Карин Слотер - Aklumas

– Džefri! – pyktelėjo Sara, griežtai jį nužvelgdama.

Jis irgi žiūrėjo į ją, jausdamas, kad mintimis, regis, nuklydo kur saugiau.

Ji dar sekundėlę žvelgė jam į akis, tuomet pasuko prie kabinos. Džefris išsiėmė iš jos lagaminėlio dar vienas pirštines ir jai kalbant apsimovė.

– Kaip minėjau, – tarė Sara, – kai ją radau, ji sėdėjo ant tualeto. Mes nugriuvome ant grindų, aš apverčiau ją ant nugaros.

Sara pakėlė Sibilės rankas ir patikrino panages.

– Čia nieko nėra. Manau, ji buvo užklupta netikėtai ir nė nesuprato, kas dedasi, o paskui jau buvo per vėlu.

– Manai, viskas įvyko greitai?

– Ne per daug greitai. Kad ir ką jis darė, man viskas atrodo suplanuota. Iki mano atėjimo čia buvo labai švaru. Jei man nebūtų prireikę į tualetą, ji būtų nukraujavusi į klozetą. – Sara nusigręžė. – O gal ir nebūtų, jei aš būčiau atėjusi anksčiau.

Džefris pamėgino ją paguosti.

– Kas žino.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Rankomis trenkėsi į turėklus neįgaliesiems, ant riešų mėlynės. Be to, – ji mažumėlę praskėtė Sibilės kojas, – matai čia, ant kojų?

Džefris pažiūrėjo, kur ji rodė. Abiejų kelių oda vidinėje pusėje buvo nubrozdinta.

– Kas čia? – paklausė jis.

– Klozetas, – atsakė ji. – Apatinis kraštas gana aštrus. Manau, grumdamasi ji glaudė kojas. Matyti, kad ant klozeto liko odos atplaišų.

Džefris dirstelėjo į klozetą, tuomet vėl pažvelgė į Sarą.

– Manai, jis pasodino ją ant klozeto, o tada dūrė?

Sara neatsakė, tik parodė nuogą Sibilės liemenį.

– Iki kryžiaus vidurio pjūvis negilus, – paaiškino ji, spusteldama pilvą ir praskėsdama žaizdą, kad jam būtų matyti. – Įtariu, kad peilis galėjo būti dviašmenis. Abiejuose žaizdos galuose matyti V forma.

Sara nesivaržydama įkišo pirštą į žaizdą. Oda šliurptelėjo, ir Džefris, sukandęs dantis, nusigręžė. Kai vėl atsisuko, Sara žvelgė į jį. Paklausė:

– Tau viskas gerai?

Jis linktelėjo, nedrįsdamas prasižioti.

Ji krutino pirštą Sibilės Adams krūtinės žaizdoje. Iš jos sunkėsi kraujas.

– Sakyčiau, ašmenų ilgis – mažiausiai dešimt centimetrų, – nusprendė ji, nenuleisdama akių nuo jo. – Tau nejauku?

Jis papurtė galvą, nors nuo tų garsų jį tiesiog pykino.

Sara ištraukė pirštą ir kalbėjo toliau:

– Ašmenys itin aštrūs. Pjūvis labai užtikrintas, taigi, kaip sakiau, jis nuo pat pradžių žinojo, ką daro.

– O ką jis darė?

Ji atsakė visiškai dalykiškai:

– Perrėžė jai pilvą. Pjūviai tvirti, vienas žemyn, vienas skersai, paskui dūris į viršutinę liemens dalį. Manau, jis buvo mirtinas. Priežastis tikriausiai bus kraujo netekimas.

– Ji mirtinai nukraujavo?

Sara gūžtelėjo pečiais.

– Kol kas manau, kad taip. Ji mirtinai nukraujavo. Tikriausiai užtruko apie dešimt minučių. Traukuliai apėmė nuo šoko.

Džefris nesusitvardė ir suvirpėjo. Jis parodė žaizdą.

– Tai kryžius, taip?

Sara apžiūrėjo pjūvius.

– Regis, taip. Na, o kas daugiau čia gali būti?

– Manai, čia esama kokios nors religinės potekstės?

– Supaisysi tuos prievartautojus, – atsakė ji ir, pastebėjusi jo išraišką, nutilo. – Kas?

– Ji buvo išprievartauta? – paklausė jis, žvelgdamas į Sibilę Adams ir ieškodamas akivaizdžių požymių. Nebuvo mėlynių ant šlaunų ar įdrėskimų dubens srityje. – Ką nors aptikai?

Sara patylėjusi atsakė:

– Ne. Tai yra nežinau.

– Ką aptikai?

– Nieko. – Ji nusitraukė pirštines. – Tik tai, ką išvardijau. Pabaigti galėsiu ir morge.

– Aš ne…

– Paskambinsiu Karlosui, kad atvažiuotų jos paimti, – nutraukė ji, turėdama galvoje savo padėjėją morge. – Kai čia baigsi, atvažiuok pas mane ten, gerai? – Jam neatsakius pridūrė: – Nežinau, ar ji buvo išprievartauta, Džefai. Tikrai. Tik spėju.

Džefris nesumojo, ką atsakyti. Puikiai žinojo, kad jo buvusi žmona darbe nespėlioja.

– Sara? – paklausė jis. – Kaip tu?

Sara nelinksmai nusijuokė.

– Kaip aš? – pakartojo ji. – Jėzau, Džefri, koks kvailas klausimas. – Ji priėjo prie durų, bet neatidarė jų. Kai prašneko, jos žodžiai skambėjo aiškiai ir glaustai. – Turi surasti tą, kuris taip padarė, – pasakė.

– Suprantu.

– Ne, Džefri, – Sara apsigręžė ir verte pervėrė jį žvilgsniu. – Tai ritualinis užpuolimas, o ne atsitiktinumas. Pažiūrėk į jos kūną. Pažiūrėk, kaip ji buvo čia palikta. – Sara nutilo, tada kalbėjo toliau: – Tas, kuris nužudė Sibilę Adams, viską kruopščiai suplanavo. Jis žinojo, kur ją rasti. Jis nusekė paskui ją į tualetą. Šią metodišką žmogžudystę įvykdė asmuo, kuris nori kažką pareikšti.

Suvokus, kad ji kalba tiesą, jam net galva apsvaigo. Tokių žmogžudysčių jau buvo matęs. Puikiai suprato, ką ji šneka. Tai ne mėgėjiškas reikalas. Tas, kuris tai padarė, šią akimirką tikriausiai jau rengiasi kažkam gerokai dramatiškesniam.

Sarai, regis, vis tiek nebuvo aišku, ar jis suprato.

– Manai, jam pakaks vienos?

Šįsyk Džefris nedvejojo.

– Ne.

3

Lena Adams susiraukė ir pamirksėjo šviesomis mėlynai „Honda Civic“ priešais. Kelio ženkluose nurodytas greičio apribojimas šioje Džordžijos I-20 atkarpoje buvo šimtas kilometrų per valandą, bet, kaip ir dauguma Džordžijos kaimiečių, Lena kelio ženklus laikė vien patarimais turistams, keliaujantiems į Floridą. Ir tikrai, „Civic“ numeriai buvo iš Ohajo valstijos.

– Greičiau, – niurzgė ji, dirsčiodama į spidometrą. Jai iš dešinės važiavo aštuoniolikos ratų vilkikas, o priekyje – jankis su „Civic“, aiškiai pasiryžęs neleisti jai smarkiai viršyti greičio. Akimirką Lena pasigailėjo nepaėmusi Granto apygardos policijos automobilio. Jis ne tik greičiau važiuotų nei „Celica“, bet ir mirtinai gąsdintų greičio mėgėjus.

Stebuklas – vilkikas sumažino greitį ir leido „Civic“ persirikiuoti. Lena džiaugsmingai pamojavo vairuotojui, atkišusiam jai vidurinįjį pirštą. Ji tikėjosi, kad jis pasimokys. Vairavimas Pietuose puikiausiai iliustravo Darvino teoriją.

„Celicos“ greitis pasiekė šimtą trisdešimt ir ji išlėkė pro Meikono miesto ribą. Lena išsitraukė iš dėžutės kasetę. Sibilė buvo įrašiusi jai muzikos kelionei atgal. Lena įkišo kasetę į grotuvą ir užgrojus muzikai nusišypsojo, pažinusi Džoan Džet „Bad Reputation“ pradžią. Mokykloje ši daina buvo sesučių himnas, ir jos daug naktų lakstė nuošaliais keliais, visa gerkle plyšodamos: „Man nusispjaut į savo blogą reputaciją.“ Dėl palaidūno dėdulės merginos buvo laikomos padugnėmis, nors negyveno ypatingame skurde ir, ačiū pusiau ispanei motinai, buvo beveik baltaodės.

Nuvežti įkalčius į Džordžijos tyrimų biurą Meikone buvo paprasčiausio pasiuntinuko darbas, bet Lena tokia užduotim apsidžiaugė. Džefris sakė, kad tą dieną ji gali atsipūsti, toks buvo jo eufemizmas, kai liepdavo jai sutvardyti karštą būdą. Frenkas Volisas ir Lena vėl susigrūmė dėl tos pačios bėdos, persekiojančios jų porą nuo pat pradžių. Penkiasdešimt aštuonerių metų Frenkas visai nesidžiaugė, kad į policiją priimamos moterys, juolab nenorėjo porininkės moters. Jis nuolat palikdavo Leną nuošalyje nuo tyrimų, o ji vis kovojo už savo vietą. Kuriam nors teks nusileisti. Kadangi Frenkui liko dveji metai iki pensijos, Lena užsispyrė nepasiduoti pirma.

Tiesą sakant, Frenkas buvo visai neblogas žmogus. Jis, regis, stengėsi, tik jį kamavo senatvinis irzlumas. Sėkmingą dieną ji suvokdavo, kad jo globėjiškas požiūris gilesnis, kilęs ne vien iš savimeilės. Jis buvo iš tų žmonių, kurie atidaro moterims duris ir viduje nusiima kepurę. Frenkas net priklausė vietos masonų ložei. Jis niekaip negalėjo leisti moteriai porininkei tardyti, juolab pirmai veržtis į namą per reidą. Sunkią dieną Lenai norėdavosi užrakinti jį garaže įjungus mašinos variklį.