Карин Слотер - Aklumas

– Aha, – atsakė Sara, pamažu pradėdama suprasti. – Ar jau gavai mano ataskaitą?

Jis nesupratęs papurtė galvą.

– Ką?

– Ten ir buvau visą naktį, dariau skrodimą.

– Ką? – pakartojo jis. – Negali atlikti skrodimo be liudininko.

– Žinau, Džefri, – atkirto Sara, sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Jau gana ir vieno žmogaus, per pastarąsias dvylika valandų suabejojusio jos kompetencija. Ji tarė: – Todėl paskambinau Bredui Stivensui.

– Bredui Stivensui? – Jis nusigręžė nuo jos ir kažką sumurmėjo panosėje, kasydamas Biliui pasmakrę.

– Ką sakei?

– Sakiau, kad keistai elgiesi, – jis vėl atsigręžė į ją. – Vidury nakties darei skrodimą?

– Atleisk, jeigu tau tai atrodo keista, bet aš dirbu dviejuose darbuose, ne tik tai, ką darau tau. – Jis mėgino ją pertraukti, bet ji nenutilo: – Jei pamiršai, be to, ką darau morge, visą dieną priimu pacientus poliklinikoje. Tarp kitko, kai kurie jų po kelių minučių pas mane ateis. – Ji dirstelėjo į laikrodį, bet visai nesuprato, kiek valandų, ir įsirėmė rankomis į klubus. – Tu čia šiaip sau užsukai?

– Norėjau pažiūrėti, kaip tu laikaisi, – atsakė jis. – Matau, kad puikiai. Turbūt nėra ko stebėtis. Tu visada laikaisi puikiai.

– Be abejo.

– Sara Linton, kietesnė ir už plieną.

Sara pasistengė niekinamai pažvelgti į jį. Per skyrybas jie daug sykių vaidino šitą sceną, tad ji abi ginčo puses mokėjo atmintinai. Sara per daug nepriklausoma. Džefris per daug iš jos nori.

Ji tarė:

– Man reikia eiti.

– Pala, – pasakė jis. – O kaip ataskaita?

– Nusiunčiau tau ją faksu.

Dabar jau jis įsirėmė rankomis į klubus.

– Aha, supratau. Manai, kažką aptikai?

– Taip, – atsakė ji, bet paskui pasitaisė: – Ne.

Lyg gindamasi ji sukryžiavo rankas ant krūtinės. Negalėjo pakęsti, kai jis viduryje ginčo pradeda kalbėti apie darbo reikalus. Pigi klasta, ją visada užklupdavo netikėtai. Susitvardžiusi paaiškino:

– Šįryt turiu gauti kraujo tyrimų rezultatus. Nikas Šeltonas man paskambins devintą, tada galėsiu ką nors pasakyti. Taip parašyta ataskaitos pirmame puslapyje.

– Kodėl taip skubinai kraujo tyrimus? – paklausė jis.

– Nuojauta pakuždėjo, – atsakė Sara. Kol kas ji nieko daugiau nenorėjo jam pasakoti. Sara nemėgo remtis informacijos nuotrupomis. Ji daktarė, o ne būrėja. Džefris tai žinojo.

– Papasakok, – paprašė jis.

Nenorėdama kalbėti, Sara sukryžiavo ant krūtinės rankas. Ji pažvelgė į laiptus, tikrindama, ar niekas nesiklauso.

– Perskaityk ataskaitą, – atsakė ji.

– Labai prašau, – nenusileido jis. – Noriu išgirsti iš tavęs.

Sara atsirėmė į sieną. Trumpam užsimerkė, ne tam, kad geriau prisimintų, o kad truputį atsitrauktų nuo to, ką sužinojo. Pradėjo pasakoti:

– Ji buvo užpulta tualete. Kadangi buvo akla, tikriausiai vien iš nuostabos nesipriešino. Manau, jis supjaustė ją pradžioje, pakėlė marškinius ir peiliu išrėžė kryžių. Dūris į pilvą irgi buvo pradžioje. Jis nepakankamai gilus įsiskverbti. Manau, jis įsiskverbė varpa labiausiai tam, kad ją išniekintų. Tuomet jis išprievartavo ją pro makštį, todėl ten aptikau ekskrementų. Nesu tikra, ar jis baigė. Nemanau, kad jam rūpėjo baigti.

– Manai, labiau norėjo ją išniekinti?

Ji gūžtelėjo pečiais. Prievartautojai dažnai turi seksualinių sutrikimų. Kažin kodėl šitas turėtų būti kitoks. Prievartavimas pro pilvą iš esmės tai ir reiškia. Atsakė:

– Galbūt jį jaudina, kai tai daro pusiau viešoje vietoje. Nors pietų metas buvo praėjęs, kas nors galėjo užeiti ir jį užklupti.

Jis pasikasė smakrą, aiškiai stengdamasis viską įsisąmoninti.

– Ko dar?

– Ar galėtum rasti laiko užeiti pas mus? – paklausė jis. – Galiu sukviesti susirinkimą pusę dešimt.

– Ir viską papasakoti?

Jis papurtė galvą.

– Niekam apie tai neprasitark, – įsakė jis, ir pirmą sykį per ilgą laiką ji jam visiškai pritarė.

Ji atsakė:

– Gerai.

– Ar galėsi ateiti pusę dešimt? – pakartojo jis.

Sara prisiminė ryto darbus. Aštuntą jos kabinete bus Džimio Pauelo tėvai. Jei iš vieno sunkaus susitikimo eis tiesiai į kitą, diena tikriausiai bus lengvesnė. Be to, ji žinojo, kad kuo greičiau papasakos detektyvams Sibilės Adams skrodimo rezultatus, tuo greičiau jie galės eiti ieškoti žmogaus, kuris ją nužudė.

– Aha, – atsakė ji, sukdama laiptų link. – Ateisiu.

– Pala, – pridūrė jis. – Bus ir Lena.

Sara apsigręžė ir papurtė galvą.

– Jokiu būdu. Niekaip negalėsiu smulkiai aptarinėti Sibilės mirties, girdint jos seseriai.

– Jai reikia, Sara. Patikėk. – Jis tikriausiai perskaitė jos mintis žvilgsnyje. Tarė: – Ji nori išgirsti smulkmenas. Šitaip ji gedi. Ji policininkė.

– Jai bus negera.

– Ji pati apsisprendė, – pakartojo jis. – Vienaip ar kitaip ji viską sužinos, Sara. Geriau tegu išgirsta tiesą iš mūsų, o ne prisiskaito nesąmonių laikraštyje. – Jis nutilo, tikriausiai pastebėjęs, kad vis tiek jos neperkalbėjo. – Jei žūtų Tesa, tu juk norėtum sužinoti, kaip tai atsitiko.

– Džefri, – pratarė Sara, nusileisdama, nors sveikas protas kuždėjo priešingai. – Jai nereikia šitaip prisiminti seserį.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Matyt, reikia.

Be penkiolikos aštuntą ryto Granto apygarda tik budo. Naktį užėjęs lietus nuplovė žiedadulkes nuo gatvių, ir nors lauke dar buvo vėsu, Sara važiavo pakėlusi BMW Z3 stogą. Mašiną ji įsitaisė per krizę po skyrybų, kai reikėjo kaip nors pasijusti geriau. Padėjo maždaug dviem savaitėms, o paskui dėl praeivių žvilgsnių ir užuominų apie prabangią mašiną ėmė jaustis truputį kvailai. Tai ne tokia mašina, kuria derėtų važinėtis po mažą miestelį, ypač Sarai – daktarei, ir dar pediatrei. Jei būtų gimusi ir augusi ne Grante, tikriausiai tektų parduoti mašiną, nes kitaip prarastų pusę poliklinikos pacientų. O dabar ji tik kentė nesibaigiančius motinos priekaištus, kaip kvaila žmogui, vos įstengiančiam padoriai apsirengti, važinėtis prabangia sportine mašina.

Važiuodama į darbą, Sara pamojavo Stivui Manui, ūkinių prekių krautuvės savininkui. Jis nustebęs šyptelėjo ir taip pat pamojavo. Dabar Stivas buvo vedęs ir turėjo tris vaikus, bet Sara žinojo, kad dar turi vietą jo širdyje, kur visada saugoma pirmoji meilė. Savo pirmą rimtą vaikiną Sara prisimindavo su tam tikra nostalgija, bet daugiau nejautė nieko. Ji prisiminė tas nejaukias paauglystės akimirkas, kai jis graibydavo ją ant galinės mašinos sėdynės. Kaip ji gėdijosi pažvelgti jam į akis kitą dieną po to, kai jie pirmą sykį pasimylėjo.

Stivas mielai įleido šaknis Grante, iš Roberto E. Li mokyklos futbolo žvaigždės su džiaugsmu virto tėvo talkininku ūkinių prekių krautuvėje. O Sara tokio amžiaus troško tik lėkti iš Granto į Atlantą ir gyventi daug įdomiau, daug sudėtingiau, negu įmanoma gimtinėje. Kaip ji pagaliau vėl atsidūrė čia, nesuprato net pati.

Važiuodama pro valgyklą, ji žvelgė tiesiai į priekį, nenorėdama prisiminti vakarykštės popietės. Ji taip stengėsi žiūrėti į kitą gatvės pusę, kad vos nesuvažinėjo priešais vaistinę kelią kertančio Džebo Magvairo.

Sara stabtelėjo ir puolė atsiprašinėti:

– Atleisk.

Džebas draugiškai nusijuokė ir pribėgo prie mašinos.

– Mėgini išsisukti nuo rytdienos pasimatymo?

– Ne, ką tu, – pralemeno Sara, prisiversdama nusišypsoti. Vakar tiek visko nutiko, kad ji visai pamiršo pažadėjusi su juo pavakarieniauti. Prieš vienuolika metų, kai jis tik atsikraustė į Grantą, ji lyg ir buvo pradėjusi draugauti su Džebu. Nieko rimto tarp jų nesusiklostė, ir kai pasirodė Džefris, jų draugystė jau buvo išsisėmusi. Kodėl po tiek laiko sutiko vėl su juo susitikti, Sara ir pati nežinojo.