Карин Слотер - Aklumas

– Sibile? – vos pralemeno Sara. Gerklės gilumoje lyg vasarinis peršalimas įsitaisė baimė. – Sibile? – pakartojo ji, nykščiu praplėšdama Sibilės akies voką.

Moters oda buvo karšta, lyg per ilgai gulėjus saulėje. Dešinėje veido pusėje ryškėjo didžiulė mėlynė. Po akimi Sara įžiūrėjo kumščio įspaudą. Palietusi mėlynę Sara pajuto, kaip krusteli kaulas, tarsi trintųsi du stiklo rutuliukai.

Virpančia ranka Sara spustelėjo Sibilės miego arteriją. Pirštų galiukai pajuto virpėjimą, bet Sara nesuprato, ar tai dreba jos pačios ranka, ar plevena gyvybė. Sara užsimerkė, susikaupė ir pasistengė atskirti viena nuo kito.

Netikėtai kūnas smarkiai trūktelėjo, griuvo į priekį ir parvertė Sarą ant grindų. Aplink jas abi išsiliejo kraujas, ir Sara instinktyviai ėmė šliaužti iš po traukulių apimtos moters. Šiaip taip įsirėmusi į grindis rankomis ir kojomis, ji stengėsi atsistoti ant slidžių tualeto grindų. Pagaliau Sarai pavyko išlįsti iš po kūno. Ji apvertė Sibilę, suėmė jos galvą, norėdama kaip nors padėti. Staiga traukuliai liovėsi. Sara pridėjo ausį prie Sibilės burnos, mėgindama išgirsti alsavimą. Jo nebuvo.

Atsiklaupusi Sara ėmė gaivinti Sibilę, stengdamasi priversti vėl plakti jos širdį. Užspaudusi nosį, Sara pūtė orą jai į burną. Sibilės krūtinė kilstelėjo, ir viskas. Sara pamėgino dar sykį, žiaukčiodama nuo į burną tekančio kraujo. Kelissyk išspjovė, kad išvalytų burną, ketindama tęsti, bet jau matė, kad per vėlu. Sibilės akys užvirto, ir tyliai gargėdamas išsiveržė kvapas. Tarp kojų nutekėjo šlapimo srovelė.

Ji mirė.

2

Granto apygarda buvo pavadinta gerojo Granto vardu, ne Uliso, o Lemuelio Preto Granto, geležinkelių tiesėjo, kuris XIX a. viduryje atvedė Atlantos geležinkelį į pietinės Džordžijos gilumą, iki pat jūros. Granto geležinkeliais traukiniai gabeno medvilnę ir kitas prekes po visą Džordžiją. Dėl šių geležinkelių žemėlapiuose atsirado tokie miesteliai kaip Hartsdeilis, Madisonas ir Aivondeilis, o to paties žmogaus pavarde buvo pavadinti net keli Džordžijos miestai. Pilietinio karo pradžioje pulkininkas Grantas taip pat sukūrė gynybos planą tam atvejui, jei Atlanta būtų apsiausta; deja, su geležinkeliais jam sekėsi geriau negu fronto linijose.

Per Didžiąją depresiją Aivondeilio, Hartsdeilio ir Madisono gyventojai nusprendė sujungti savo policijos ir gaisrinės departamentus bei mokyklas. Taip buvo galima taupiau teikti reikalingiausias paslaugas ir įtikinti geležinkelius neuždaryti Granto linijos; visa apygarda buvo daug didesnė už atskirus miestus. 1928 m. Madisone buvo įkurta kariuomenės bazė, ir į mažytę Granto apygardą ėmė kraustytis šeimos iš visos šalies. Po keleto metų Aivondeilis tapo Atlantos–Savanos linijos geležinkelių remonto stotele. Praėjo dar pora metų, ir Hartsdeilyje išdygo Granto koledžas. Beveik šešiasdešimt metų apygarda klestėjo, kol užsidarė bazė, prasidėjo konsolidacijos, o Reigano ekonomika nusilpo, ir Madisonas bei Aivondeilis per trejus metus vienas po kito žlugo. Jei ne koledžas, 1946 m. tapęs Technologijos universitetu su agronomijos specializacija, Hartsdeilio būtų laukęs toks pat likimas kaip ir gretimų miestų.

Taigi koledžas tapo miesto gyvybės laidu, ir pirmasis Hartsdeilio mero nurodymas policijos viršininkui Džefriui Toliveriui buvo rūpintis, kad koledžas būtų viskuo patenkintas, kitaip neteksiąs darbo. Džefris taip ir darė – atėjo susitikti su universiteto policija ir aptarti veiksmų plano dėl neseniai prasidėjusių dviračių vagysčių, kai suskambo jo mobilusis telefonas. Iš pradžių jis nepažino Saros balso ir skambutį palaikė pokštu. Per aštuonerius metus, kiek ją pažinojo, dar niekada nebuvo girdėjęs tokios nevilties apimtos Saros. Virpančiu balsu ji pratarė tris žodžius, kurių jis niekada nesitikėjo išgirsti iš jos lūpų: „Man tavęs reikia.“

Džefris pasuko „Lincoln Town Car“ kairėn pro koledžo vartus ir nuvažiavo Didžiąja gatve į valgyklą. Šiemet pavasaris buvo labai ankstyvas, ir pakelėje augančios sedulos jau žydėjo, modamos virš gatvės balta užuolaida. Sodininkystės klubo moterys lysvelėse palei pėsčiųjų takus buvo prisodinusios tulpių, o keli gimnazistai šlavė gatvę, kad nereikėtų visą savaitę sėdėti po pamokų. Drabužių krautuvėlės savininkas pastatė ant šaligatvio kabyklą, o ūkinių prekių krautuvėlė lauke įrengė pavėsinę, net su verandos sūpuoklėmis. Džefris nujautė, kad tokie vaizdeliai sudarys ryškų kontrastą tam, kuris jo laukia valgykloje.

Jis nuleido langelį, ir tvankioje mašinoje pasklido gaivus oras. Kaklą jam veržė kaklaraištis, nė negalvodamas jį nusirišo. Galvoje vis vartė Saros skambutį, mėgindamas iš jo išpešti ką nors daugiau, ne tik akivaizdžius faktus. Sibilė Adams valgykloje subadyta ir nužudyta.

Dvidešimt metų darbo policijoje prie tokių naujienų Džefrio neįpratino. Pusę savo karjeros jis praleido Birmingame, Alabamos valstijoje, kur žmogžudystės nieko nestebino. Nepraeidavo nė savaitė be iškvietimo tirti bent vieną žmogžudystę, paprastai dėl baisaus Birmingamo skurdo: nenusisekusių narkotikų sandėrių, barnių namuose, kur per daug lengvai pasiekiami ginklai. Jei Sara būtų paskambinusi iš Madisono ar net Aivondeilio, Džefris nebūtų nustebęs. Atokesniuose miesteliuose narkotikai ir smurtaujančios gaujos darėsi rimta problema. Hartsdeilis buvo visos apygardos brangakmenis. Per dešimt metų Hartsdeilyje tik viena senutė mirė įtartinai – ją ištiko širdies smūgis užklupus anūką, vagiantį jos televizorių.

– Viršininke?

Džefris pasilenkė ir atsiliepė per raciją.

– Klausau.

Marla Sims, nuovados registratūros darbuotoja, tarė:

– Pasirūpinau tuo, ko prašėt.

– Gerai, – atsakė jis ir pridūrė: – Prašau tylos eteryje iki tolesnių nurodymų.

Marla nutilo ir neklausė to, kas akivaizdu. Vis dėlto Granto miestelis nedidelis, ir net nuovadoje atsirastų plepių. Džefris norėjo, kad gandai nepasklistų kuo ilgiau.

– Aišku? – paklausė Džefris.

Patylėjusi ji atsakė:

– Taip, pone.

Džefris įsikišo mobilųjį telefoną į švarko kišenę ir išlipo iš mašinos. Frenkas Volisas, vyriausiasis dalinio detektyvas, jau budėjo prie valgyklos.

– Kas nors įėjo ar išėjo? – paklausė Džefris.

Jis papurtė galvą.

– Bredas saugo užpakalines duris, – pasakė jis. – Signalizacija atjungta. Įtariu, kad pro jas nusikaltėlis įėjo ir išėjo.

Džefris nusigręžė į gatvę. Betė Reinolds, smulkmenų krautuvėlės savininkė, šlavė šaligatvį, įtariai žvilgčiodama į valgyklą. Netrukus ims rinktis žmonės, jei ne iš smalsumo, tai vakarieniauti.

Džefris vėl atsisuko į Frenką.

– Niekas nieko nematė?

– Visiškai nieko, – patvirtino Frenkas. – Ji čia atėjo iš namų. Pitas sako, kad ateina kiekvieną pirmadienį vėlyvų pietų.

Džefris linktelėjo ir žengė į valgyklą. Granto degalinės valgykla buvo Didžiosios gatvės centras. Dideli raudoni kabinų minkštasuoliai ir šlakuoti balti stalviršiai, chromo turėklai ir šiaudelių laikikliai tikriausiai atrodė panašiai kaip tada, kai Pito tėtis ją atidarė. Net lygios baltos linoleumo plytelės ant grindų, tokios numintos, kad kai kur prasišvietė juodi klijai, valgykloje buvo paklotos nuo pat pradžių. Pastaruosius dešimt metų Džefris čia pietaudavo beveik kasdien. Po darbo su žmonijos padugnėmis valgykla atrodė jauki ir sava. Jis apsidairė po patalpą, suprasdamas, kad daugiau ji niekada tokia nebeatrodys.

Tesa Linton sėdėjo prie baro, rankomis susiėmusi už galvos. Priešais ją sėdėjo Pitas Veinas, bukai spoksodamas pro langą. Pirmą sykį nuo tada, kai sprogo kosminis laivas Challenger , Džefris išvydo jį valgykloje be popierinės kepuraitės. Tačiau Pito plaukai viršugalvyje vis tiek styrojo, ir veidas atrodė ilgesnis negu iš tikrųjų.