Карин Слотер - Aklumas

Ji pažvelgė pasižiūrėti, kaip Džefris laikosi. Jis atrodė lyg įaugęs į žemę, pakerėtas Sibilės kūno. Iš patirties Sara žinojo, kad protas gali klaidinti, nutrinti ryškias smurto linijas. Net Sarai vėl išvysti Sibilę buvo beveik kraupiau negu pirmą sykį.

Sara uždėjo rankas ant kūno, nustebusi, kad jis dar šiltas. Net vasarą temperatūra morge buvo žema, nes patalpa po žeme. Sibilė jau turėtų būti atvėsusi.

– Sara? – paklausė Džefris.

– Nieko, – atsakė ji, nenorėdama spėlioti. Ji pamaigė aplink žaizdą ties kryžiaus sankirta. – Peilis buvo dviašmenis. Tai jau šis tas. Dažniausiai nuduriama dantytais medžiokliniais peiliais, taip?

– Aha.

Ji parodė patamsėjusią žymę aplink žaizdos vidurį. Valydama kūną, Sara įžvelgė daug daugiau, negu buvo pastebėjusi tualete.

– Čia kriaunų žymė, taigi jis susmeigė peilį iki galo. Manau, prapjovusi pamatysiu, kad stuburas nudrėkstas. Kai įkišau pirštą, apčiuopiau nelygumų. Tikriausiai viduje yra kaulo nuolaužų.

Džefris linktelėjo galva, rodydamas jai tęsti.

– Jei pasiseks, bus likęs koks nors peilio atspaudas. Jei ne, tuomet galbūt ką nors nustatysim iš kriaunų žymės. Kai parodysim ją Lenai, galėsiu pašalinti odą ir preparuoti.

Ji parodė į durtinę žaizdą kryžiaus sankirtoje.

– Durta stipriai, todėl įtariu, kad žudikas buvo aukščiau už ją. Matai, žaizda pakrypusi maždaug keturiasdešimt penkių laipsnių kampu? – Ji apžiūrėjo dūrį, mėgindama ką nors suprasti. – Beveik sakyčiau, kad dūris į pilvą kitoks negu žaizda krūtinėje. Kažkas ne taip.

– Kodėl?

– Dūrių žymės nevienodos.

– Kuo?

– Nežinau, – tiesiai šviesiai atsakė ji. Kol kas palikusi šį klaustuką nuošalyje, ji sutelkė dėmesį į durtinę žaizdą kryžiaus centre. – Taigi, jis tikriausiai stovėjo priešais ją, sulenkęs kojas per kelius, tada užsimojo peiliu iš šono, – ji parodė, atitraukdama ranką, – ir dūrė į krūtinę.

– Dūrė dviem peiliais?

– Nežinau, – prisipažino Sara, vėl apžiūrėdama žaizdą pilve. Kažkas nesutapo.

Džefris pasikasė smakrą, žiūrėdamas į žaizdą krūtinėje.

– Kodėl jis nedūrė į širdį?

– Na, visų pirma, širdis nėra ties krūtinės viduriu, o ten reikia durti, kad pataikytum į kryžiaus sankirtą. Taigi pasirinkimas gali būti estetinis. Antra, širdį supa šonkauliai ir kremzlės. Kad jas pradurtų, turėtų smeigti kelis kartus. Šitaip sugadintų kryžiaus vaizdą, tiesa? – Sara nutilo. – Jei būtų perdurta širdis, pasipiltų labai daug kraujo. Jis lietųsi labai sparčiai. Galbūt jis to nenorėjo. – Ji gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į Džefrį. – Manau, galėjo durti aukštyn iš po šonkaulių, jei norėjo pataikyti į širdį, bet nebūtinai būtų pavykę.

– Nori pasakyti, kad užpuolikas turėjo medicininių žinių?

Sara paklausė:

– O tu žinai, kur širdis?

Jis pridėjo ranką prie kairės krūtinės pusės.

– Teisingai. Taip pat žinai, kad šonkauliai susieina ne pačiame viduryje.

Jis paplekšnojo ranka per krūtinės vidurį.

– Kas čia?

– Krūtinkaulis, – atsakė ji. – Bet durta žemiau. Į kardinę ataugą. Negaliu pasakyti, ar taip pataikyta netyčia, ar tyčia.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad jeigu užsimojai įrėžti kryžių žmogui ant pilvo ir peiliu perverti jo centrą, čia geriausia vieta susmeigti peilį. Krūtinkaulis sudarytas iš trijų dalių, – paaiškino ji, rodydama ant savo krūtinės. – Rankenos, tai yra viršutinės dalies, kūno, tai yra vidurinės dalies, o po jomis – kardinė atauga. Iš visų trijų kardinė atauga yra minkščiausia. Ypač tokio amžiaus žmogaus. Jai kiek metų, šiek tiek per trisdešimt?

– Trisdešimt treji.

– Kaip Tesai, – sumurmėjo Sara, ir prieš akis trumpam iškilo sesers vaizdas. Ji nusipurtė ir vėl sutelkė dėmesį į kūną. – Bręstant kardinė atauga kaulėja. Kremzlės darosi kietesnės. Taigi, jei norėčiau durti į krūtinę, centrą pažymėčiau čia.

– Gal jis nenorėjo pjaustyti jos krūtų?

Sara susimąstė.

– Man atrodo, kad tai asmeniškiau. – Ji rankiojo tinkamus žodžius. – Nežinau, manau, kad jis norėjo pjaustyti krūtis. Supranti?

– Ypač jei motyvas seksualinis, – pritarė jis. – Na, prievartautojai dažniausiai stengiasi pademonstruoti galią, taip? Jie pyksta ant moterų ir nori jas palaužti. Kodėl jis dūrė čia, o ne toje vietoje, dėl kurios ji yra moteris?

– Prievartavimas taip pat yra įsiskverbtis, – atrėmė Sara. – O tai tikrai tinka. Tai tvirtas dūris, beveik kiaurai. Nemanau… – Ji nutilo, žvelgdama į žaizdą, o galvoje gimė nauja mintis. – Jėzau, – sumurmėjo ji.

– Kas yra? – paklausė Džefris.

Kelias akimirkas ji neįstengė pratarti nė žodžio. Atrodė, kad gerklę kažkas užspaudė.

– Sara?

Morge pasigirdo pypsėjimas. Džefris pažvelgė į pranešimų gaviklį.

– Negi Lena? – pratarė jis. – Galima paskambinti?

– Žinoma. – Sara susikryžiavo rankas, mėgindama apsiginti nuo savo pačios minčių. Ji palaukė, kol Džefris atsisės prie stalo, tada tęsė apžiūrą.

Sara kilstelėjo ranką virš galvos ir pakreipė lempą taip, kad geriau matytų dubens sritį. Įkišusi metalinį skėstuką, ji sumurmėjo maldelę sau, Dievui, bet kam, kas tik galėtų ją išgirsti, tik veltui. Kai grįžo Džefris, ji jau neabejojo.

– Na? – paklausė jis.

Virpančiomis rankomis Sara nusitraukė pirštines.

– Ji buvo išprievartauta užpuolimo pradžioje.

Ji nutilo, numetė ant stalo suteptas pirštines, mintyse įsivaizduodama, kaip Sibilė Adams sėdi ant tualeto, kaip griebiasi už atviros žaizdos pilve, o tada įsikimba į turėklus kabinos šonuose, visiškai nematydama, kas su ja dedasi.

Truputį palaukęs jis paragino:

– Ir?

Sara rankomis susiėmė už stalo.

– Jos makštyje yra fekalijų.

Džefris, regis, nesuprato.

– Prieš tai ją prievartavo analiniu būdu?

– Analinės įsiskverbties požymių nėra.

– Bet radai fekalijų, – vis tiek nesuprato jis.

– Giliai jos makštyje, – atsakė Sara, nenorėdama smulkiai aiškinti, bet supratusi, kad teks. Kalbant jos balsas neįprastai virpėjo. – Dūris į pilvą tyčia buvo gilus, Džefri. – Ji nutilo, nerasdama žodžių, kuriais galėtų apsakyti savo aptiktą siaubą.

– Jis išprievartavo ją, – neklausė Džefris. – Buvo vaginalinė įsiskverbtis.

– Taip, – atsakė Sara, vis dar neįstengdama paaiškinti. Pagaliau pratarė: – Vaginalinė įsiskverbtis sekė po to, kai jis išprievartavo ją pro žaizdą.

5

Netrukus atėjo naktis, nusileidus saulei staiga atvėso. Džefris ėjo per gatvę, o Lena kaip tik įvažiavo į aikštelę prie nuovados. Jam nespėjus prieiti, ji išlipo iš mašinos.

– Kas nutiko? – paklausė, bet jis pastebėjo, kad jau suprato, jog kažkas negerai. – Mano dėdė? – pasiteiravo ji, trindama rankas nuo šalčio.

Ji vilkėjo plonais marškinėliais ir džinsais, ne įprastine darbo apranga, bet kelionei į Meikoną galėjo rengtis laisviau.

Džefris nusivilko švarką ir padavė jai. Jam širdį lyg sunkus akmuo slėgė tai, ką pasakė Sara. Jei būtų Džefrio valia, Lena niekada tiksliai nesužinotų, kas nutiko Sibilei Adams. Ji niekada nesužinotų, ką tas žvėris padarė jos seseriai.

– Eime vidun, – pasakė jis, imdamas ją už alkūnės.

– Nenoriu vidun, – atsakė ji, nusipurtydama jo ranką. Švarkas nukrito ant žemės.

Džefris pasilenkė ir jį pakėlė. Kai pažiūrėjo į ją, Lena stovėjo įsirėmusi rankomis į klubus. Kiek ją pažinojo, Lena Adams visada buvo pasirengusi kibti į atlapus. Giliai širdyje Džefris manė, kad jai reikės išsiverkti ar išgirsti paguodos žodį. Negalėjo patikėti, kad Lena niekada nepraskysta, galbūt todėl, kad ji moteris. O gal dėl to, kad vos prieš kelias minutes matė morge gulinčią išskrostą jos seserį. Nereikėjo pamiršti, kad Lena Adams kietesnė. Derėjo būti pasirengus jos įsiūčiui.