Карин Слотер - Aklumas

Metas sukando dantis, bet Džefris žvilgsniu jį nusodino.

– Nori man ką nors pasakyti, Metai?

Frenkas įsiterpė:

– Pažiūrėsim, gal pavyks ir stiklą užsakyti.

– Aha, – suniurnėjo Metas ir nuėjo į mašiną.

Frenkas jau norėjo sekti paskui, bet Džefris jį sulaikė. Jis paklausė:

– Ar įsivaizduoji, kas galėjo taip padaryti?

Frenkas kelias sekundes žiūrėjo sau po kojomis.

– Metas visą rytą buvo su manim, jeigu tą turėjai galvoje.

– Tą.

Frenkas pakėlė akis.

– Žinai ką, viršininke, aš išsiaiškinsiu, kas taip padarė, ir viskuo pasirūpinsiu.

Jis nelaukė Džefrio atsakymo. Nusigręžė ir nuėjo į Meto mašiną. Džefris palaukė, kol jie nuvažiuos, tada priėjo prie Vilo Hariso durų.

Džefris švelniai pabeldė į durų tinklelį, tada pats jas atsidarė. Vilas Harisas sėdėjo savo krėsle, pasistatęs stiklinę šaltos arbatos. Kai Džefris įėjo, jis atsistojo.

– Nenorėjau jūsų čia vaikyti, – pasakė Vilas. – Tik pranešiau. Kaimynė mane truputį prigąsdino.

– Kuri kaimynė? – paklausė Džefris.

– Ponia Bar, iš kitos gatvės pusės. – Jis parodė į langą. – Ji pagyvenusi moteris, greitai išsigąsta. Sakė, kad nieko nematė. Jūsiškiai jos jau klausinėjo. – Jis grįžo prie krėslo, paėmė balto popieriaus lapą ir padavė jį Džefriui. – Kai pamačiau, ir pats truputį išsigandau.

Džefris paėmė lapą, gerklės gilumoje jusdamas tulžies skonį, ir perskaitė ant balto popieriaus atspausdintą grasinimą. Ten buvo parašyta: „Pasisaugok, juodašikni.“

Džefris sulankstė lapą ir įsikišo į kišenę. Jis įsirėmė rankomis į klubus ir apsidairė po kambarį.

– Gražu čia pas tave.

– Ačiū, – atsakė Vilas.

Džefris atsigręžė į langus. Jį apėmė negera nuojauta. Vilo Hariso gyvybei iškilo pavojus vien todėl, kad vakar kalbėjosi su Džefriu. Jis paklausė:

– Galima, aš šįvakar nakvosiu ant sofos?

Vilas, regis, nustebo.

– Manot, reikia?

Džefris gūžtelėjo pečiais.

– Atsarga gėdos nedaro, ką?

12

Lena sėdėjo savo namų virtuvėje ir spoksojo į druskinę su pipirine. Ji mėgino suvokti, kas šiandien nutiko. Neabejojo, kad vienintelis Rajeno Gordono nusikaltimas – tai, kad jis šiknius. Jei Džulija Metjus turi proto, ji iškeliavo namo arba kuriam laikui kur nors pasislėpė, tikriausiai norėdama pasprukti nuo savo vaikino. Taigi priežastis, dėl kurios Džefris ir Lena lankėsi koledže, niekur nedingo. Įtariamųjų jos sesers nužudymu dar nėra.

Kas minutę, kas valandą, pralekiančią be jokio pėdsako, galinčio nuvesti pas žmogų, kuris nužudė jos seserį, Lena vis labiau niršo. Sibilė dažnai kartodavo Lenai, kad pyktis pavojingas, kad ji turi patirti ir kitokių jausmų. Dabar Lena negalėjo nė įsivaizduoti, kad dar kada nors bus laiminga ar net liūdna. Netektis ją atbukino, o pyktis vienintelis padėjo jaustis dar gyvai. Ji mėgavosi pykčiu, leido jam plisti savyje lyg vėžiui, kad nepraskystų it bejėgis vaikas. Jai reikėjo pykčio, kad ištvertų. Kai Sibilės žudikas bus surastas, kai atsiras Džulija Metjus, Lena leis sau gedėti.

– Sibe, – Lena atsiduso ir rankomis užsidengė akis.

Kai apklausė Gordoną, į Lenos mintis ėmė brautis Sibilės vaizdai. Kuo labiau ji priešinosi, tuo smarkiau jie skverbėsi.

Tie prisiminimai užplūsdavo netikėtai. Vieną minutę ji sėdėjo priešais Gordoną, žiūrėdama, kaip jis apgailėtinai maivosi, o kitą – būdama dvylikos metų, paplūdimyje vedėsi Sibilę prie jūros pažaisti vandenyje. Netrukus po nelaimės, kai Sibilė apako, Lena tapo sesers akimis; Lenos dėka Sibilė vėl regėjo. Iki šiol Lena manė, kad kaip tik todėl tapo gera detektyve. Ji atkreipdavo dėmesį į smulkmenas. Klausydavosi nuojautos. O dabar nuojauta kuždėjo, kad skirti dar daugiau dėmesio Gordonui būtų laiko švaistymas.

– Sveika, – tarė Henkas, imdamas iš šaldytuvo kokakolos buteliuką.

Atkišo butelį Lenai, bet ji papurtė galvą ir paklausė:

– Iš kur jie?

– Buvau parduotuvėje, – atsakė jis. – Kaip šiandien sekėsi?

Lena neatsakė į klausimą.

– Kodėl buvai parduotuvėje?

– Tu neturėjai ko valgyti, – atsakė jis. – Stebiuosi, kad dar nenumirei iš bado.

– Nereikia už mane vaikščioti į parduotuvę, – atkirto Lena. – Kada grįši į Risą?

Jos klausimas jį, regis, užgavo.

– Turbūt po poros dienų. Jei nenori, kad trinčiausi čia, galiu apsistoti pas Naną.

– Nereikia.

– Man nesunku, Li. Ji jau siūlė nakvoti ant sofos.

– Nėra reikalo nakvoti pas ją, – atrėžė Lena. – Aišku? Liaukis. Jeigu tik porai dienų, būk čia.

– Galiu kraustytis į viešbutį.

– Henkai, – tarė Lena, jusdama, kad kalba garsiau, negu reikia, – liaukis, aišku? Man buvo labai sunki diena.

Henkas sukiojo buteliuką.

– Nori pasikalbėti?

„Tik ne su tavim“, – sukosi Lenai ant liežuvio galo, bet ji to nepasakė.

– Ne, – tarė ji.

Jis gurkštelėjo kokakolos, žvelgdamas kažkur jai per petį.

– Jokių pėdsakų nėra, – pasakė Lena. – Tik sąrašas. – Henkas, regis, nesuprato, todėl ji paaiškino: – Mes gavome sąrašą visų seksualinių nusikaltėlių, kurie per pastaruosius šešerius metus atsikraustė į Grantą.

– Jie surašomi į sąrašą?

– Ir ačiū Dievui, – atsakė Lena, nesileisdama į ginčą dėl piliečių teisių, kaip jis norėtų. Kaip buvęs narkomanas, Henkas visada gindavo asmens privatumą prieš sveiką protą. Lena neturėjo nuotaikos ginčytis apie tai, ar buvę kaliniai sumokėjo skolą visuomenei.

– Na, – tarė Henkas, – tai turit sąrašą?

– Visi gavome po sąrašą, – patikslino Lena. – Beldžiamės į duris ir žiūrim, gal kas nors sutaps.

– Su kuo?

Ji pažvelgė į jį, svarstydama, ar verta tęsti.

– Galbūt kas nors praeityje yra padaręs smurtinį seksualinį nusikaltimą. Baltaodis, nuo dvidešimt aštuonerių iki trisdešimt penkerių metų. Toks, kuris save laiko religingu žmogumi. Toks, kuris galėjo kur nors sutikti Sibilę. Užpuolikas žinojo jos įpročius, todėl turbūt pažinojo ją iš matymo ar šiaip ne per daug artimai.

– Atrodo, kad tokių nėra daug.

– Sąraše beveik šimtas žmonių.

Jis švilptelėjo ir pasukiojo galvą, netikėdamas savo ausimis.

– Grante?

– Ir vien per pastaruosius šešerius metus, Henkai. Manau, jei patikrinę juos visus nieko nerasim, tikrinsim dar seniau. Galbūt dešimt ar penkiolika metų.

Henkas nusibraukė plaukus nuo kaktos, ir Lena aiškiai pamatė jo rankas. Parodė į jo berankovį drabužį.

– Prašau šįvakar nenusivilkti švarko.

Henkas pažvelgė į senus randus.

– Jei nori, gerai.

– Ateis policininkų. Mano draugų. Bendradarbių. Pamatę tuos randus, jie viską supras.

Jis pažvelgė į savo rankas.

– Manau, ne tik policininkai supranta, kas čia.

– Nedaryk man gėdos, Henkai. Gana, kad turėjau pasakyti viršininkui, jog tu – narkomanas.

– Atleisk.

– Aha, kurgi ne, – atsakė Lena, nežinodama, ką daugiau pasakyti.

Norėjo nužvelgti jį, kabinėtis, kol jis pratrūks, ir jie galės iš širdies pasipešti.

Tačiau pasisuko kėdėje, kad jo nematytų.

– Nesu nusiteikusi nuoširdžiai kalbėtis.

– Na, labai gaila, – atsakė Henkas, bet nesistojo. – Mums reikia pasitarti, ką daryti su tavo sesers pelenais.

Lena iškėlė ranką ir jį nutildė.

– Dabar negaliu.

– Aš kalbėjau su Nana…

Ji pertraukė jį.

– Nanos nuomonė šiuo klausimu manęs nedomina.