Карин Слотер - Aklumas

Į kabineto duris pabeldė Frenkas.

– Mažė tualete, – pasakė jis, turėdamas galvoje Leną. Džefris žinojo, kad Lena užsiustų, pavadinta maže, bet Frenkas Volisas kitaip nemokėjo parodyti, kad rūpinasi porininke.

Frenkas tarė:

– Jos dešinė gerai kerta, ką?

– Aha. – Džefris sulankstė nosinaitę, ieškodamas švaraus kampelio. – Ji žino, kad aš jos laukiu?

Frenkas pasisiūlė:

– Aš prižiūrėsiu, kad ji kur nors nenuklystų.

– Gerai, – atsakė Džefris ir pridūrė: – Ačiū.

Jis pamatė Leną, einančią per bendrą detektyvų kambarį, piktą, iškėlusią galvą. Kai ji priėjo jo kabinetą, neskubėdama uždarė duris, tuomet klestelėjo į vieną iš dviejų kėdžių priešais jį. Atrodė lyg paauglė, iškviesta į direktoriaus kabinetą.

– Atsiprašau, kad tau trenkiau, – sumurmėjo ji.

– Aha, – atsakė Džefris, iškėlęs nosinę. – Per Oberno ir Alabamos rungtynes gavau smarkiau. – Jai nieko neatsakius, pridūrė: – O tada buvau tik žiūrovas.

Lena padėjo alkūnę ant ranktūrio ir ranka parėmė galvą.

– Kokių turi versijų? – paklausė ji. – Ar yra įtariamųjų?

– Dabar tikriname kompiuteriu, – atsakė jis. – Rytą turėtų būti sudarytas sąrašas.

Ji užsidengė ranka akis. Jis sulankstė nosinę, laukdamas, kol ji prašneks.

Lena sukuždėjo:

– Ji buvo išprievartauta?

– Taip.

– Žiauriai?

– Nežinau.

– Ji supjaustyta, – pasakė Lena. – Koks nors religinis fanatikas?

Jis atsakė gryną tiesą:

– Nežinau.

– Atrodo, baisiai daug ko nežinai, – pagaliau pratarė ji.

– Teisingai, – nesigynė jis. – Turiu tavęs kai ko paklausti.

Lena nepakėlė akių, tik vos linktelėjo galva.

– Ji turėjo vaikiną?

Pagaliau ji pažvelgė į jį.

– Ne.

– O buvusių vaikinų?

Kažkas šmėstelėjo jos akyse, bet ji atsakė ne taip greitai kaip prieš tai.

– Ne.

– Tikrai žinai?

– Taip, kuo tikriausiai.

– Net kokio nors, su kuriuo būtų draugavusi prieš keletą metų? Sibilė čia atsikraustė kada, prieš kokius šešerius metus?

– Teisingai, – vėl atžariai metė Lena. – Įsidarbino koledže, kad galėtų gyventi arčiau manęs.

– Ji su kuo nors gyveno?

– Kaip suprasti?

Džefris numetė nosinaitę.

– Taip ir suprasti, Lena. Ji buvo akla. Įtariu, kad jai reikėjo pagalbos kasdieniame gyvenime. Ar ji su kuo nors gyveno?

Lena papūtė lūpas, lyg svarstydama, ar jam atsakyti.

– Gyveno viename name Kuperio gatvėje su Nana Tomas.

– Bibliotekininke? – Štai dėl ko Sara matydavo ją bibliotekoje.

Lena sumurmėjo:

– Turbūt reikės pranešti ir Nanai.

Džefris pagalvojo, kad Nana Tomas jau žino. Grante paslapties ilgai neišlaikysi. Bet vis tiek pasisiūlė:

– Galiu pranešti ir aš.

– Ne, – atsakė ji, priekaištingai žvelgdama į jį. – Manau, jai bus lengviau išgirsti iš pažįstamo žmogaus.

Džefris puikiai suprato, ką ji turi galvoje, bet nusprendė nesipešti. Lena vėl mėgina susipykti, tai visiškai aišku.

– Manau, kad ką nors ji jau bus girdėjusi. Tik smulkmenų nežinos.

– Nori pasakyti, nežinos apie išprievartavimą? – Lena nervingai supo koją. – Matyt, apie kryžių jai geriau nepasakoti?

– Turbūt ne, – atsakė jis. – Kai kurių smulkmenų geriau neviešinti, jei kas nors prisipažintų.

– Norėčiau dalyvauti netikrame prisipažinime, – sumurmėjo Lena, jos koja vis dar virpėjo.

– Šįvakar verčiau nelik viena, – pasakė jis. – Nori, kad paskambinčiau dėdei? – Jis ištiesė ranką į telefoną, bet Lena jį sulaikė.

– Viskas gerai, – pasakė ir atsistojo. – Tai turbūt pasimatysim rytoj.

Džefris irgi atsistojo, nudžiugęs, kad pokalbis baigtas.

– Paskambinsiu, kai tik ką nors žinosim.

Ji keistai pažvelgė į jį.

– Kada susirinkimas?

Jis suprato, apie ką ji.

– Neleisiu tau tirti šitos bylos, Lena. Negi pati nesupranti.

– Tai tu nesupranti, – atsakė ji. – Jei neleisi man tirti, taviškė morge gaus dar vieną lavoną.

6

Lena kumščiu pabeldė į sesers namų duris. Jau ketino grįžti į mašiną pasiimti atsarginių raktų, bet Nana Tomas atidarė duris.

Nana buvo žemesnė už Leną ir maždaug penkiais kilogramais sunkesnė. Jos trumpi pelės rudumo plaukai ir akiniai storais stiklais darė ją panašią į stereotipišką bibliotekininkę, o ji tokia ir buvo.

Nanos akys buvo užtinusios ir paburkusios, skruostais ritosi ašaros. Saujoje ji gniaužė nosinaitę.

Lena tarė:

– Turbūt jau girdėjai.

Nana nusigręžė ir nuėjo vidun, palikusi Lenai atviras duris. Jiedvi niekada nesutarė. Jei Nana Tomas nebūtų buvusi Sibilės mylimoji, Lena išvis su ja nekalbėtų.

Namas buvo vieno aukšto, pastatytas trečiajame dešimtmetyje. Jame buvo išlikę daug tuometinės architektūros detalių, nuo kietmedžio grindų iki paprastų lipdinių aplink durų staktas. Įėjus pro laukujes duris, pakliūdavai į erdvią svetainę, kurios viename gale buvo židinys, o kitame – valgomasis. Už jo – virtuvė. Du nedideli miegamieji ir vonia, štai ir visas paprastas planas.

Lena ryžtingai žengė koridoriumi. Ji atidarė pirmąsias duris dešinėje ir įėjo į miegamąjį, paverstą Sibilės kabinetu. Kambarys buvo švarus ir tvarkingas, labiausiai iš reikalo. Sibilė buvo akla, jai reikėjo daiktus padėti į vietas, kitaip jų nerastų. Lentynose tvarkingai gulėjo krūvos knygų Brailio raštu. Žurnalai, taip pat Brailio raštu, buvo išdėlioti ant kavos staliuko priešais seną sofą. Ant rašomojo stalo prie tolimosios sienos stovėjo kompiuteris. Vos Lena spėjo jį įjungti, į kambarį įėjo Nana.

– Ką čia darai?

– Man reikia peržiūrėti jos daiktus.

– O kam? – paklausė Nana, eidama prie stalo. Ji uždėjo ranką ant klaviatūros, lyg galėtų Leną sulaikyti.

– Man reikia patikrinti, ar nebuvo nieko keista, ar kas nors jos nesekė.

– Manai, rasi čia? – paklausė Nana, paimdama klaviatūrą. – Kompiuterį ji naudojo tik koledžo darbams. Tu nė nemoki naudotis balso atpažinimo programa.

Lena atėmė iš jos klaviatūrą.

– Išsiaiškinsiu.

– Ne, – atkirto Nana. – Čia ir mano namai.

Lena įsirėmė rankomis į klubus ir nuėjo į kambario vidurį. Greta senos Brailio rašomosios mašinėlės ji pastebėjo stirtą popierių. Lena paėmė juos ir atsigręžė į Naną.

– Kas čia?

Nana pribėgo ir atėmė popierius.

– Čia jos dienoraštis.

– Moki perskaityti?

– Čia jos asmeninis dienoraštis, – pasibaisėjusi pakartojo Nana. – Jos mintys.

Lena prikando apatinę lūpą ir pamėgino švelniau. Tai, kad Nana Tomas jai nepatinka, šiuose namuose niekada nebuvo paslaptis.

– Tu moki skaityti Brailio raštą, taip?

– Šiek tiek.

– Turi man papasakoti, kas ten rašoma, Nana. Kažkas ją nužudė, – Lena pabarbeno pirštais į lapus. – Galbūt ją sekė. Galbūt ji ko nors bijojo, bet nenorėjo sakyti mums.

Nana nusigręžė, nuleidusi akis į lapus. Perbraukė pirštais viršutinę taškų eilutę, bet Lena aiškiai matė, kad ji neskaito. Kažkodėl Lenai pasirodė, kad ji liečia puslapius dėl to, kad juos lietė Sibilė, lyg mėgintų sugerti kažkokią Sibilės pamėklę, o ne vien žodžius.

Nana tarė:

– Pirmadieniais ji visada eidavo į valgyklą. Šitaip ji galėdavo kai ką nuveikti pati viena.

– Žinau.

– Šįvakar ketinome gaminti burritos , – Nana sulygino lapų kraštus į stalą. – Daryk, ką tau reikia, – pridūrė ji. – Aš būsiu svetainėje.