Карин Слотер - Aklumas

– Kakavinio, – nesutiko Tesa.

– Sutarta, – atsakė Sara, ir jai nepaprastai palengvėjo. Gana jau, kad mama ant jos pyksta.

– Beje, – pratarė Tesa, bet Sara jai nė nebaigus sakinio suprato, ko ji paklaus. – Džefris neskambino?

Sara pasikėlė ir kyštelėjo ranką į priekinę kišenę. Ištraukė du banknotus po penkis dolerius.

– Paskambino prieš man išeinant iš darbo.

Tesa nusikvatojo per visą restoraną.

– Ką sakė?

– Padėjau ragelį jam nespėjus nieko pasakyti, – atsakė Sara, paduodama seseriai pinigus.

Tesa įsikišo penkiukes į užpakalinę mėlynų džinsų kišenę.

– Tai skambino mama? Ji labai ant tavęs užpyko.

– Ir aš labai ant savęs užpykau, – atsakė Sara.

Prieš dvejus metus išsiskyrusi, ji vis dar negalėjo pamiršti buvusio vyro. Kartais Sara nekęsdavo Džefrio Toliverio, o kartais – pati savęs. Ji norėjo bent vieną dieną negalvoti apie jį, apsieiti be jo. Vakar, kaip ir šiandien, buvo ne tokia diena.

Velykos – svarbi šventė jos mamai. Nors pati Sara nebuvo labai religinga, vieną sekmadienį per metus jai neatrodė sunku apsitempti pėdkelnes dėl Ketės Linton laimės. Sara nesitikėjo, kad į bažnyčią ateis Džefris. Pastebėjo jį akies krašteliu jau po pirmosios giesmės. Jis sėdėjo per tris eiles jai už nugaros, šiek tiek į dešinę, ir jiedu, regis, pamatė kits kitą tuo pačiu metu. Sara prisivertė nusigręžti pirma.

Sėdėdama bažnyčioje, klausydama pamokslininko ir negirdėdama nė vieno jo žodžio, Sara ant sprando juto Džefrio žvilgsnį. Nuo to žvilgsnio ją mušė toks karštis, kad visa net išraudo. Nors sėdėjo bažnyčioje su mama, Tesa ir tėvu, Sara pajuto, kad kūnas atsiliepia į Džefrio žvilgsnį. Tokiu metų laiku ji nežinia kodėl pasidarydavo lyg nesava.

Ji net ėmė muistytis, įsivaizduodama Džefrio prisilietimus, jo rankas ant savo odos, kai Sarai į pašonę kumštelėjo Ketė Linton. Motinos žvilgsnis išdavė, kad ji puikiai supranta, kas tą sekundę dedasi Saros galvoje, ir jai tai visiškai nepatinka. Ketė piktai sukryžiavo rankas, visa povyza rodydama, jog mėgina susitaikyti su tuo, kad Sara eis į pragarą, nes per Velykų pamaldas Primityviųjų baptistų bažnyčioje galvoja apie seksą.

Sukalbėta malda, sugiedota dar viena giesmė. Praėjus, Saros nuomone, pakankamai laiko, ji vėl dirstelėjo per petį į Džefrį, bet išvydo, kad jis miega nunarinęs galvą ant krūtinės. Štai kur bėda su Džefriu Toliveriu – mintys apie jį daug gražesnės už tikrovę.

Tesa pabarbeno pirštais į stalą, mėgindama patraukti Saros dėmesį.

– Sara?

Sara prisidėjo ranką prie krūtinės, pajutusi, kad širdis daužosi taip pat kaip vakar rytą bažnyčioje.

– Ką?

Tesa supratingai pažvelgė į ją, bet, laimė, nieko neklausinėjo.

– Ką sakė Džebas?

– Kaip suprasti?

– Mačiau, kaip po pamaldų kalbėjaisi su juo, – paaiškino Tesa. – Ką jis sakė?

Sara pasvarstė, meluoti ar ne. Pagaliau atsakė:

– Kvietė šiandien papietauti, bet pasakiau, kad susitinku su tavim.

– Galėjom atšaukti.

Sara gūžtelėjo pečiais.

– Mes susitinkam trečiadienį vakare.

Tesa kone rankomis suplojo.

– Dieve, – suniurzgė Sara. – Ir ką aš sau galvojau?

– Bent kartą negalvojai apie Džefrį, – atsakė Tesa. – Tiesa?

Sara paėmė valgiaraštį iš servetėlių stovo, nors į jį žiūrėti jai visai nereikėjo. Ji arba kuris nors jos šeimos narys valgydavo Granto degalinėje bent kartą per savaitę nuo tada, kai Sarai buvo treji metukai, ir per visą tą laiką valgiaraštyje pasikeitė tik tai, kad savininkas Pitas Veinas į desertų sąrašą tuometinio prezidento Džimio Karterio garbei įtraukė žemės riešutų griliažą.

Tesa ištiesė ranką per stalą ir švelniai nulenkė valgiaraštį.

– Kaip tu?

– Žinai, koks metų laikas, – atsakė Sara, rausdamasi lagaminėlyje. Ji surado atviruką ir iškėlė jį.

Tesa atviruko neėmė, tad Sara garsiai perskaitė, kas jame parašyta: „Kodėl mane apleidai?“ Ji padėjo atviruką ant stalo tarp jų, laukdama Tesos atsakymo.

– Iš Biblijos? – paklausė Tesa, nors puikiai žinojo.

Sara pažvelgė pro langą, mėgindama apsiraminti. Staiga ji pakilo nuo staliuko ir tarė:

– Einu nusiplauti rankų.

– Sara?

Ji numojo ranka į Tesos rūpestį ir nuėjo į valgyklos galą, stengdamasi nepratrūkti, kol pasieks tualetą. Nuo neatmenamų laikų moterų tualeto durys staktoje strigdavo, tad Sara smarkiai trūktelėjo rankeną. Nedidelėje juodomis ir baltomis plytelėmis išklijuotoje patalpoje buvo vėsu ir beveik malonu. Ji atsirėmė nugara į sieną, užsidengė rankomis veidą, mėgindama nusibraukti paskutines kelias dienos valandas. Ją vis dar slėgė Džimio Pauelio tyrimų rezultatai. Prieš dvylika metų, kai buvo medicinos internatūroje Atlantos Greidžio ligoninėje, Sara su mirtimi jei ir ne apsiprato, tai bent artimai susipažino. Greidyje buvo geriausias skubios pagalbos skyrius visame pietryčių regione, ir Sara sočiai prisižiūrėjo sunkių traumų – nuo vaikiuko, prarijusio pakelį skutimosi peiliukų, iki paauglės, kuriai kažkas padarė abortą drabužių pakabu. Tai buvo klaikūs atvejai, bet ne tokie jau netikėti dideliame mieste.

Tačiau tokie atvejai kaip Džimio Pauelo, kurių pasitaikydavo vaikų poliklinikoje, Sarą priblokšdavo kaip patrankos sviedinys. Tai bus vienas iš retų atvejų, kai du Saros darbai susisieks. Džimis Pauelas, kuris mėgsta žiūrėti koledžų krepšinio varžybas ir turi vieną didžiausių Saros kada nors matytų „Hot Wheels“ lenktyninių mašinėlių kolekciją, ateinančiais metais tikriausiai mirs.

Sara laisvai suėmė plaukus į uodegą, laukdama, kol kriauklė prisipildys šalto vandens. Ji pasilenkė virš kriauklės, iš jos atsklido salsvas kvapas. Pitas tikriausiai pripylė į vamzdį acto, kad jis neprasmirstų. Tai buvo sena santechnikų gudrybė, bet Sara nekentė acto kvapo.

Sulaikiusi kvėpavimą, ji vis tiek pasilenkė ir apsišlakstė veidą vandeniu, norėdama pažvalėti. Pažvelgusi į veidrodį pamatė, kad visai nepagerėjo, tik žemiau marškinių apykaklės atsirado šlapia dėmė.

– Nuostabu, – sumurmėjo Sara.

Eidama kabinų link, ji nusišluostė rankas į kelnes. Pamačiusi, kaip atrodo vienas tualetas, ji priėjo prie kabinos neįgaliesiems ir atidarė duris.

– Oi! – aiktelėjo Sara ir skubiai žengė atatupsta.

Sustojo tik užpakaliu atsirėmusi į kriauklę. Ji susidėjo rankas už nugaros, čiuopdama spintutę. Burnoje pajuto metalo skonį, todėl prisivertė ryte ryti orą, kad nenualptų. Nunarino galvą, užsimerkė, suskaičiavo visas penkias sekundes, ir tik tada vėl pažvelgė.

Ant tualeto sėdėjo Sibilė Adams, koledžo dėstytoja. Jos galva buvo atlošta ir atremta į plytelių sieną, akys užmerktos. Kelnės buvo nusmukusios iki kulkšnių, kojos plačiai išskėstos. Klozetas tarp kojų buvo pilnas kraujo, jis varvėjo ir ant grindų plytelių.

Sara prisivertė įeiti į kabiną ir atsitūpė priešais jaunąją moterį. Sibilės palaidinė buvo užsmaukta aukštyn, ir Sara išvydo ilgą vertikalų pjūvį per visą pilvą, einantį per bambą ir užsibaigiantį prie gaktikaulio. Kitas, daug gilesnis pjūvis horizontaliai kirto krūtis. Iš čia ir plūdo daugiausia kraujo, jis vis dar sruvo stipria srove per visą liemenį. Sara pridėjo ranką prie žaizdos, mėgindama sustabdyti kraujoplūdį, bet kraujas sunkėsi pro pirštus lyg suspaudus kempinę.

Sara nusišluostė rankas į palaidinės priekį, tuomet palenkė Sibilės galvą į priekį. Moteriai iš lūpų išsiveržė neaiški dejonė, bet Sara nesuprato, ar tai tik oras išeina iš lavono, ar vaitoja gyva moteris.