Карин Слотер - Aklumas

Džefris teisingai numatė, kad kelionėje ji atsipūs. Lena netruko pasiekti Meikoną, su „Celica“ V-6 sutaupydama kokį pusvalandį. Jai patiko viršininkas, visiška Frenko Voliso priešingybė. Frenkas visada vadovaudavosi nuojauta, o Džefris mieliau įjungdavo smegenis. Be to, Džefris buvo iš tų žmonių, kurie jaukiai jaučiasi prie moterų ir neprieštarauja, kai jos išsako savo svarstymus. Ji nepamiršo, kad jis nuo pirmos dienos ruošė Leną detektyvės darbui. Paskirdamas ją į šias pareigas, Džefris nesistengė pasiekti kokios nors apygardos kvotos ar pasirodyti geresnis už savo pirmtaką; šiaip ar taip, čia Granto apygarda, miestelis apskritai vos prieš penkiasdešimt metų atsirado žemėlapiuose. Džefris patikėjo Lenai šias pareigas todėl, kad gerbė jos pastangas ir sumanumą. Jam visai nerūpėjo, kad ji moteris.

– Šūdas, – sušnypštė Lena, pastebėjusi už nugaros mirksint mėlynas švieseles. Ji sumažino greitį, o „Civic“ ją aplenkė. Jankis papypsėjo ir pamojavo. Dabar jau Lena viduriniuoju pirštu atidavė pagarbą ohajiečiui.

Džordžijos kelių patrulis visai neskubėjo lipti iš mašinos. Lena nusisuko, siekdama rankinės ant galinės sėdynės, ir ėmė raustis joje, ieškodama ženkliuko. Atsigręžusi nustebo, išvydusi policininką, stovintį prie jos automobilio galo. Jo ranka buvo ant pistoleto, ir ji susierzino, kad nepalaukė, kol jis prieis prie mašinos. Jis tikriausiai pamanė, kad ji ieško šautuvo.

Lena numetė ženkliuką ant kelių ir iškėlė rankas.

– Atsiprašau! – šūktelėjo pro atvirą langą.

Krutindamas kampuotą žandikaulį, policininkas nedrąsiai artinosi prie mašinos. Jis nusiėmė tamsius akinius ir įdėmiai pažvelgė į ją.

– Klausykit, – tarė ji, vis dar iškėlusi rankas. – Aš tarnyboje.

Jis pertraukė ją:

– Jūs detektyvė Selena Adams?

Ji nuleido rankas ir klausiamai pažvelgė į patrulį. Jis nebuvo aukštas, bet viršutinė kūno dalis itin raumeninga, kaip žemo ūgio vyrams nutinka, kai jie persistengia mėgindami atsverti ūgio stoką. Jo rankos buvo tokios storos, kad nė neprigludo prie šonų. Uniformos sagos ant krūtinės kone trūkinėjo.

– Lena, – atsakė ji, dirsteldama į ženklelį su jo pavarde. – Ar mes pažįstami?

– Ne, ponia, – atsakė jis, užsidėdamas akinius. – Mums paskambino jūsų viršininkas. Turiu jus parlydėti į Granto apygardą.

– Nesupratau? – paklausė Lena, įsitikinusi, kad blogai išgirdo. – Mano viršininkas? Džefris Toliveris?

Jis linktelėjo galva.

– Taip, ponia.

Jai nespėjus dar ko nors paklausti, jis nuėjo į savo mašiną. Lena palaukė, kol patrulis išvažiuos į kelią, tuomet nuvažiavo jam įkandin. Jis netrukus padidino greitį, vos per kelias minutes pasiekdamas beveik šimtą keturiasdešimt. Jie aplenkė mėlynąjį „Civic“, bet Lena beveik nekreipė į jį dėmesio. Galvoje sukosi viena mintis: „Ko aš šįsyk prisidirbau?“

4

Nors Hartsdeilio medicinos centras buvo įsikūręs Didžiosios gatvės gale, jis niekaip neįstengė pasirodyti toks reikšmingas, kaip galėtum pagalvoti iš pavadinimo. Vos dviejų aukštų ligoninėje buvo įmanoma nebent pasirūpinti smulkiais nubrozdinimais ir maudžiančiais pilvais, kurie negalėjo sulaukti daktarų priėmimo valandų. Maždaug už pusvalandžio kelio, Ogastoje, buvo didesnė ligoninė, kur gydomi sunkesni atvejai. Jei ne rūsyje prisiglaudęs apygardos morgas, medicinos centras seniai būtų buvęs nugriautas, o jo vietoj pastatyti bendrabučiai studentams.

Kaip ir visas miestelis, ligoninė buvo suręsta klestėjimo laikais, ketvirtajame dešimtmetyje. Pagrindiniai aukštai vėliau buvo remontuojami, bet morgas ligoninės tarybai aiškiai nerūpėjo. Sienas dengė tokios senos šviesiai mėlynos plytelės, kad jos net grįžo į madą. Grindys lyg šachmatų lenta išklotos žalio ir rusvo linoleumo kvadratėliais. Lubos apgadintos drėgmės, bet daugumoje vietų užglaistytos. Įranga pasenusi, bet veikianti.

Saros kabinetas buvo gilumoje, nuo morgo atskirtas dideliu stiklo langu. Ji sėdėjo prie stalo ir žvelgė pro langą, mėgindama susikaupti. Visą dėmesį sutelkė į baltą morgo triukšmą: oro kompresorių šaldiklyje, čežančią vandens žarną, kuria Karlosas plovė grindis. Kadangi buvo po žeme, garsas į morgo sienas susigerdavo, o ne atsimušdavo nuo jų, ir pažįstami gaudesiai ir čežėjimai Sarai buvo keistai jaukūs. Tylą pertraukė šaižiai sučirškęs telefonas.

– Sara Linton, – atsiliepė ji, manydama, kad skambina Džefris. Bet skambino jos tėvas.

– Labas, mažute.

Sara nusišypsojo, išgirdus Edžio Lintono balsą jai labai palengvėjo.

– Labas, tėveli.

– Nori, papasakosiu anekdotą?

– Aha, – Sara stengėsi kalbėti linksmu balsu, nes žinojo, kad juokaudamas tėvas įveikia įtampą. – Kokį?

– Pediatras, advokatas ir kunigas kalbasi skęstančiame „Titanike“. Pediatras sako: „Gelbėkit vaikus.“ Advokatas sako: „Užsipisa tie vaikai!“ O kunigas sako: „O tam yra laiko?“

Sara nusijuokė, tiesiog kad tėvui būtų lengviau. Jis tylėjo, laukdamas, kad prašnektų ji. Ji paklausė:

– Kaip Tesė?

– Prigulė, – pranešė jis. – O tu kaip?

– Ak, man viskas gerai.

Sara ėmė paišyti apskritimus staliniame kalendoriuje. Šiaip jau ji nebuvo linkusi paišyti, bet reikėjo kuo nors užimti rankas. Iš dalies jai norėjosi atidaryti lagaminėlį ir pažiūrėti, ar Tesa prisiminė ten įkišti atviruką. Iš dalies ji nė nenorėjo žinoti, kur jis.

Edis pertraukė jos mintis.

– Mama liepia tau rytoj ateiti pusryčių.

– Tikrai? – atsakė Sara, apvesdama apskritimus kvadratais.

Jis kone uždainavo:

– Vafliai, košė, skrebučiai ir kumpis.

– Labas, – tarė Džefris.

Sara staiga pakėlė galvą, rašiklis iškrito iš rankos.

– Išgąsdinai, – pasakė ji, o tėvui pridūrė. – Tėveli, atėjo Džefris…

Edis Lintonas išleido kažkokį nesuprantamą garsą. Jo nuomone, visas Džefrio Toliverio bėdas galima išspręsti plyta per galvą.

– Gerai, – atsakė Sara į ragelį, nejaukiai šypteldama Džefriui.

Jis žvelgė į stikle išgraviruotą užrašą, jos tėvas lipnia juosta buvo užklijavęs pavardę TOLIVER ir juodu žymekliu užrašęs LINTON. Kadangi Džefris buvo neištikimas Sarai su vienintele miesto iškabų gamintoja, abejotina, ar užrašas kada nors bus profesionaliau pataisytas.

– Tėveli, – pertraukė Sara, – pasimatysim ryte.

Ji padėjo ragelį jam nebespėjus ištarti nė žodžio.

Džefris paklausė:

– Jis turbūt siunčia man linkėjimų?

Sara nuleido klausimą negirdomis, nenorėdama veltis į asmeniškumus su Džefriu. Šitaip jis traukė ją atgal, versdamas manyti, kad yra normalus žmogus, kuris moka būti sąžiningas ir ją palaikyti, nors iš tikrųjų vos atgavęs Saros malonę tikriausiai bėgtų slėptis. Tiksliau, lįstų po antklode.

Jis tarė:

– Kaip Tesa?

– Gerai, – atsakė Sara, išsitraukdama iš dėklo akinius. Užsidėjusi juos, paklausė: – Kur Lena?

Jis pažvelgė į laikrodį ant sienos.

– Grįš maždaug po valandos. Frenkas atsiųs man žinutę, kai jai bus likę dešimt minučių.

Sara atsistojo ir pasitaisė drabužį. Prieš tai ji nusiprausė ligoninės dušinėje, o kruvinus savo apdarus sudėjo į įkalčių maišelį, jei jų prireiktų teisme.

Ji paklausė:

– Ar sugalvojai, ką jai pasakysi?

Jis papurtė galvą.

– Tikiuosi prieš kalbėdamas su ja sužinoti ką nors konkretaus. Lena policininkė. Ji norės išgirsti visas smulkmenas.

Sara pasilenkė virš stalo ir pabeldė į stiklą. Karlosas pakėlė akis.