Карин Слотер - Aklumas

Henkas sudėjo rankas.

– Dėkui.

Visi tylėjo, tada Džefris pratarė:

– Tikriausiai suprantat, ko čia atvykome.

– Dėl Sibilės, – atsakė Nana keliomis oktavomis užkimusiu balsu, tikriausiai nuo to, kad visą naktį raudojo.

– Teisingai, – atsakė Džefris, rodydamas į sofą.

Jis palaukė, kol atsisėdo Nana, tuomet įsitaisė prie jos. Lena nustebo, kai jis paėmė Naną už rankos ir tarė:

– Labai jus užjaučiu dėl netekties, Nana.

Nanos akys paplūdo ašaromis. Ji net išspaudė šypseną.

– Dėkui.

– Mes labai stengiamės išsiaiškinti, kas kaltas, – kalbėjo jis. – Žinokit, kad jeigu jums dar ko nors prireiks, mes būtinai atskubėsim į pagalbą.

Ji vėl pakuždomis padėkojo, nudelbusi akis, krapštydama siūlelį nuo sportinių kelnių.

Džefris paklausė:

– Gal žinot, ar kas nors pyko ant jūsų arba Sibilės?

– Ne, – atsakė Nana. – Vakar jau sakiau Lenai. Pastaruoju metu viskas buvo kaip visada.

– Žinau, kad judvi su Sibile apsisprendėte gyventi ramiai, – pasakė Džefris.

Lena suprato, ką jis turi galvoje. Jis elgėsi daug subtiliau negu ji vakar.

– Aha, – atsakė Nana. – Mums čia patinka. Mes abi iš mažų miestelių.

Džefris paklausė:

– Ar neateina į galvą kas nors, kas būtų galėjęs viską suprasti?

Nana papurtė galvą. Ji nudelbė akis, lūpos virpėjo. Daugiau nieko negalėjo jam pasakyti.

– Gerai, – atsakė jis ir atsistojo. Uždėjo ranką Nanai ant peties, rodydamas nesikelti. – Išeisiu pats. – Jis kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė vizitinę kortelę. Suėmęs ją viena ranka, kažką užrašė kitoje pusėje. – Čia mano namų telefonas, – pasakė jis. – Paskambinkit, jeigu ką nors prisiminsit.

– Dėkui, – atsakė Nana ir paėmė kortelę.

Džefris atsigręžė į Henką.

– Gal galėsit parvežti Leną namo?

Lena nustėro. Kaip ji gali čia pasilikti?

Henkas taip pat aiškiai nustebo.

– Gerai, – sumurmėjo. – Parvešiu.

– Sutarta. – Džefris paplekšnojo Nanai per petį, tuomet paaiškino Lenai: – Judvi su Nana per šį vakarą sudarykit sąrašą žmonių, su kuriais dirbo Sibilė. – Džefris gudriai šyptelėjo Lenai. – Rytoj septintą ryto būk nuovadoje. Nueisim į koledžą prieš paskaitas.

Lena nesuprato.

– Tai aš vėl su Bredu?

Jis papurtė galvą.

– Tu su manim.

Trečiadienis

11

Benas Volkeris, ankstesnis policijos viršininkas, turėjo kabinetą nuovados gilumoje, už pasitarimų kambario. Apversto pramoninio šaldytuvo dydžio stalas stovėjo kabineto viduryje, o priešais jį – eilė nepatogių kėdžių. Kasryt vyresnieji policininkai būdavo sukviečiami į Beno kabinetą, gaudavo dienos užduotis ir išeidavo, leisdami viršininkui užsidaryti. Ką Benas veikdavo iki penktos valandos, kai jį būdavo galima pastebėti skuodžiantį į valgyklą vakarienės, niekas nežinojo.

Kai perėmė Beno pareigas, pirmasis Džefrio potvarkis buvo perkelti kabinetą į dalinio kambario priekį. Džefris diskiniu pjūklu išpjovė skylę akmens vatoje ir įtaisė langą, kad sėdėdamas už stalo matytų savo vyrus, o dar svarbiau, kad vyrai matytų jį. Lange buvo žaliuzės, bet jis niekada jų nenuleisdavo, o kabineto durys beveik visada būdavo atviros.

Po dviejų dienų nuo tada, kai buvo rastas Sibilės Adams kūnas, Džefris sėdėjo kabinete ir skaitė ką tik Marlos paduotą ataskaitą. Nikas Šeltonas Džordžijos tyrimų biure maloniai paskubino arbatos dėžutės analizę. Rezultatas: arbata.

Džefris pasikasė smakrą, dairydamasis po kabinetą. Tai buvo nedidelė patalpa, bet vienoje sienoje jis sumontavo knygų lentynas, kad būtų tvarka. Greta vadovėlių ir statistikos ataskaitų ten stovėjo prizai už šaudymą, laimėti Birmingamo varžybose, ir visos komandos pasirašytas kamuolys iš tų laikų, kai žaidė futbolą Oberne. Ne kažin kiek žaidė. Dažniausiai Džefris sėdėdavo ant atsarginių suolelio, stebėdamas, kaip kiti žaidėjai pradeda karjerą.

Tolimajame lentynos kampe stovėjo jo motinos nuotrauka. Ji vilkėjo rausvą palaidinę, o rankose laikė mažą gėlių puokštelę, skirtą segti ant riešo. Nuotrauka buvo padaryta, kai Džefris baigė mokyklą. Jis įamžino retai prieš objektyvą šmėstelinčią motinos šypseną. Jos akys švytėjo, tikriausiai regėdamos sūnui atsiveriančias galimybes. Ji taip ir neatleido savo vienturčiui, kad po metų jis metė mokslus Oberne ir įsidarbino Birmingamo policijoje.

Marla pabeldė į duris, vienoje rankoje nešina puodeliu kavos, o kitoje – spurga. Pirmąją Džefrio darbo dieną ji pasakė, kad niekada nenešiodavo kavos Benui Volkeriui, todėl jam irgi nenešiosianti. Džefris nusijuokė; jam tai nė į galvą neatėjo. Nuo tada Marla kasdien atnešdavo jam kavos.

– Spurga mano, – pasakė ji, duodama jam popierinį puoduką. – Trečiąja linija skambina Nikas Šeltonas.

– Dėkui, – atsakė jis, laukdamas, kol ji išeis. Tada atsilošė ir pakėlė ragelį. – Nikai?

Ragelyje pasigirdo sodri pietietiška Niko tarmė.

– Kaip laikaisi?

– Ne kažin kaip, – atsakė Džefris.

– Suprantu, – tarė Nikas ir pridūrė: – Gavai ataskaitą?

– Apie arbatą? – Džefris pakėlė lapą ir peržvelgė analizę. Kaip tokiame paprastame gėrime, arbatoje buvo labai daug chemikalų. – Tai tik pigi arbata iš paprastos parduotuvės, taip?

– Taip, – atsakė Nikas. – Klausyk, šįryt mėginau paskambinti Sarai, bet jos neradau.

– Tikrai?

Nikas tyliai nusijuokė.

– Tu man niekada neatleisi, kad tąsyk pakviečiau ją į pasimatymą, ką, bičiuli?

Džefris nusišypsojo.

– Ne.

– Vienas mano narkotikų tyrėjas laboratorijoje labai domisi ta šunvyšne. Tokių bylų būna nedaug, ir jis pasisiūlė su jumis susitikti ir viską papasakoti.

– Labai padėtų, – atsakė Džefris. Pro stiklą jis pamatė Leną ir pamojo jai užeiti.

– Šią savaitę Sara su tavim kalbasi? – Atsakymo Nikas nelaukė. – Mano vaikinas norės jos paklausinėti, kaip atrodė auka.

Džefris nurijo kandžią pastabą, kuri sukosi ant liežuvio galo, ir prisivertė atsakyti linksmai:

– Gal rytoj apie dešimtą?

Kai Lena įėjo, Džefris kaip tik žymėjosi susitikimą kalendoriuje. Vos jis pakėlė akis, ji prašneko:

– Jis nebevartoja narkotikų.

– Ką?

– Bent aš taip tikiuosi.

Džefris nesupratęs papurtė galvą.

– Apie ką tu čia?

Ji pritilo ir ištiesė jam rankas.

– Apie dėdę Henką.

– Ak. – Džefris pagaliau suprato. Jis spėliojo, ar Henkas Nortonas buvęs narkomanas, ar papuolė į baisų gaisrą, tokios randuotos buvo jo rankos. – Aha, mačiau, kad randai seni.

Ji paaiškino:

– Jis stūmėsi amfą, aišku?

Lena kalbėjo priešiškai. Džefris suprato, kad ji dėl to siuto nuo tada, kai jiedu atsisveikino pas Naną Tomas. Na, tai ji gėdijasi dviejų dalykų – sesers homoseksualės ir dėdės narkomano. Džefris pasvarstė, ar kas nors, be darbo, Lenos gyvenime teikia jai malonumo.

– Kas yra? – paklausė Lena.

– Nieko, – atsakė Džefris ir atsistojo. Jis nusikabino kostiumo švarką nuo kabliuko už durų ir išstūmė Leną iš kabineto. – Turi sąrašą?

Ji, regis, susierzino, jog jis nė nemėgina jos barti už tai, kad dėdė – buvęs narkomanas. Padavė jam užrašų knygelės lapelį.

– Štai ką mes su Nana vakar surašėme. Čia visi, kurie dirbo su Sibile ir galėjo su ja kalbėtis prieš tai, kai…

Sakinio Lena nebaigė.

Džefris pažvelgė į lapą. Ten buvo šešios pavardės. Greta vienos buvo nupiešta žvaigždutė. Lena, regis, atspėjo, ko jis paklaus, ir tarė: