Карин Слотер - Aklumas

Sara pagalvojo.

– Sibilė Adams buvo chemikė. Ji tikrai nevartotų tokių lakių narkotikų, juolab vėliau neitų pietauti. Tai labai stiprus haliucinogenas. Jis paveikia širdį, kvėpavimą ir kraujotaką.

– Šunvyšnės auga visame mieste, – pasakė Frenkas.

– Jos paplitusios, – sutiko Sara, dirsčiodama į užrašus. – Augalą sunku apdoroti. Svarbiausias klausimas bus, kaip ji jo prarijo. Nikas pasakojo, kad paprasčiausias ir populiariausias šunvyšnės vartojimo būdas yra užplikyti sėklas karštu vandeniu. Šįryt internete radau tris šunvyšnės arbatos receptus.

Lena prasitarė:

– Ji mėgo karštą arbatą.

– Na, štai, – atsakė Sara. – Sėklos greitai veikia. Manau, po kelių minučių nuo tada, kai jų išgėrė, ji pajustų, kad kyla kraujospūdis, daužosi širdis, džiūva burna ir kyla nerimas. Taip pat įtariu, kad dėl to ji ir nuėjo į tualetą, kur jos laukė prievartautojas.

Frenkas atsigręžė į Džefrį.

– Mums reikia pasikalbėti su Pitu Veinu. Jis patiekė jai pietus ir atnešė arbatos.

– Jokiu būdu, – atkirto Metas. – Pitas visą gyvenimą praleido šiame mieste. Nieko panašaus jis nedarytų. – Tuomet, lyg taip būtų didžiausias Pito pranašumas, Metas pridūrė: – Jis priklauso ložei.

Kiti vyrai ėmė murmėti. Kažkas, Džefris nepastebėjo kas, pareiškė:

– O kaip Pito juočkis?

Džefris pajuto, kaip nugara nuteka prakaito srovelė. Jis jau suprato, į kur viskas krypsta. Jis iškėlė rankas, prašydamas tylos.

– Mudu su Frenku pasikalbėsim su Pitu. O jūs gavot užduotį. Iki vakaro lauksiu ataskaitų.

Metas, regis, norėjo sakyti dar kažką, bet Džefris jį sulaikė.

– Sėdėdami čia ir regzdami išpūstas teorijas, Sibilei Adams nepadėsim. – Jis nutilo ir parodė į Bredo išdalintus paketus. – Jei reikės, belskitės į visas miesto duris, po galais, bet noriu sužinoti, kur tuo metu buvo kiekvienas iš šio sąrašo.

Kai Džefris su Frenku ėjo į valgyklą, jo galvoje lyg karšta anglis spingčiojo žodžiai „Pito juočkis“. Prie tokių kalbų jis buvo pratęs nuo vaikystės, bet pastaruosius trisdešimt metų jų negirdėjo. Džefris stebėjosi, kad dar esama tokio atviro rasizmo. Jam taip pat buvo neramu, kad tai išgirdo savo paties dalinyje. Džefris dirbo Grante dešimt metų, bet vis tiek liko pašalinis. Net pietietiška kilmė jam nepadėjo laimėti senųjų vaikinų klubo prielankumo. Būti alabamiečiu nebuvo joks pranašumas. Pietų valstijose buvo sakoma: „Dėkui Dievui už Alabamą“, o tai reiškė „Dėkui Dievui, kad mes ne tokie bėdžiai kaip jie“. Kaip tik todėl jis laikėsi arti Voliso. Frenkas buvo vienas iš tų vyrų. Jis priklausė klubui.

Frenkas žingsniuodamas nusivilko švarką ir sulankstęs persimetė per ranką. Jis buvo aukštas ir lieknas kaip nendrė, o po ilgų policininko darbo metų jo veide nieko negalėjai įskaityti.

Frenkas tarė:

– Tas juodaodis, Vilas Harisas. Prieš kelerius metus buvau iškviestas dėl šeimyninio barnio. Jis prilupo pačią.

Džefris stabtelėjo.

– Tikrai?

Frenkas stabtelėjo greta.

– Aha, – atsakė jis. – Sudaužė kaip obuoliuką. Praskėlė lūpą. Kai atvažiavau, ji gulėjo ant grindų. Vilkėjo tokia medvilnine suknele, panašia į maišą. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Tai va, ji buvo perplėšta.

– Manai, jis išprievartavo ją?

Frenkas gūžtelėjo.

– Ji nepateikė kaltinimų.

Džefris vėl pajudėjo.

– Dar kas nors apie tai žino?

– Metas, – atsakė Frenkas. – Tuomet jis buvo mano porininkas.

Kai pravėrė valgyklos duris, Džefrį jau ėmė siaubas.

– Uždaryta! – iš gilumos šūktelėjo Pitas.

Džefris atsakė:

– Pitai, čia Džefris.

Pitas išėjo iš sandėliuko, šluostydamasis rankas į prijuostę.

– Sveikas, Džefri, – linktelėjo ir pridūrė: – Labas, Frenkai.

– Turbūt šiandien po pietų čia baigsim, Pitai, – pasakė Džefris. – Rytoj galėsi atidaryti.

– Uždariau visai savaitei, – atsakė Pitas, iš naujo susirišdamas prijuostės raištukus. – Kažkaip negražu dirbti dėl Sibilės ir panašiai. – Jis mostelėjo į aukštas kėdes prie baro. – Norit kavos?

– Mielai, – atsakė Džefris, sėsdamasis ant pirmos kėdės. Frenkas prisėdo šalia.

Pitas nuėjo už baro ir ištraukė tris storasienius keraminius puodukus. Pilama į juos kava garavo.

Pitas paklausė:

– Jau ką nors sužinojot?

Džefris paėmė vieną puoduką.

– Ar gali prisiminti, kas nutiko vakar? Tai yra nuo tada, kai į restoraną įėjo Sibilė Adams?

Pitas atsirėmė į kepsninę.

– Regis, ji atėjo apie pusę dviejų, – pasakė jis. – Visada ateidavo vėliau už daugumą žmonių. Matyt, nenorėjo visų akivaizdoje mojuoti lazdele. Na, aišku, visi žinojome, kad ji akla, bet ji nemėgo, kai kas nors atkreipdavo į tai dėmesį. Tai buvo justi. Minioje ji nerimaudavo.

Džefris išsitraukė užrašų knygelę, nors rašyti nebuvo ko. Jis tik pastebėjo, kad Pitas labai daug žino apie Sibilę Adams.

– Ji dažnai čia ateidavo?

– Kiekvieną pirmadienį, kaip laikrodukas. – Jis prisimerkė ir susimąstė. – Manau, kokius penkerius metus. Kartais ateidavo vėlai vakare su kitais dėstytojais arba Nana iš bibliotekos. Man regis, jos nuomojosi namą Kuperio gatvėje.

Džefris linktelėjo galva.

– Bet tik retsykiais. Dažniausiai ji ateidavo pirmadieniais, visada viena. Įeidavo, užsisakydavo pietus ir paprastai iki dviejų išeidavo. – Jis pasitrynė smakrą, jo veidas nuliūdo. – Visada palikdavo arbatpinigių. Kai pamačiau, kad jos staliukas tuščias, nieko bloga nė nepagalvojau. Tik dingtelėjo, kad nepastebėjau jos išeinant.

Džefris paklausė:

– Ko ji užsisakė?

– Kaip visada, – atsakė Pitas. – Trečiąjį rinkinį.

Džefris žinojo, kad tai – lėkštė vaflių su kiaušiniene ir kumpiu bei dubenėlis košės.

– Tik, – patikslino Pitas, – ji nevalgė mėsos, todėl kumpio nedėdavau. Ir kavos ji negėrė, todėl įpildavau karštos arbatytės.

Džefris užsirašė.

– Kokios arbatytės?

Jis pasirausė už baro ir ištraukė dėžutę niekuo neypatingų arbatos maišelių.

– Nupirkau jai maisto prekių parduotuvėje. Ji nevartojo kofeino, – jis nusijuokė. – Norėjau, kad jai čia būtų gera, supranti? Ji beveik niekur neišeidavo. Sakydavo man, kad jai čia patinka, kad čia jauku. – Jis maigė pirštais arbatos dėžutę.

– Iš kokio puoduko ji gėrė? – paklausė Džefris.

– Nežinau. Jie visi vienodi. – Jis nuėjo prie baro galo ir ištraukė didelį metalinį stalčių. Džefris pasilenkė ir pažvelgė vidun. Stalčius iš tikrųjų buvo didžiulė indaplovė, pilna puodukų ir lėkščių.

Džefris paklausė:

– Čia vakarykščiai?

Pitas linktelėjo galva.

– Nė neįsivaizduoju, kuris jos. Paleidau indaplovę prieš tai, kai ji… – Jis nutilo ir nudelbė akis. – Tėtis visada man sakydavo, kad jeigu rūpinsiesi klientais, jie rūpinsis tavim. – Jis pakėlė akis, jose blizgėjo ašaros. – Ji buvo gera mergaitė, supranti? Kam prireikė ją skriausti?

– Nežinau, Pitai, – atsakė Džefris. – Ar galim ją išsinešti? – Jis parodė į arbatos dėžutę.

Pitas gūžtelėjo pečiais.

– Žinoma, niekas daugiau jos negėrė. – Jis vėl nusijuokė. – Sykį pamėginau paragauti. Skonis kaip rudo vandens.

Frenkas ištraukė iš dėžutės maišelį. Kiekvienas maišelis buvo įdėtas į užklijuotą popierinį vokelį. Jis paklausė:

– Ar Vilas vakar čia dirbo?

Pitas, regis, nustebo.

– Žinoma, jis jau penkiasdešimt metų kasdien dirba per pietus. Ateina apie vienuoliktą, išeina kokią antrą. – Pažvelgė į Džefrį. – Kai iš čia išeina, uždarbiauja mieste. Daugiausia tvarko kiemus, šį tą pameistrauja.