžinybė. Džefris tylėjo, tikėdamasis, kad ji susivoks ir liausis. Paskiau ji palengva nukreipė žvilgsnį į Džefrį, nuleido akis ir jo rankoje išvydo devinto kalibro revolverį. Nervingai apsilaižė, matyt, suvokusi pavojų. Jos žodžiai nuskambėjo Džefriui kaip laidotuvių varpai, kai ji tarė:

– Nušauk mane.

Jis pagalvojo, kad bus prastai išgirdęs. Anaiptol ne tokio atsakymo tikėjosi.

Ji pakartojo:

– Nušauk mane arba aš nušausiu jį.

Sulig šiais žodžiais ji pakėlė beretą ir nusitaikė vaikinui į galvą. Džefris išvydo, kaip ji atsistoja prasižergusi sulig pečių platumu ir abiem rankomis suima pistoleto rankeną. Iš jos pozos buvo aišku: mergina moka valdyti ginklą. Dabar jos rankos nebedrebėjo, ir ji žiūrėjo vaikinui į akis.

– Šūdas! – suinkštė vaikinas, ir ant asfalto švirkštelėjo šlapimo čiurkšlė.

Džefris kilstelėjo revolverį tuo pat metu, kai ji šovė, bet kulka prašvilpė vaikinui virš galvos ir suaižė plastikinę iškabą ant pastato sienos.

– Kas čia dabar? – sušvokštė Džefris, suvokdamas, jog Dženė tebestovi ant kojų tik todėl, kad jam pritrūko ryžto paspausti revolverio dirgiklį. Šaudama į iškabą, ji pataikė į tašką viršum i. Džefris neabejojo, kad tik retas kuris iš jo kolegų galėtų šaudyti taip taikliai, juo labiau tokią įtampos valandėlę.

– Perspėjimas, – tarė Dženė, nors jis ir nesitikėjo jos atsakymo. – Nušauk mane, – pakartojo ji. – Nušauk arba aš jam ištaškysiu smegenis, kaip Dievą myliu. – Ji vėl apsilaižė. – Man vieni juokai jį nudėti. Aš moku naudotis šiuo daikčiuku. – Ir ji kilstelėjo pistoletą, rodydama, ką turi omeny. – Juk supranti, kad man vieni juokai jį nudėti, – tarė ir vėl prasižergė, kad menkiau pajustų beretos atatranką.

Ji lengvai pakreipė pistoletą ir išmušė iškaboje dar vieną tašką. Automobilių aikštelėje žmonės puolė klykdami bėgti, bet Džefris nieko nepastebėjo. Pamatė nebent iš pistoleto tūtos rūkstant dūmelį.

– Labai didelis skirtumas, ar šauni į iškabą, ar į gyvą žmogų, – tarė jis, kai tik atgavo žadą.

– Jis ne žmogus, – suniurzgė ji, ir tik įtempęs klausą jis išgirdo jos žodžius.

Akies krašteliu Džefris pastebėjo kažką ateinant. Ir išvydo Sarą. Ji buvo be riedučių, vien baltomis puskojinėmis stovėjo ant juodo asfalto.

– Vaikeli! – sušuko Sara, ir jos balsas virptelėjo iš baimės. – Džene! – pridūrė ji.

– Eik šalin! – atrėžė Dženė, tačiau jos balsas nuskambėjo veikiau valiūkiškai, kaip išdykėlės, o ne kaip pabaisos, kokia ji buvo prieš kelias sekundes. – Būk gera!

– Jai nieko bloga, – tarė Sara. – Aš ką tik aptikau ją tenai, ji kuo puikiausiai jaučiasi.

Pistoletas virptelėjo jos rankoje, tačiau Dženė, regis, vėl atgavo ryžtą ir nusitaikė vaikinui tiesiai į tarpuakį. Tuo pačiu negyvu balsu kaip ir anksčiau, kai dar nebuvo praradusi ryžto, ji tarė:

– Meluoji.

Metęs žvilgsnį į Sarą, Džefris iškart suprato, kad mergina neklysta. Sara nemokėjo meluoti, tai buvo aišku iš jos veido. Net iš tolo buvo matyti, kad jos marškinėliai ir džinsai kruvini. Be jokios abejonės, čiuožykloje kažkas buvo sužeistas, o gal ir nužudytas. Jis vėl dirstelėjo į Dženę ir pagaliau jos švelniame, vaikiškame veide įžvelgė grėsmę.

Džefris sumetė, kad ligi šiol neperjungė revolverio saugiklio. Spragtelėjęs jį, žvilgsniu įsakė Sarai nejudėti iš vietos.

– Džene!

Sara nurijo seilę. Džefris nepažino jos balso: anksčiau ji niekada nekalbėdavo su vaikais tokiu tonu. Matyt, čiuožykloje Dženė padarė kažką baisaus, kad tai paveikė Sarą. Ką ji ten galėjo iškrėsti? Čiuožykloje šūvių nebuvo girdėti, ir budintis policininkas Buelas Parkeris visai neseniai jam pranešė, kad ten viskas gerai. Įdomu, kur dingo Buelas, sunerimo Džefris. Ką padarė Dženė? Džefris būtų brangiai užmokėjęs, jeigu laikas sustotų ir jis galėtų sužinoti, kas atsitiko.

Džefris užtaisė revolverį. Sulig tuo garsu Sara grįžtelėjo ir pamojo ranka delnu žemyn, lyg norėdama pasakyti: liaukis, nereikia. Jis pažvelgė per jos petį į čiuožyklą. Tikėjosi pamatyti būrį žioplių, priplojusių nosis prie stiklo, bet ten nebuvo nė gyvos dvasios. Nejaugi tai, kas atsitiko viduje, kur kas įdomiau negu tai, kas vyksta prieš jo akis?

– Džene, ji jaučiasi kuo puikiausiai. Eikš, pati pamatysi, – tarė Sara, dar sykį bandydama sutramdyti merginą.

– Daktare Linton, prašau nekalbėti su manimi, – virpančiu balsu pro dantis iškošė Dženė.

– Vaikeli, pažiūrėk į mane, – tarė Sara tokiu pat drebančiu kaip Dženės balsu. – Na, pažiūrėk į mane. – Merginai neatsiliepus, pridūrė: – Ji jaučiasi kuo puikiausiai. Garbės žodis, kuo puikiausiai.

– Meluoji, – atkirto Dženė. – Visi jūs melagiai. – Ir, atsigręžusi į vaikiną, pridūrė: – O tu – pats didžiausias melagis. Degsi pragare už tai, ką pridarei, gyvate.

– Mudu ten susitiksim, kale, – atrėžė vaikinas taip įsiutęs, kad net seilės ištiško jam iš burnos.

Dženė kalbėjo ramesniu balsu. Regis, kažkas jiems nutiko, jai ir vaikinui, ir, kai ji atsakė, jos balsas skambėjo visai vaikiškai: