Карин Слотер - Aklumas

– Sugedo mašina?

Ji lėtai papurtė galvą.

– Sibilė, – pasakė jis, ir jo balsas užlūžo.

Lenai nieko neatsakius, jis lėtai linktelėjo galva ir sudėjo rankas tarsi maldai.

– Ji serga? – paklausė jis.

Iš balso buvo aišku, kad tikisi blogiausio. Tuo vieninteliu sakiniu jis parodė daugiau jausmų, negu Lena buvo mačiusi per visą gyvenimą, kiek tik pažinojo dėdę. Ji įdėmiai pažvelgė į jį, lyg pirmą kartą matytų. Blyški oda buvo išmušta raudonomis dėmėmis, kaip nutinka šviesiaodžiams vyrams senstant. Jo plaukai, kiek tik ji prisiminė, buvę žili, nuo šešiasdešimties vatų lemputės atrodė blausiai pageltę. Jo havajietiški marškiniai buvo suglamžyti, o tai jam nebūdinga, nerimstančios rankos nežymiai virpėjo.

Lena padarė tą patį, ką Džefris Toliveris.

– Ji nuėjo į valgyklą viduryje miesto, – pradėjo ji. – Žinai, priešais drabužių krautuvę?

Jis tik vos linktelėjo galva.

– Ten ji atėjo iš namų, – kalbėjo Lena. – Eidavo kiekvieną savaitę, tiesiog tam, kad ką nors įstengtų padaryti pati.

Henkas sunėrė rankas priešais veidą, o smilius priglaudė prie kaktos.

– Tai, hm… – Lena pakėlė stiklinę, nes reikėjo ką nors daryti. Ji išlaižė paskutinį ant ledukų likusį viskį, tada pasakė: – Ji nuėjo į tualetą, ir kažkas ją nužudė.

Ankštame kabinete stojo tyla. Lauke čirškė žiogai. Gurgeno upelis. Iš baro sklido tolimas dunksėjimas.

Be jokios įžangos Henkas nusigręžė, ėmė raustis dėžėse ir paklausė:

– Ką šįvakar gėrei?

Leną klausimas nustebino, nors be reikalo. Nepaisant AA smegenų plovimo, Henkas Nortonas puikiai mokėjo vengti nemalonių dalykų. Narkotikų ir alkoholio jis griebėsi kaip tik todėl, kad norėjo pabėgti nuo savęs.

– Mašinoje alų, – atsakė ji, visai nesiverždama pasakoti kruvinų smulkmenų, – o čia „Jack Daniels“.

Jis nutilo, ranka suėmęs „Jack Daniels“ butelį.

– Supykins nuo viskio su alum, – įspėjo jis, nors pabaigoje balsas užlūžo.

Lena atkišo stiklinę skimbčiodama ledukais, kad patrauktų jo dėmesį. Ji žiūrėjo, kaip Henkas pila jai išgerti, ir nenustebo, kad jis apsilaižė lūpas.

– Kaip sekasi darbe? – paklausė Henkas, pašiūrėje balsas skardžiai aidėjo. Apatinė jo lūpa truputį virpėjo. Veido išraiška buvo visiško sielvarto, visai priešingai negu iš lūpų sklindantys žodžiai. Jis paklausė. – Viskas gerai?

Lena linktelėjo galva. Jautėsi lyg pakliuvusi į avariją. Ji pagaliau suprato, ką reiškia žodis „siurrealu“. Šioje ankštoje erdvėje viskas atrodė nekonkretu. Stiklinė rankoje atrodė blanki. Henkas buvo kažkur nutolęs. Ji sapnavo.

Lena pamėgino atsitokėti, skubiai išmaukdama gėrimą. Alkoholis nudegino gerklę lyg ugnis, liepsnojantis ir tirštas, lyg būtų prarijusi karšto asfalto.

Henkas tuo metu žiūrėjo ne į Leną, o į stiklinę.

Nieko daugiau jai ir nereikėjo. Ji tarė:

– Sibilė mirė, Henkai.

Jo akyse staiga pasirodė ašaros, o Lena tik galvojo, kaip baisiai susenęs jis atrodo. Lyg žiūrėtum, kaip vysta gėlė. Jis išsitraukė nosinę ir nusišluostė nosį.

Lena pakartojo žodžius, visai kaip prieš tai Džefris Toliveris.

– Ji mirė.

Virpančiu balsu Henkas paklausė:

– Tikrai?

Lena skubiai palinkčiojo galva.

– Mačiau, – ir pridūrė: – Kažkas ją baisiai supjaustė.

Jis prasižiojo ir užsičiaupė – žiopčiojo lyg žuvis. Nenuleido akių nuo Lenos, kaip tada, kai mėgindavo sugauti ją meluojant. Pagaliau nusigręžė ir sumurmėjo:

– Negali būti.

Ji galėjo ištiesti ranką ir paglostyti seną jo plaštaką, galbūt pamėginti jį paguosti, bet ne. Lena jautėsi lyg priaugusi prie kėdės. Užuot galvojusi apie Sibilę, į kurią mintys krypo savaime, ji sutelkė dėmesį į Henką, jo drėgnas lūpas, akis, plaukelius, želiančius iš nosies.

– Ak, Sibe, – atsiduso jis, trindamas akis. Jo Adomo obuolys stryktelėjo, jis nurijo seilę. Ištiesė ranką ir suėmė butelio kakliuką. Nieko neklausdamas, atsuko kamštuką ir įpylė Lenai dar išgerti. Šįsyk tamsus skystis beveik pasiekė stiklinės kraštą.

Laikas bėgo, paskui Henkas garsiai išsipūtė nosį ir nosine nusišluostė akis.

– Neįsivaizduoju, kas būtų norėjęs ją nužudyti. – Jo rankos, vis lankstančios nosinę, dar labiau virpėjo. – Kažkokia nesąmonė, – sumurmėjo jis. – Suprasčiau, jeigu tave.

– Labai ačiū.

To pakako, kad Henkas susierzintų.

– Turiu galvoje tavo darbą. Nereikia čia pūstis.

Lena nieko neatsakė. Tokius žodžius ji girdėdavo dažnai.

Jis padėjo delnus ant stalo ir įsistebeilijo į Leną.

– Kur buvai, kai tai nutiko?

Lena išmaukė viskį, šįsyk jis taip nedegino. Kai vėl pastatė stiklinę ant stalo, Henkas vis dar spoksojo į ją.

Ji sumurmėjo:

– Meikone.

– Tai čia nusikaltimas iš neapykantos?

Lena pasilenkė ir paėmė butelį.

– Nežinau. Gal. – Pilamas viskis butelyje kliuksėjo. – Galbūt jis pasirinko ją dėl to, kad ji buvo homoseksuali. O gal dėl to, kad akla. – Lena pažvairavo į jį ir pamatė, kad jam skaudu tai girdėti. Nusprendė paaiškinti išsamiau. – Prievartautojai paprastai renkasi moteris, kurias, jų nuomone, galės palaužti, Henkai. Ji buvo lengvas grobis.

– Tai dėl visko kaltas aš?

– Aš taip nesakiau.

Jis stvėrė butelį.

– Aišku, – nukirto jis, mesdamas pustuštį butelį atgal į dėžę.

Dabar, grįžęs prie esmės, kalbėjo piktai. Kaip ir Lena, Henkas nemokėjo slėpti jausmų. Sibilė dažnai sakydavo, kad Henkas taip nesutaria su Lena dėl to, kad jie per daug panašūs. Sėdėdama priešais Henką, jusdama, kaip ankštą pašiūrę užplūsta jo sielvartas ir pyktis, Lena suprato, kad Sibilė sakė tiesą. Štai kaip ji atrodys po dvidešimties metų, ir niekas jai nepadės.

Henkas paklausė:

– Kalbėjaisi su Nana?

– Aha.

– Reikia surengti pamaldas, – pasakė jis, imdamas rašiklį ir piešdamas langelį stalo kalendoriuje. Viršuje didžiosiomis raidėmis užrašė LAIDOTUVĖS. – Ar manai, kad Grante atsirastų kas nors tinkama? – Jis palaukė jos atsakymo, paskui pridūrė: – Na, juk ten gyveno dauguma jos draugų.

– Ką? – paklausė Lena, sulaikiusi stiklinę prie lūpų. – Ką tu čia šneki?

– Li, mums reikia daug ką apgalvoti. Reikia pasirūpinti Sibe.

Lena baigė gerti. Kai pažvelgė į Henką, jo bruožai susiliejo. Tiesą sakant, susiliejo visa patalpa. Ji pasijuto lyg karuselėje, atitinkamai elgėsi ir skrandis. Lena prisidėjo ranką prie burnos, kad neapsivemtų.

Henkui tokia išraiška tikriausiai buvo daug sykių matyta, dažniausiai veidrodyje. Kaip tik tada, kai ji neatlaikė, prišoko prie jos ir pakišo po smakru šiukšliadėžę.

Antradienis

7

Sara pasilenkė virš virtuvės kriauklės tėvų namuose, tėvo veržliarakčiu mėgindama atsukti čiaupą. Beveik visą vakarą ji skrodė Sibilę Adams morge. Grįžti į tamsius namus, miegoti viena nenorėjo. Dar pridėjus paskutinį Džefrio grasinimą atvažiuoti atsakiklyje, Sarai neliko kur daugiau nakvoti. Įsmuko tik pasiimti šunų, bet nė nesivargino persivilkti gydytojos drabužių.

Ji nusišluostė prakaitą nuo kaktos ir pažvelgė į laikrodį ant kavinuko. Buvo pusė septynių ryto, ji miegojo tik dvi valandas. Vos užmerkdavo akis, tuojau imdavo įsivaizduoti, kaip Sibilė Adams sėdi ant tualeto ir nemato, kas su ja vyksta, tik jaučia viską, ką daro užpuolikas.

Kita vertus, jei neištiks kokia nors šeimos katastrofa, šiandiena niekaip negali būti blogesnė už vakar.