Карин Слотер - Aklumas

– Ar kada nors atnešdavai Sibilei valgį? Turiu galvoje, valgykloje.

Jei klausimas jį ir nustebino, Vilas to neparodė.

– Manyčiau, taip. Dažniausiai padedu Pitui dirbti tokius darbelius. Jo tėvelis turėjo moterį, kai pats ten tvarkėsi, bet Pitas… – Jis sukikeno. – Senis Pitas moka taupyti pinigėlius. – Vilas pamojo ranka, rodydamas, kad neįsižeidžia. – Man nesunku paduoti kečupo ar pasirūpinti, kad žmogus gautų kavos.

Džefris paklausė:

– Ar nešdavai Sibilei arbatos?

– Kartais. Kas nors negerai?

Džefris užvertė užrašų knygelę.

– Viskas kuo puikiausiai, – atsakė jis. – Ar vakar valgykloje nepastebėjai ko nors įtartino?

– Viešpatie Dieve, – atsiduso Vilas. – Juk seniai būčiau pasakęs. Buvome tik mudu su Pitu ir visi nuolatiniai pietautojai.

– Ačiū, kad skyrei mums laiko.

Džefris atsistojo, Lena taip pat. Vilas paspaudė ranką pirma Džefriui, paskui Lenai.

Jos pirštus palaikė ilgiau ir pasakė:

– Telaimina tave Dievas, mergaite. Būk atsargi.

– Po galais, Lena, – keikėsi Džefris, tėkšdamas knygutę ant mašinos prietaisų skydelio. Puslapiai plevendami atsivertė, ir Lena iškėlė rankas prieš save, kad negautų per galvą. – Kokį velnią galvojai čia važiuodama?

Lena paėmė knygutę nuo grindų.

– Negalvojau, – atsakė ji.

– Visai nejuokinga, – pyko jis, stverdamas knygutę.

Kai išsuko iš Vilo Hariso kiemo, jo žandikauliai buvo sukąsti. Frenkas grįžo į nuovadą su Bredu, o Lena buvo beveik jėga įvilkta į Džefrio mašiną. Jis įjungė bėgį ant vairo kolonėlės ir mašina trūktelėjusi pajudėjo.

– Kodėl tavim negalima pasitikėti? – paklausė jis. – Kodėl negaliu būti ramus, kad padarysi vienintelį dalyką, kurį liepiau? – Jis nelaukė atsakymo. – Išsiunčiau tave, Lena, dirbti su Bredu. Daviau tau užduotį šiame tyrime, nes pati prašei, o ne dėl to, kad būčiau manęs, jog gali jame dalyvauti. Ir ką už tai gaunu? Frenas ir Bredas mato, kaip tu mane mulkini lyg paauglė, sprunkanti iš namų. Kas tu, po šimts, policininkė ar vaikas?

Jis staigiai nuspaudė stabdžius, ir Lena pajuto, kaip ant krūtinės įsirėžė saugos diržas. Jie sustojo vidury gatvės, bet Džefris, regis, nė nepastebėjo.

– Pažiūrėk į mane, – pasakė atsigręždamas į ją.

Lena pakluso, stengdamasi neparodyti akyse baimės. Džefris daugybę kartų siuto ant jos, bet šitaip – dar niekada. Jei Vilas Harisas tikrai būtų įtartinas, Lena galbūt būtų galėjusi išsisukti, o dabar jai šakės.

– Tam ir turi galvą, kad galvotum. Girdi?

Ji smarkiai linktelėjo.

– Negali veikti man už nugaros. O jei jis būtų tau ką nors padaręs? – Jis leido jai pagalvoti. – Jei Vilas Harisas būtų tavo sesers žudikas? Jei jis būtų atidaręs duris, išvydęs tave ir sukvailiojęs? – Džefris trenkė kumščiu į vairą ir vėl nusikeikė. – Turi manęs klausyti, Lena. Aišku? – Dūrė pirštu jai į veidą. – Nuo šiol, jei pasakysiu eiti apklausti kiekvienos skruzdėlės žaidimų aikštelėje, tu atneši man visų jų pasirašytus parodymus. Supratai?

Ji šiaip ne taip vėl linktelėjo.

– Aha.

Džefriui to buvo negana.

– Supratai, detektyve?

– Taip, pone, – pakartojo Lena.

Džefris vėl įjungė bėgį. Jam nuspaudus greičio pedalą, padangos slystelėjo, palikdamos ant asfalto gumos dryžę. Abiem rankomis jis taip smarkiai gniaužė vairą, kad net krumpliai pabalo. Lena tylėjo, tikėdamasi, kad jo pyktis atlėgs. Jis siautėja visiškai pagrįstai, bet ji nežinojo, ką atsakyti. Atsiprašyti atrodė taip pat beprasmiška, kaip medumi gydyti dantų skausmą.

Džefris nuleido langelį ir atsilaisvino kaklaraištį. Staiga jis tarė:

– Nemanau, kad Vilas kaltas.

Lena palinksėjo galva, bijodama prasižioti.

– Net jei jo praeityje ir yra kažkas nutikę, – pratarė Džefris, o balse vėl pasigirdo pyktis, – Frenkas pamiršo paminėti, kad tas įvykis su žmona buvo prieš dvidešimt metų.

Lena tylėjo.

– Nesvarbu, – Džefris pamojo ranka, – net jei to norėtų, jam mažiausiai šešiasdešimt metų, o gal ir septyniasdešimt. Jis sunkiai įstengia į fotelį atsisėsti, kaip jis nugalėtų sveiką trisdešimt trejų metų moterį? – Džefris kalbėjo toliau: – Tad lieka Pitas valgykloje, taip? – Jis nelaukė atsakymo; tiesiog garsiai mąstė. – Tik pakeliui čia paskambinau Tesai. Ji atėjo prieš dvi. Vilo nebuvo, tik Pitas. Ji sakė, kad Pitas stovėjo prie kasos, kol ji užsisakė, o tada kepė jai mėsainį. – Džefris papurtė galvą. – Jis galėjo išsmukti, bet kada? Kada būtų spėjęs? Juk tai truko kiek? Dešimt, penkiolika minučių? Ir dar reikėjo suplanuoti. Kaip jis galėjo žinoti, kad pasiseks? – Klausimai ir toliau atrodė retoriniai. – O Pitą visi pažįstam. Na, Jėzau, juk iš pirmo sykio taip nepavyktų.

Jis nutilo, aiškiai susimąstęs, ir Lena paliko jį ramybėje. Ji žvelgė pro langą, svarstydama, ką Džefris kalbėjo apie Pitą Veiną ir Vilą Harisą. Prieš valandą tiedu vyrai jai atrodė tinkami įtariamieji. Dabar nė vieno nebeliko. Ne veltui Džefris ant jos pyksta. Ji galėjo važinėti su Bredu ir tikrinti vyrus sąraše, galbūt būtų radusi tą, kuris nužudė Sibilę.

Lena pažvelgė į namus, pro kuriuos jie važiavo. Sankryžoje pažiūrėjo į lentelę ir suprato, kad jie Kuperio gatvėje.

Džefris paklausė:

– Manai, Nana bus namie?

Lena gūžtelėjo pečiais.

Jis nusišypsojo, rodydamas, kad stengiasi susitvardyti.

– Žinai, dabar jau galim kalbėti.

Jos lūpų kampučiai kilstelėjo, bet nuoširdžiai nusišypsoti ji neįstengė.

– Dėkui, – ir pridūrė. – Atleisk, kad…

Jis pakėlė ranką ir ją nutildė.

– Tu gera policininkė, Lena. Tiesiog puiki. – Jis sustabdė mašiną prie Nanos ir Sibilės namų. – Tau tik reikia išmokti klausyti.

– Žinau.

– Ne, nežinai, – atsakė jis, bet atrodė, kad nebepyksta. – Visas tavo gyvenimas apvirto aukštyn kojom, o tu to nė nežinai.

Ji žiojosi kažką sakyti, bet užsičiaupė.

Džefris tarė:

– Suprantu, tau norisi dirbti, kad galva būtų užimta, bet patikėk manim, Lena. Jei kada nors vėl peržengsi ribas, taip tave nusodinsiu, kad nešiosi kavą Bredui Stivensui. Aišku?

Ji prisivertė linktelėti.

– Gerai, – atsakė jis, atidarydamas dureles. – Eime.

Lena neskubėdama atsisegė diržą. Išlipo iš mašinos, pasitaisė pistoleto dėklą ir nuėjo namo link. Kai priėjo prie durų, Nana jau buvo įsileidusi Džefrį.

– Labas, – tarė Lena.

– Labas, – atsakė Nana. Saujoje ji gniaužė suglamžytą nosinaitę, kaip ir vakar. Jos akys buvo užtinusios, o nosis ryškiai raudona.

– Labas, – tarė Henkas.

Lena sustingo.

– Ką tu čia veiki?

Henkas gūžtelėjo pečiais ir pasitrynė rankas. Jis vilkėjo berankoviais marškinėliais, ir ant rankų buvo aiškiai matyti senos adatų dūrių žymės. Lena susigėdo. Henką ji buvo mačiusi tik Rise, kur jo praeitį visi žinojo. Randus ji matė tiek sykių, kad beveik nė nebepastebėdavo. O dabar pirmą sykį išvydo juos Džefrio akimis ir užsinorėjo sprukti.

Henkas laukė, kad Lena ką nors pasakytų. Ji vos išstenėjo:

– Čia Henkas Nortonas, mano dėdė, – pasakė ji. – Džefris Toliveris, policijos viršininkas.

Henkas ištiesė ranką, ir Lena net krūptelėjo, išvydusi iškilus randus ant jo dilbio. Kai kurie buvo centimetro ilgio, kur jis susivarė adatą po oda, ieškodamas geros venos.

Henkas tarė:

– Laba diena, pone.

Džefris tvirtai paspaudė ištiestą ranką.

– Gaila, kad turime susipažinti tokiomis aplinkybėmis.