Карин Слотер - Aklumas

– Kur buvai pirmadienį popiet? – pakartojo Džefris.

– Nežinau, biče, – suinkštė jis. – Turbūt miegojau. – Jis šniurkštelėjo ir pasitrynė nosį. Džefris kone susiraukė, kai žiedas jo nosyje pasisupo pirmyn atgal.

– Stok prie sienos, – įsakė Lena, stumteldama ir apgręždama jį.

Gordonas bandė ginčytis, bet nutilo, vos Lena dėbtelėjo į jį. Jis išskėtė rankas ir kojas. Lena apgraibė jį ir paklausė:

– Adatų nerasiu, ką? Niekas neįdurs?

Gordonas suvaitojo:

– Ne.

Lena kyštelėjo ranką į jo kelnių kišenę ir nusišypsojo ištraukusi maišelį baltų miltukų.

– Čia ne cukrus, ką? – paklausė ji Džefrio.

Šis paėmė maišelį, nustebęs, kad mergina jį rado. Dabar paaiškėjo, kodėl Gordonas taip atrodo. Narkomanai per daug nesirūpina savo išvaizda. Pirmą sykį tą rytą Džefris apsidžiaugė, kad paėmė Leną su savim. Jam nebūtų atėję į galvą apieškoti vaikiną.

Gordonas per petį pažvelgė į maišelį.

– Čia ne mano kelnės.

– Kurgi ne, – atkirto Lena. Apgręžusi Gordoną, ji paklausė: – Kada paskutinį sykį matei Džuliją Metjus?

Gordono mintys atsispindėjo jo veide. Jis aiškiai suprato, kas dabar bus. Miltukai – mažiausias jo rūpestis.

– Mes prieš mėnesį išsiskyrėm.

– Neatsakei į klausimą, – atkirto Lena. Ji pakartojo: – Kada paskutinį sykį matei Džuliją Metjus?

Gordonas sukryžiavo rankas ant krūtinės. Džefris iškart suprato, kad viską padarė ne taip. Pasidavė nervams ir jauduliui. Mintyse Džefris ištarė žodžius, kuriuos Gordonas pakartojo garsiai:

– Noriu pasitarti su advokatu.

Džefris susikėlė kojas ant stalo priešais kėdę. Jie sėdėjo apklausos kambaryje, laukdami, kol bus sutvarkyti Rajeno Gordono dokumentai. Deja, vos Lenai išvardijus jo teises, Gordonas užsičiaupė kaip žuvis. Laimė, Gordono draugas mielai leido jiems apieškoti bendrabučio kambarį. Jie nerado nieko labiau įtartino už suktinių popierėlius ir veidrodį su skutimosi peiliuku ant jo. Džefris nebuvo tikras, bet, pažvelgus į draugą, narkomano įranga galėjo priklausyti ir vienam, ir kitam. Apieškojus laboratoriją, kur Gordonas dirbo, daugiau užuominų neatsirado. Geriausiu atveju Džulija Metjus suprato, kad jos vaikinas šiknius, ir paspruko.

– Mes susimovėm, – pareiškė Džefris, padėjęs ranką ant laikraščio „Grant County Observer“.

Lena linktelėjo galva.

– Aha.

Jis giliai įkvėpė ir išpyškino:

– Matyt, tas vaikis vis tiek būtų apsistatęs advokatais.

– Nežinau, – atsakė Lena. – Galbūt jis per daug prisižiūrėjo televizoriaus.

Ir kaip Džefris nesusiprato. Bet koks kvailys, žiūrintis televizorių, moka paprašyti advokato, kai prie durų išdygsta policija.

– Galėjau būti su juo švelnesnė, – pratarė ji. – Žinoma, jei jis – tas, kurio ieškome, visai neapsidžiaugs, kad jį stumdo moteriškė. – Ji nelinksmai nusijuokė. – Ypač kai atrodau taip pat kaip ji.

– Galbūt mums tai išeis į naudą, – atsakė jis. – Gal paliksiu judu čia vienus, kol lauksime Badžio Konfordo?

– Jam paskirtas Badis? – paklausė Lena nepatenkinta.

Grante buvo keli advokatai, kurie už mažesnį mokestį imdavosi viešojo gynėjo darbo. Iš jų visų Badis Konfordas buvo pats kiečiausias.

– Šį mėnesį jo eilė, – atsakė Džefris. – Manai, Gordonas bus toks kvailas, kad prasižios?

– Jis niekada anksčiau nebuvo suimtas. Man jis neatrodo labai sumanus.

Džefris tylėjo, laukdamas, ką ji dar pasakys.

– Tikriausiai siunta, kad skėliau jam antausį, – tarė ji, ir jis pamatė, kaip ji mintyse dėsto pokalbio eigą. – Padėsi? Liepk man su juo nesikalbėti.

Džefris linktelėjo galva.

– Gal ir padės.

– Nepakenks.

Džefris tylėjo ir žvelgė į stalą. Pagaliau pabarbeno pirštu į pirmąjį laikraščio puslapį. Beveik visą viršutinę jo dalį užėmė Sibilės Adams nuotrauka.

– Turbūt matei?

Ji linktelėjo, nežiūrėdama į nuotrauką.

Džefris apvertė laikraštį.

– Čia neparašyta, kad ji buvo išprievartauta, bet užuominų yra. Pasakiau jiems, kad ji buvo sumušta, nors nebuvo.

– Žinau, – sumurmėjo ji. – Skaičiau.

– Frenkas ir kiti, – kalbėjo Džefris, – iš nusikaltėlių sąrašo nieko rimto neišpešė. Porą Frenkas norėjo patyrinėti įdėmiau, bet nieko neišlindo. Abu turėjo alibi.

Lena nudelbė akis.

Džefris tarė:

– Paskui gali eiti namo. Žinau, kad tikriausiai turi pasiruošti vakarui.

Jos nuolankumas jį nustebino.

– Ačiū.

Kažkas pabeldė į duris. Bredas Stivensas kyštelėjo galvą.

– Atvedžiau jūsų vaikį.

Džefris atsistojo ir tarė:

– Įleisk jį.

Su oranžiniu kalėjimo kombinezonu Rajenas Gordonas atrodė dar smulkesnis negu su savo juodais džinsais ir marškiniais. Jis vilko tokiomis pat oranžinėmis šlepetėmis apautas kojas, o plaukai dar buvo šlapi, nes Džefris liepė nuprausti jį žarna. Gordono rankos buvo surakintos už nugaros, ir prieš išeidamas Bredas padavė Džefriui raktelį.

– Kur mano advokatas? – paklausė Gordonas.

– Turėtų pasirodyti maždaug po penkiolikos minučių, – atsakė Džefris, sodindamas vaikį į kėdę. Jis atrakino antrankius, bet, Gordonui nespėjus pajudinti rankų, vėl juos prirakino prie kėdės.

– Per ankštai, – suinkštė Gordonas, išpūsdamas krūtinę ir rodydamas, kaip jam skauda. Jis trūktelėjo kėdę, bet rankos liko surakintos.

– Nenumirsi, – sumurmėjo Džefris, tuomet tarė Lenai: – Pabūk čia su juo. Neleisk jam nieko sakyti be protokolo, girdi?

Lena nuleido akis.

– Taip, pone.

– Aš rimtai, detektyve.

Jis pasistengė griežtai pažvelgti į ją, tada išėjo. Džefris įėjo pro gretimas duris į stebėjimo kambarį. Jis stovėjo sukryžiavęs rankas ir žiūrėjo į Gordoną ir Leną pro veidrodinį stiklą.

Nedidelio apklausos kambario sienos buvo dažytų cemento plytų. Viduryje – prie grindų pritvirtintas stalas, aplink jį – trys kėdės. Dvi vienoje pusėje, viena kitoje. Lena pasiėmė laikraštį. Ji susikėlė kojas ant stalo ir mažumėlę atsilošė, tada atvertė „Grant County Observer“. Kai ji perlenkė laikraštį, Džefris išgirdo spragsint garsiakalbį.

Gordonas tarė:

– Noriu vandens.

– Nešnekėk, – įsakė Lena taip tyliai, kad Džefriui teko pagarsinti kolonėlę.

– Kodėl? Turėsi nemalonumų?

Lena nepakėlė nosies nuo laikraščio.

– Tuoj tau bus nemalonumų, – pasakė Gordonas, pasilenkdamas, kiek leido antrankiai. – Pasakysiu advokatui, kad trenkei man.

Lena prunkštelėjo.

– Kiek tu sveri, septyniasdešimt kilogramų? Maždaug metras septyniasdešimt? – Ji padėjo laikraštį ir nutaisė kuo nekalčiausią veidelį. Jos balsas buvo laibas ir mergaitiškas. – Jūsų kilnybe, aš niekada netrenkčiau suimtam įtariamajam. Jis toks stambus ir stiprus, kad bijočiau dėl savo gyvybės.

Gordonas prisimerkė.

– Juokauji čia su manim.

– Aha, – atsakė Lena, vėl atsiversdama laikraštį. – Man tai tikrai juokinga.

Gordonas porą minučių svarstė, ką daryti toliau. Jis parodė į laikraštį.

– Tu tos lesbės sesuo.

Lena kalbėjo ramiai, nors Džefris suprato, kad tikriausiai trokšta užsiropšti ant stalo ir jį užsmaugti. Ji tarė:

– Taip.

– Ji buvo nužudyta, – pasakė jis. – Visas universitetas žinojo, kad ji lesbė.

– Ji tokia ir buvo.

Gordonas apsilaižė lūpas.

– Sušikta lesbė.

– Taip, – atsakė Lena ir pervertė puslapį, lyg nuobodžiaudama.