Карин Слотер - Aklumas

Džefris aiškiai nustebo, kad ji uždarė duris. Jis padėjo ataskaitą į šalį ir palaukė, kol ji atsisės, tada paklausė:

– Kas nutiko?

Lena nusprendė, kad geriausia bus rėžti tiesiai šviesiai:

– Mano sesuo buvo lesbietė.

Jos žodžiai pakibo jiems virš galvų lyg komikse. Lena vos susitvardė nepradėjusi kikenti iš įtampos. Ji niekada nebuvo to ištarusi garsiai. Lenai būdavo nejauku aptarinėti Sibilės seksualinį gyvenimą, net su ja pačia. Kai Sibilė, vos prieš metus atsikrausčiusi į Grantą, įsikūrė su Nana Tomas, Lena smulkmenų neklausinėjo. Ji nuoširdžiai nenorėjo jų žinoti.

– Na, – tarė Džefris, aiškiai nustebęs. – Ačiū, kad pasakei.

– Manai, tai turės įtakos tyrimui? – paklausė Lena, išsigandusi, kad viskas veltui.

– Nežinau, – atsakė jis, ir ji suprato, kad tai tiesa. – Ar kas nors jai rašė grasinančius laiškus? Kaip nors ją įžeidinėjo?

Lena taip pat apie tai buvo pagalvojusi. Nana sakė, kad pastarąsias kelias savaites nenutiko nieko naujo, bet ji taip pat žinojo, kad Lena nenorės aptarinėti nieko, kas susiję su tuo, jog Nana dulkina jos seserį.

– Manau, reikia paklausti Nanos.

– Nanos Tomas?

– Aha, – atsakė Lena. – Jos kartu gyveno. Jų namas Kuperio gatvėje. Gal nuvažiuokim po susirinkimo?

– Ne iškart, – atsakė jis. – Apie ketvirtą?

Lena linktelėjo galva. Nesusilaikė nepaklaususi:

– O kitiems pasakysi?

Klausimas jį, regis, nustebino. Ilgai žvelgęs į ją, jis atsakė:

– Manau, kol kas nebūtina. Šįvakar pasikalbėsim su Nana, tada pasitarsim.

Lenai neapsakomai palengvėjo.

Džefris dirstelėjo į laikrodį.

– Metas pradėti susirinkimą.

9

Džefris stovėjo pasitarimų kambario priekyje ir laukė, kol iš tualeto ateis Lena. Po jų pokalbio ji paprašė duoti jai kelias minutes. Jis tikėjosi, kad per tą laiką ji susitvardys. Nors ir karšto būdo, Lena Adams buvo protinga moteris ir gera policininkė. Jam buvo labai skaudu matyti, kad ji mėgina viską ištverti viena. Džefris taip pat suprato, kad jokios pagalbos ji nepriims.

Sara sėdėjo pirmoje eilėje, sukryžiavusi kojas. Vilkėjo chaki spalvos lininę suknelę beveik iki kulkšnių. Abiejuose šonuose maždaug iki kelių buvo skeltukai. Raudoni plaukai suimti į uodegą ant sprando, kaip sekmadienį bažnyčioje. Džefris prisiminė jos veido išraišką, kai atsisukusi pastebėjo jį klaupte, ir susimąstė, ar kada nors ateis toks metas, kai Sara apsidžiaugs jį išvydusi. Visas pamaldas jis laikė galvą nuleidęs ir kantriai laukė, kada galės išsmukti nesukeldamas per daug šurmulio.

Sara Linton buvo, kaip pasakytų Džefrio tėvas, tikra žalga. Džefrį Sara patraukė tvirta valia, įnirtinga nepriklausomybe. Jam patiko, kad ji tokia atsaini ir moka nusodinti jo draugelius. Jam patiko, kaip ji mąsto, ir tai, kad su ja visada galėjo kalbėtis apie darbą, žinodamas, kad ji supras. Jam patiko, kad ji nemokėjo gaminti valgio ir įstengdavo pramiegoti net uraganą. Jam patiko, kad ji siaubingai nesugeba tvarkytis namuose, o jos kojos tokios didžiulės, kad gali apsiauti jo batus. Labiausiai jam patiko tai, kad ji visa tai pati žino ir net tuo didžiuojasi.

Žinoma, jos nepriklausomybė turėjo trūkumų. Net po šešerių santuokos metų jis nebuvo tikras, kad bent ką nors apie ją žino. Sara taip puikiai sugebėdavo atrodyti stipri, kad po kurio laiko jis ėmė abejoti, ar apskritai yra jai reikalingas. Nuo šeimos, poliklinikos ir morgo Džefriui, regis, likdavo labai nedaug laiko.

Nors suprato, kad neištikimybė Sarai – ne geriausias būdas siekti permainų, jis taip pat žinojo, kad tuo metu jų santuokoje turėjo kas nors įvykti. Jis norėjo ją įskaudinti. Norėjo, kad ji imtų kovoti dėl jo ir jų santykių. Kad viena nebūtinai seks iš kita, jam nė netoptelėjo, todėl iki šiol sukosi galva. Kartais Džefris kone pykdavo ant Saros, kad jų santuoką išardė toks nereikšmingas, toks kvailas nuotykis kaip paprasčiausias posūkis į kairę.

Džefris sunėrė rankas ir pasirėmė į katedrą. Jis išmetė iš galvos Sarą ir susikaupė darbui. Ant žemo staliuko greta jo gulėjo šešiolika puslapių pavardžių ir adresų. Visi nuteisti seksualiniai nusikaltėliai, gyvenantys Džordžijos valstijoje arba nutarę atsikraustyti į ją, privalėjo užsiregistruoti nurodydami savo pavardę ir adresą Džordžijos tyrimų biuro Nusikaltimų informacijos centre. Džefris vakar vakarą ir beveik visą rytą rinko informaciją apie šešiasdešimt septynis Granto gyventojus, kurie užsiregistravo nuo tada, kai 1996 m. buvo priimtas toks įstatymas. Nagrinėti jų nusikaltimus buvo bjaurus darbus, pirmiausia dėl tol, kad žinojo, jog seksualiniai nusikaltėliai – kaip tarakonai. Jei vieną pamatai, žinok, kad sienose slapstosi dar dvidešimt.

Neleisdamas sau per daug apie tai galvoti, jis laukė, kada galės pradėti susirinkimą. Žmonių pasitarimų kambaryje buvo daug mažiau, negu būtų galėję tilpti. Frenkas Volisas, Metas Hoganas ir dar penki detektyvai priklausė dalinio vyresniesiems. Pridėjus Džefrį ir Leną, iš viso devyni. Iš tų devynių tik Džefris ir Frenkas buvo dirbę už Grantą didesnėse savivaldybėse. Atrodo, Sibilės Adams žudikas geriau pasikaustęs.

Bredas Stivensas, jaunesnysis patrulis, kuris, nors jaunas ir žemo rango, mokėjo patylėti, stovėjo prie durų, jei kas nors mėgintų įeiti. Bredas buvo tarsi dalinio talismanas, o dėl kūdikiško putlumo priminė karikatūrą. Reti šviesūs plaukai visą laiką atrodė taip, lyg kažkas būtų į juos patrynęs balioną. Mama jam dažnai atnešdavo pietus į nuovadą. Bet jis buvo geras vaikis. Dar būdamas gimnazistas, Bredas pasiprašė Džefrio priimamas į policiją. Kaip ir dauguma jaunesniųjų policininkų, jis buvo iš Granto; čia gyveno jo šeima. Jis nuoširdžiai rūpinosi, kad gatvėse būtų saugu.

Kai Bredas pravėrė duris Lenai, Džefris atsikrenkštė, atkreipdamas visų dėmesį į save. Jei kas nors ir nustebo čia išvydęs Leną, nieko nepasakė. Ji atsisėdo gale sukryžiavusi rankas ant krūtinės, dar vis paraudusiomis akimis nuo pagirių, nuo ašarų ar nuo abiejų.

– Ačiū, kad taip greitai susirinkote, – tarė Džefris.

Jis linktelėjo Bredui, rodydamas pradėti dalinti paketus, Džefrio paruoštus iš anksto.

– Visų pirma leiskite įspėti, kad viskas, kas šiandien bus pasakyta šiame kambaryje, yra labai slapta informacija. Tai, ką šiandien išgirsite, neskirta viešumai, ir bet koks informacijos nutekėjimas mums labai pakenktų.

Jis palaukė, kol Bredas baigs dalinti.

– Turbūt jau visi girdėjote, kad vakar degalinės valgykloje nužudyta Sibilė Adams. – Tie, kurie nebuvo skaitę išdalintų popierių, palinkčiojo. Bet nuo kitų jo žodžių visi pakėlė akis. – Prieš tai ji buvo išprievartauta.

Kai visi tai išgirdo, atrodė, kad kambaryje net temperatūra pakilo. Šitie vyrai gyveno kitokiais laikais. Moterys jiems buvo ne mažiau paslaptingos nei planetos kilmė. Niekas taip neparagins jų imtis darbo, kaip žinia, kad Sibilė buvo išprievartauta.

Džefris iškėlė sąrašą, o Bredas dalijo paketus pagal pavardes, kurias ant jų užrašė Džefris. Jis tarė:

– Šįryt iš kompiuterio ištraukiau šitą nusikaltėlių sąrašą. Padalijau juos įprastoms komandoms, išskyrus Frenką ir Leną. – Jis išvydo, kaip ji žiojasi skųstis, ir pasakė: – Lena, su tavim dirbs Bredas. O Frenkas – su manim.

Lena išdidžiai atsilošė. Bredas toli gražu ne jos lygio, o jos žvilgsnis rodė, kad ji kuo puikiausiai perprato sumanymą. Apklausdama trečią ar ketvirtą žmogų sąraše, ji netruks pastebėti, kad Džefris ją laiko ant trumpo pasaitėlio. Prievartautojai paprastai puola savo etninės kilmės ir amžiaus grupės moteris. Lena ir Bredas apklaus kiekvieną už seksualinį nusikaltimą teistą mažumų atstovą, vyresnį negu penkiasdešimties metų.