Карин Слотер - Aklumas

– Prisimenu, kaip būdavo, – atsakė Lena, nors koledžo niekada nelankė. Ji melavo taip lengvai, kad Džefris ir išsigando, ir susižavėjo. Retai kuris mokėjo taip puikiai apklausti.

Dženė nusišypsojo, jos pečiai atsipalaidavo. Lenos gudrybė suveikė.

– Tuomet pati žinot, kaip būna. Net atsikvėpti nėra kada, kur ten su vaikinu prisidraugausi.

Lena paklausė:

– Jie išsiskyrė dėl to, kad ji neturėdavo jam laiko?

Dženė linktelėjo galva.

– Jis buvo jai pirmas. Džulija labai liūdėjo. – Ji sutrikusi pažvelgė į Džefrį. – Baisiai jį įsimylėjo, suprantat? Kai išsiskyrė, tiesiog iš proto kraustėsi. Net iš lovos nesikeldavo.

Lena paklausė tyliau, lyg nenorėdama, kad Džefris išgirstų:

– Turbūt kai pamatei juos bibliotekoje, jie ten ne knygom domėjosi.

Dženė dirstelėjo į Džefrį.

– Ne. – Ji sutrikusi nusijuokė.

Lena priėjo ir užstojo nuo jo merginą. Džefris susiprato, nusigręžė nuo moterų ir apsimetė susidomėjęs Džulijos stalu.

Lena draugiškai paklausė:

– Kaip tau Rajenas?

– Turit galvoj, ar jis man patinka?

– Aha, – atsakė Lena. – Na, ne ta prasme patinka. Ar jis tau atrodo geras vaikinas?

Kurį laiką mergina tylėjo. Džefris paėmė vadovėlį ir pervertė puslapius. Pagaliau Dženė atsakė:

– Na, jis buvo truputį savanaudis, suprantat? Ir pykdavo, jeigu ji negalėdavo su juo susitikti.

– Valdingas?

– Turbūt taip, – atsakė mergina. – Ji kaimietė, aišku? Rajenas tuo šiek tiek naudojasi. Džulija daug ko pasaulyje nesupranta. Ir mano, kad jis supranta.

– O jis supranta?

– Dieve, ne, – nusijuokė Dženė. – Na, jis nėra blogas žmogus…

– Žinoma, kad ne.

– Jis tiesiog… – Ji nutilo. – Jam nepatinka, kai ji kalbasi su kitais, aišku? Jam, tipo, baisu, kad ji pamatys, jog būna geresnių vaikinų. Bent jau man taip atrodo. Visą gyvenimą Džulija augo kaip šiltnamyje. Ji nemoka pasisaugoti tokių vaikinų. – Ji vėl nutilo. – Jis ne blogas, tik labai reiklus, suprantat? Jam reikia žinoti, kur ji eina, su kuo, kada grįš. Jis visai neleidžia jai pabūti vienai.

Lena kalbėjo vis dar tyliai.

– Jis juk jos nemušė, ką?

– Ne, nieko panašaus. – Mergina vėl nutilo, paskui pridūrė: – Bet dažnai ant jos rėkdavo. Kartais kai grįždavau iš paskaitų, pasiklausydavau už durų, suprantat?

– Aha, – atsakė Lena. – Patikrindavai.

– Taip, – pritarė Dženė ir nervingai sukikeno. – Na, vieną kartą išgirdau, kad jis ten ir labai piktai šūkauja. Taip bjauriai šneka.

– Kaip bjauriai?

– Sako, kad ji bloga, – atsakė Dženė. – Kad ji tokia bloga, jog eis į pragarą.

Kitą klausimą Lena uždavė neskubėdama.

– Jis religingas?

Dženė niekinamai prunkštelėjo.

– Kai patogu. Jis žino, kad Džulija tikinti. Lanko bažnyčią ir panašiai. Na, bent jau namie lankė. Čia nueina nedažnai, bet vis pasakoja, kaip giedojo chore, kaip nori būti gera krikščionė ir panašiai.

– Bet Rajenas nereligingas?

– Tik tada, kai mano, kad gali iš jos ką nors išpešti. Tipo, sako, kad yra baisiai religingas, bet turi visur prisivėręs auskarų, rengiasi juodai ir…

Ji nutilo. Lena paklausė tyliau:

– Kas? – Tada dar tyliau: – Niekam nesakysiu.

Dženė kažką sukuždėjo, Džefris neišgirdo.

– Mat kaip, – atsakė Lena, lyg būtų viską supratusi. – Kokie kvaili tie bernai.

Dženė nusijuokė.

– O ji tuo patikėjo.

Lena irgi nusijuokė, tada paklausė:

– Kaip manai, ką Džulija padarė tokio blogo? Na, kad Rajenas taip supyko?

– Nieko, – nukirto Dženė. – Paskui jos klausiau. Ji man nesakė. Tik visą dieną gulėjo lovoje ir tylėjo.

– Maždaug tuo metu jie išsiskyrė?

– Aha, – patvirtino Dženė. – Kaip sakiau, prieš mėnesį. – Susirūpinusi paklausė: – Jūs manot, jis galėjo jai ką nors padaryti, kad ji dingtų?

– Ne, – atsakė Lena. – Dėl to nesijaudink.

Džefris atsigręžė ir paklausė:

– Kokia Rajeno pavardė?

– Gordonas, – atsakė mergina. – Manot, Džulijai nutiko kas nors negero?

Džefris susimąstė. Galėjo pasakyti jai, kad nesuktų galvos, bet tada mergina be jokio pagrindo nusiramintų. Jis apsisprendė:

– Nežinau, Džene. Mes labai stengsimės ją surasti.

Administracijoje jie netruko išsiaiškinti, kad šiuo dienos metu Rajenas Gordonas budi skaitykloje. Agronomijos sparnas buvo universiteto pakraštyje, ir su kiekvienu žingsniu Džefris darėsi vis neramesnis. Jis juto, kad nuo Lenos taip pat sklinda įtampa. Praėjo dvi dienos, o nieko tikro jie nesužinojo. Galimas daiktas, kad netrukus jie sutiks žmogų, kuris nužudė Sibilę Adams.

Džefris, tiesa, nebuvo nusiteikęs tapti geriausiu Rajeno Gordono draugu, bet kažkuo tas vaikis nuteikė Džefrį prieš save vos jiems susitikus. Jis nešiojo auskarus antakyje ir abiejose ausyse, be to, žiedas stirksojo ir nosies pertvaroje. Papuošalas atrodė pajuodęs ir apskretęs, labiau tinkamas jaučio snukiui, o ne žmogaus nosiai. Dženė apie Rajeną Gordoną pasakojo be didelio susižavėjimo, bet jį išvydęs Džefris suprato, kad ji kalbėjo labai mandagiai. Rajenas atrodė purvinas. Jo riebalais blizgantis veidas nusėtas spuogais ir gyjančiais šašais. Plaukai netrinkti kelias dienas. Juodi džinsai ir marškiniai suglamžyti. Nuo jo sklido keistas kvapas.

Džulija Metjus, regis, buvo labai daili mergina. Kaip toks Rajenas Gordonas įstengė ją nusičiupti, Džefriui galva neišnešė. Labai iškalbinga, kad Gordonas įstengė susidraugauti su mergina, kuri tikrai galėjo susirasti nepalyginti geresnį.

Džefris pastebėjo, kad mandagioji Lena, pirma padėjusi susišnekėti su Džene, pasiekus skaityklą buvo seniai dingusi. Ji ryžtingai žengė į patalpą, nekreipdama dėmesio į smalsius kitų studentų, beveik vien vaikinų, žvilgsnius, ir patraukė tiesiai link to, kuris sėdėjo prie stalo priekyje.

– Rajenas Gordonas? – paklausė ji, pasilenkusi virš stalo. Jos švarkas prasiskleidė, ir Džefris pastebėjo, kaip vaikio akys nukrypo į ginklą. Bet jis kietai sučiaupė lūpas, o kai atsakė, Džefris užsinorėjo jam smogti.

Mat Gordonas tarė:

– Koks tavo reikalas, kale?

Džefris stvėrė vaikiną už apykaklės ir ištempė iš skaityklos. Tuo pat metu Džefris suprato, kad grįžęs į kabinetą neabejotinai ras piktą mero žinutę.

Išvilkęs iš skaityklos, Džefris trenkė Gordoną į sieną. Jis išsitraukė nosinę ir nusišluostė riebaluotą ranką.

– Tavo bendrabutyje nėra dušo? – paklausė jis.

Kaip Džefris ir tikėjosi, Gordonas ėmė inkšti:

– Policijos savivalė!

Džefrio nuostabai, Lena skėlė Gordonui antausį.

Gordonas pasitrynė skruostą, lūpų kampučiai nusviro. Jis ėmė matuoti Leną akimis. Tas žvilgsnis Džefrį beveik prajuokino. Rajenas Gordonas buvo perkaręs kaip pagalys, maždaug Lenos ūgio, tikriausiai ir svorio. Moralinio pranašumo ji turėjo su kaupu. Džefris nė neabejojo, kad jei Gordonas pamėgintų ją stumtelėti, Lena jam perkąstų gerklę.

Gordonas tai, regis, suvokė. Jis suglebo ir prašneko inkščiančiu nosiniu balsu, galbūt nuo žiedo, kuris jam kalbant suposi.

– Ko iš manęs nori, biče?

Kai Lena ištiesė ranką prie jo krūtinės, jis puolė gintis.

Ji tarė:

– Nuleisk rankas, mižniau tu.

Ji užkišo ranką už jo marškinių apykaklės ir ištraukė ant grandinėlės kabantį kryželį.

– Gražus pakabutis, – pasakė.

Džefris paklausė:

– Kur buvai pirmadienį popiet?

Gordonas pažvelgė į Džefrį.

– Ką?