Карин Слотер - Aklumas

– Gali eiti, – pasakė ji. Tuomet paaiškino Džefriui: – Jis nuneš kraują ir šlapimą į kriminalinę laboratoriją. Tyrimus atliks dar šįvakar.

– Gerai.

Sara vėl atsisėdo.

– Ar tualete ką nors radai?

– Radome jos lazdelę ir akinius už klozeto. Jie buvo švariai nuvalyti.

– O kabinos durys?

– Nieko, – atsakė jis. – Tai yra ne nieko, bet ten praėjo visos miesto moterys. Kai paskutinįsyk skaičiavom, Metas buvo surinkęs daugiau kaip penkiasdešimt skirtingų atspaudų.

Iš kišenės jis ištraukė kelias „Polaroid“ nuotraukas ir nušveitė ant stalo. Jose buvo iš arti nufotografuotas ant grindų gulintis kūnas ir kruvini Saros pėdsakai bei delnų atspaudai.

Sara paėmė vieną nuotrauką ir tarė:

– Turbūt negerai, kad palikau atspaudų nusikaltimo vietoje.

– O ką daugiau galėjai daryti?

Ji nieko neatsakė, tik sudėliojo nuotraukas logiška seka.

Jis pakartojo tai, ką ji sakė anksčiau:

– Tas, kuris tai padarė, žinojo, ką daro. Žinojo, kad ji ateis į valgyklą viena. Žinojo, kad ji nemato. Žinojo, kad tokiu metu ten bus visiškai tuščia.

– Manai, jis laukė jos?

Džefris gūžtelėjo pečiais.

– Regis, taip. Jis tikriausiai įėjo ir išėjo pro užpakalines duris. Pitas atjungė signalizaciją, nes norėjo palikti jas atviras, kad vėdintųsi.

– Aha, – atsakė ji, prisiminusi, kad valgyklos užpakalinės durys dažniausiai būdavo paremtos atviros.

– Taigi ieškome žmogaus, kuris žinojo jos įpročius, taip? Ir kuris gerai pažinojo valgyklą.

Sara nenorėjo atsakyti į klausimą, nes jis reiškė, kad žudikas gyvena Grante, kad pažįsta žmones ir vietas taip, kaip gali pažinoti tik vietos gyventojas. Ji atsistojo ir priėjo prie metalinės dokumentų spintutės kitoje stalo pusėje. Išsitraukusi švarų laboratorijos chalatą, užsimetė jį ir tarė:

– Jau padariau rentgeno nuotraukas ir patikrinau drabužius. O šiaip ji paruošta.

Džefris pasisuko ir pažvelgė į stalą morgo viduryje. Sara irgi į jį pažiūrėjo ir pagalvojo, kad mirusi Sibil Adams atrodo daug smulkesnė negu gyva. Net Sara niekaip negalėjo priprasti prie to, kad mirtis taip sumažina žmones.

Džefris paklausė:

– Gerai ją pažinojai?

Sara pagalvojo. Pagaliau atsakė:

– Matyt. Pernai abi dalyvavome vidurinės mokyklos karjeros dienoje. O dar kartais sutikdavau ją bibliotekoje.

– Bibliotekoje? – paklausė Džefris. – Maniau, ji akla.

– Tikriausiai ten yra garsinių knygų. – Sara sustojo priešais jį ir sukryžiavo rankas. – Klausyk, turiu tau tai pasakyti. Prieš kelias savaites mudvi apsipykom su Lena.

Jis aiškiai nustebo. Sara irgi buvo nustebusi. Su dauguma miesto gyventojų ji puikiai sutarė. Bet tik ne su Lena Adams.

Sara paaiškino:

– Ji paskambino Nikui Šeltonui į Džordžijos tyrimų biurą ir paprašė bylos toksikologinės ataskaitos.

Džefris nesupratęs palingavo galva.

– Kodėl?

Sara gūžtelėjo pečiais. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl Lena vis stengiasi ją apeiti, ypač turint galvoje, kad Sara puikiai sutarė su Niku Šeltonu, Džordžijos tyrimų biuro agentu Granto apygardai.

– Ir? – paragino Džefris.

– Nežinau, ko Lena tikėjosi, skambindama tiesiai Nikui. Mes apsišūkavome. Nesusimušėme, bet, sakyčiau, atsisveikinome nelabai draugiškai.

Džefris gūžtelėjo pečiais, lyg sakydamas „ką padarysi“. Lena tiesiog profesionaliai sugebėdavo išvesti visus iš kantrybės. Kai Sara ir Džefris dar buvo susituokę, Džefris dažnai priekaištaudavo Lenai už nepagarbų elgesį.

– Jei ji buvo… – Jis nutilo, paskui vėl prašneko: – Jei ji buvo išprievartauta, Sara. Nežinau.

– Pradedam, – skubiai atsakė Sara ir pirma nuėjo į morgą.

Ji atsistojo priešais įrangos spintutę, ieškodama chirurgo chalato. Padėjusi rankas ant durelių, stabtelėjo ir galvoje perkratė pokalbį, svarstydama, kaip jie nuo teismo medicinos tyrimo perėjo prie Džefrio galimo pasipiktinimo tuo, kad Sibilė Adams buvo ne tik nužudyta, bet ir išprievartauta.

– Sara? – paklausė jis. – Kas yra?

Dėl kvailo klausimo ji net pyktelėjo.

– Kas yra? – Ji surado chalatą ir užtrenkė dureles. Metaliniai rėmai net sudrebėjo. Sara atsigręžė ir atplėšė sterilią pakuotę. – Yra tas, kad man atsibodo, jog tu vis klausinėji, kas yra, nors iš tikro tai visiškai akivaizdu. – Ji nutilo ir išlankstė chalatą. – Pagalvok, Džefri. Šiandien tiesiogine prasme man ant rankų mirė moteris. Ir dar pažįstama. Dabar turėčiau būti namie ir mirkti po dušu ar vaikštinėti su šunimis, užuot ėjusi čia ją supjaustyti dar baisiau, negu ji jau supjaustyta, kad galėčiau tau pasakyti, ar jau reikia suimti visus miesto iškrypėlius.

Nuo pykčio virpančiomis rankomis ji mėgino apsivilkti chalatą. Niekaip negalėjo pasiekti rankovės ir visa persikreipė, todėl Džefris priėjo padėti.

Ji piktai atkirto:

– Aš pati!

Jis iškėlė rankas, atgręžęs į ją delnus, lyg pasiduodamas.

– Atleisk.

Sara vargais negalais raišiojosi chalato raištukus, kol visi susipainiojo.

– Šūdas, – sušnypštė ji, mėgindama juos išpainioti.

Džefris pasiūlė:

– Galiu paprašyti Bredo, kad išvestų šunis.

Sara nuleido rankas.

– Aš ne apie tai, Džefri.

– Žinau, – atsakė jis, artindamasis prie jos lyg prie pasiutusio šuns.

Jis paėmė už raištelių, o ji nuleidusi akis ėmė žiūrėti, kaip jis išpainioja mazgą. Saros akys nukrypo į jo viršugalvį, tarp juodų ji pastebėjo ir kelias žilas sruogas. Ji norėjo, kad jis paguostų ją, o ne mėgintų viską nuleisti juokais. Norėjo, kad jis stebuklingai taptų užjaučiantis. Nors po dešimties metų jau buvo netekusi vilties.

Jis šypsodamasis atrišo mazgą, lyg tuo paprastu veiksmu būtų viską sutvarkęs. Tarė:

– Štai.

Tuomet Sara jau pati užrišo virveles kilputėmis.

Jis kilstelėjo jai smakrą.

– Tau viskas gerai. – Šįsyk nebeklausė.

– Aha, – pritarė ji ir atšlijo. – Viskas gerai. – Ji išsitraukė latekso pirštines ir ėmėsi darbo. – Pabaikim preliminarią apžiūrą, kol Lena negrįžo.

Sara priėjo prie porcelianinio skrodimų stalo, viduryje patalpos varžtais pritvirtinto prie grindų. Baltas stalas aukštais lenktais kraštais apglėbė mažą Sibilės kūnelį. Karlosas jai po galva buvo padėjęs juodą guminę trinką ir užklojęs balta paklode. Jei ne pajuodusi mėlynė po akimi, ji atrodytų mieganti.

– Viešpatie, – sumurmėjo Sara, nuklodama paklodę.

Išnešamas iš nužudymo zonos kūnas buvo dar labiau sužalotas. Po ryškiomis morgo šviesomis kiekviena žaizdelė rėžė akį. Per visą pilvą ėjo ilgi, aštrūs pjūviai, sudarantys beveik tobulą kryžių. Kai kur oda buvo paburkusi, ten krypo žvilgsnis nuo gilaus dūrio kryžiaus sankirtoje. Po mirties žaizdos patamsėjo, beveik pajuodo. Perrėžta Sibilės Adams oda žiojėjo lyg drėgna burna.

– Ji turėjo nedaug kūno riebalų, – paaiškino Sara. Ji parodė pilvą, kur vos virš bambos pjūvis žiojosi plačiau. Čia žaizda buvo gilesnė, o oda prasiskėtusi lyg aptempta palaidinė ištrūkusia saga. – Pilvo apačioje, kur ašmenys pradūrė žarnas, yra fekalijų. Nežinau, ar tyčia durta taip giliai, ar ne. Žaizda atrodo praplėsta.

Ji parodė žaizdos kraštus.

– Matyti, kad žaizdos smaigalys įdrėkstas. Galbūt jis sukiojo peilį. Pasuko. Be to… – Ji nutilo, vienu metu ir pati pastebėdama, ir aiškindama. – Ant jos rankų ir ant kabinos turėklų yra ekskrementų, tad manau, kad ji buvo perdurta, tada rankomis griebėsi už pilvo, o paskui kažkodėl įsikibo į turėklus.