Карин Слотер - Aklumas

– Tesa, – pratarė Džefris uždėjęs ranką jai ant peties.

Ji prigludo prie jo ir pravirko. Džefris paglostė jai plaukus ir linktelėjo Pitui.

Pitas Veinas šiaip jau buvo linksmo būdo, bet šiandien jo veide buvo matyti vien visiškas šokas. Jis tik žvilgtelėjo į Džefrį ir toliau žiūrėjo pro restorano langus, vos krutindamas lūpas be jokio garso.

Kelias akimirkas buvo tylu, tada Tesa atsitiesė. Ji negrabiai krapštėsi su servetėlių laikikliu, kol Džefris pasiūlė savo nosinę. Palaukė, kol ji išsipūs nosį, tada paklausė:

– Kur Sara?

Tesa sulankstė nosinę.

– Ji dar tualete. Nežinau… – Tesos balsas užlūžo. – Šitiek kraujo. Ji manęs ten neįleido.

Jis linktelėjo galva ir nubraukė plaukus jai nuo veido. Sara labai rūpinosi jaunesniąja seserimi, o kol jie buvo susituokę, šis instinktas persidavė ir Džefriui. Net po skyrybų Tesa ir Lintonai tam tikra prasme Džefriui liko šeima.

– Kaip tu? – paklausė jis.

Ji linktelėjo.

– Eik. Jai tavęs reikia.

Džefris stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Jei Sara nebūtų apygardos koronerė, jiedu visai niekada nesimatytų. Kad ji atsidurtų vienoje patalpoje su juo, kas nors turėjo numirti – tai šį tą sako apie jų santykius.

Eidamas į valgyklos gilumą, Džefris pajuto, kaip jį užplūsta siaubas. Žinojo, kad įvykdytas smurtinis nusikaltimas. Žinojo, kad Sibilė Adams nužudyta. Bet šiaip jau atidarydamas moterų tualeto duris jis nė neįsivaizdavo, ko tikėtis. Nuo išvysto vaizdo jam tiesiogine prasme užėmė kvapą.

Patalpos viduryje sėdėjo Sara, pasidėjusi ant kelių Sibilės Adams galvą. Visur telkšojo kraujas, kruvinas buvo kūnas, kruvina ir Sara, jos palaidinės ir kelnių priekis buvo permirkęs, lyg kas būtų paėmęs žarną ir ją aplaistęs. Ant grindų buvo daugybė batų ir delnų atspaudų, lyg čia būtų vykusios smarkios grumtynės.

Džefris stovėjo tarpduryje, žvelgdamas į visa tai, mėgindamas atgauti kvapą.

– Uždaryk duris, – sukuždėjo Sara, laikydama ranką Sibilei ant kaktos.

Jis pakluso ir apėjo patalpos pakraščiu. Prasižiojo, bet neišleido nė garso. Klausimai, kuriuos reikėjo užduoti, buvo akivaizdūs, bet atsakymų išgirsti Džefris nenorėjo. Iš dalies jis troško išsivesti Sarą iš čia, pasisodinti į mašiną ir važiuoti nesustojant tol, kol nė vienas neprisimins, kaip atrodė ir kvepėjo šitas ankštas tualetas. Ore tvyrojo smurto skonis, gličiai limpantis prie galugerklio. Vien būdamas šioje patalpoje, jis jautėsi purvinas.

– Ji panaši į Leną, – pagaliau pratarė jis, prisiminęs Sibilės Adams seserį dvynę, savo dalinio detektyvę. – Akimirką pagalvojau…

Jis papurtė galvą, negalėdamas užbaigti sakinio.

– Lenos plaukai ilgesni.

– Aha, – atsakė jis, neįstengdamas atplėšti akių nuo aukos.

Darbe Džefris prisižiūrėdavo visokių baisybių, bet smurtinio nusikaltimo auka dar niekada nebuvo jam asmeniškai pažįstama. Jis nelabai gerai pažinojo Sibilę Adams, bet tokiame mažame miestelyje kaip Hartsdeilis visi kaimynai.

Sara atsikrenkštė.

– Ar jau sakei Lenai?

Klausimas užkrito ant jo lyg priekalas. Kai tapo policijos viršininku, po dviejų savaičių jis priėmė į darbą Leną Adams, ką tik baigusią akademiją Meikone. Pirmaisiais metais ji buvo tokia pat kaip Džefris – pašalinė. Po aštuonerių metų paaukštino ją į detektyves. Sulaukusi trisdešimt trejų, buvo jauniausia detektyvė ir vienintelė moteris tarp dalinio vyresniųjų. O dabar tiesiog jų panosėje, vos du šimtai metrų nuo policijos nuovados, nužudoma jos sesuo. Jis dėl to juto tokią stiprią asmeninę atsakomybę, kad kone stigo oro.

– Džefri?

Džefris giliai atsikvėpė, pamažu atsileisdamas.

– Ji nuvežė įkalčius į Meikoną, – pagaliau atsakė jis. – Paskambinau kelių patruliui ir paprašiau grąžinti ją čia.

Sara žvelgė į jį. Jos akys buvo paraudusios, bet ji neverkė. Džefris džiaugėsi bent tuo, nes niekada nebuvo matęs Saros verkiant. Jam atrodė, kad jeigu ji pravirktų, ir jis pats neatlaikytų.

– Ar žinojai, kad ji buvo akla? – paklausė ji.

Džefris atsirėmė į sieną. Buvo tai pamiršęs.

– Ji nieko nė nematė, – sukuždėjo Sara. Ji nuleido galvą ir pažvelgė į Sibilę. Kaip visada, Džefris nė nenutuokė, kas dedasi Saros galvoje. Jis nusprendė palaukti, kol ji prašneks. Jai aiškiai reikėjo kelių minučių susikaupti.

Jis susikišo rankas į kišenes ir apsidairė. Priešais kriauklę, tokią seną, kad karšto ir šalto vandens čiaupai buvo priešinguose jos kraštuose, stovėjo dvi kabinos medinėmis durimis. Virš kriauklės kabėjo apsitrynęs veidrodis auksu šlakuotais rėmais. Trumpai tariant, patalpa buvo ne daugiau kaip šešių kvadratinių metrų, bet dėl smulkių juodų ir baltų plytelių ant grindų atrodė dar mažesnė. Tamsi kraujo bala aplink kūną įspūdį tik sustiprino. Džefris nebuvo linkęs į klaustrofobiją, bet Saros tyla buvo lyg ketvirtas žmogus patalpoje. Jis pakėlė akis į baltas lubas, mėgindamas pajusti erdvę.

Pagaliau Sara prašneko. Jos balsas skambėjo stipriau, labiau užtikrintai.

– Radau ją sėdinčią ant tualeto.

Nežinodamas, ką daugiau daryti, Džefris išsitraukė nedidelę užrašų knygelę, susegtą spirale. Kišenėlėje ant krūtinės sugraibė rašiklį ir ėmė užsirašinėti Saros pasakojimą apie tai, kas nutiko ligi šiol. Klinikinėmis detalėmis apibūdindama Sibilės mirtį, ji kalbėjo labai monotoniškai.

– Tuomet paprašiau Tesos atnešti mobilųjį.

Sara nutilo, ir Džefris atsakė į jos klausimą, jai nė nespėjus jo užduoti.

– Jai viskas gerai, – paaiškino jis. – Važiuodamas čia, paskambinau Edžiui.

– Pasakei, kas nutiko?

Džefris pamėgino šyptelėti. Saros tėvas nebuvo didelis jo gerbėjas.

– Man pasisekė, kad jis nemetė ragelio.

Sara neįstengė šyptelėti, bet pagaliau pažvelgė Džefriui į akis. Jis jau seniai nebuvo matęs tokio švelnumo jos veide.

– Man reikia atlikti preliminarią apžiūrą, o tada galėsime nugabenti ją į morgą.

Džefris įsikišo užrašų knygelę į švarko kišenę, o Sara švelniai nuleido Sibilės galvą ant grindų. Ji atsisėdo ant kulnų ir nusišluostė rankas į kelnių užpakalį.

Ji tarė:

– Norėčiau ją apvalyti, kol Lena nepamatė.

Džefris linktelėjo galva.

– Ji dar bent dvi valandas neparvažiuos. Turėtų pakakti laiko apžiūrėti nusikaltimo vietą. – Jis mostelėjo į kabinos duris. Spyna buvo išlaužta. – Kai ją radai, spyna tokia jau buvo?

– Ji tokia nuo tada, kai man suėjo septyneri, – atsakė Sara ir parodė į savo rankinę prie durų. – Paduok man pirštines.

Džefris atidarė lagaminėlį, stengdamasis neprisiliesti prie kruvinų rankenų. Iš vidinės kišenėlės ištraukė lateksines pirštines. Kai atsigręžė, Sara stovėjo prie lavono kojų. Jos išraiška persimainė, ir ji, nors kruvinais drabužiais, vėl atrodė susitvardžiusi.

Bet jis vis tiek turėjo paklausti:

– Tikrai nori pati darbuotis? Galim išsikviesti ką nors iš Atlantos.

Sara papurtė galvą ir įgudusiais judesiais užsitempė pirštines.

– Nenoriu, kad ją liestų nepažįstamas žmogus.

Džefris ją suprato. Tai apygardos reikalas. Apygardos žmonės ja ir pasirūpins.

Įsirėmusi rankomis į klubus, Sara apėjo kūną. Jis suprato, kad ji mėgina apžvelgti įvykio vietą, nusikratyti asmeninių jausmų. Nejučia Džefris įdėmiai įsižiūrėjo į šitaip besidarbuojančią buvusią žmoną. Sara buvo aukšta moteris, beveik metro aštuoniasdešimt ūgio, sodriai žaliomis akimis ir tamsiai raudonais plaukais. Mintyse nuklydo į prisiminimus, kaip su ja būdavo gera, šaižus jos balsas grąžino į tikrovę.