Карин Слотер - Aklumas

– Lesbė, – pakartojo jis. – Sušikta dziundziačiulpė. – Jis nutilo, tikėdamasis, kad ji sureaguos, aiškiai niršdamas, kad ji nekreipia dėmesio. Dar pridūrė: – Papatrynė.

Lena atsiduso lyg iš nuobodulio.

– Pizdauskaitė, kiša liežuvį į dziundzę, bobas dulkina. – Ji nutilo ir pažvelgė į jį per laikraščio kraštą. – Ką nors praleidau?

Nors Džefris žavėjosi Lenos įgūdžiais, mintyse padėkojo Dievui, kad ji netapo nusikaltėle.

Gordonas atsakė:

– Tai dėl to mane sulaikėt, taip? Manai, aš ją išprievartavau?

Lena nenuleido laikraščio, bet Džefris suprato, kad jos širdis daužosi ne silpniau negu jo. Arba Gordonas spėlioja, arba mėgina prisipažinti.

Lena paklausė:

– Ar tu ją išprievartavai?

– Gal ir taip, – atsakė Gordonas. Jis ėmė linguoti su kėde kaip mažas vaikas, reikalaujantis dėmesio. – Gal aš ją išdulkinau. Nori, papasakosiu?

– Žinoma, – atsakė Lena. Ji padėjo laikraštį ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Pasakok.

Gordonas pasilenkė.

– Ji buvo tualete, taip?

– Tau geriau žinoti.

– Ji plovėsi rankas, o aš užėjau ir išdulkinau ją per šikną. Jai taip patiko, kad ėmė ir užsilenkė.

Lena sunkiai atsiduso.

– Geriau nesugalvojai?

Jis, regis, įsižeidė.

– Ne.

– Gal papasakok, ką padarei Džulijai Metjus?

Jis atsilošė kėdėje, pasirėmęs rankomis.

– Nieko aš jai nedariau.

– Tai kur ji?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Turbūt mirė.

– Kodėl taip sakai?

Jis palinko pirmyn ir prispaudė krūtinę prie stalo.

– Ji jau anksčiau mėgino žudytis.

Lena nė nemirktelėjo.

– Aha, žinau. Persirėžė riešus.

– Teisingai, – linktelėjo Gordonas, nors Džefris išvydo, kad jis nustebo.

Džefris taip pat nustebo, nors tai buvo visai logiška. Moterys iš visų savižudybės būdų dažniausiai pjaunasi riešus. Lena tiesiog spėjo. Ji apibendrino:

– Džulija persirėžė riešus prieš mėnesį.

Jis pakreipė galvą ir keistai pažvelgė į ją.

– Iš kur žinai?

Lena vėl atsiduso ir pasiėmė laikraštį. Atsivertė jį ir ėmė skaityti. Gordonas ėmė linguoti su kėde.

Lena nepakėlė akių nuo laikraščio.

– Kur ji, Rajenai?

– Nežinau.

– Tu ją išprievartavai?

– Kam man ją prievartauti? Ji pati pas mane atšliauždavo.

– Liepdavai jai čiulpti?

– Taigi.

– Kitaip nestovi, Rajenai?

– Šūdas. – Jis pastatė kėdę lygiai. – Tau vis tiek negalima su manim kalbėtis.

– Kodėl?

– Nes čia ne protokolui. Aš galiu prišnekėti, ko tik noriu, viskas dzin.

– O ko nori prišnekėti?

Jo lūpos trūkčiojo. Vyrukas dar labiau palinko į priekį. Džefriui pro stiklą atrodė, kad Gordonas už nugaros surakintomis rankomis atrodo kaip supančiotas.

Gordonas sukuždėjo:

– Galbūt noriu dar pakalbėti apie tavo seserį.

Lena nekreipė dėmesio.

– Galbūt noriu papasakoti, kaip mirtinai ją sumušiau.

– Man neatrodo, kad mokėtum naudotis kūju.

Jis, regis, sutriko.

– Moku, – užtikrino. – Daužiau jai per galvą, o tada išdulkinau su kūju.

Lena atvertė kitą puslapį.

– Kur dėjai kūjį?

Jis atrodė patenkintas.

– Nenorėsiu ir nesakysiu.

– Ką sumanė Džulija, Rajenai? – atsainiai paklausė Lena. – Ėmė lakstyti pas kitus? Gal susirado tikrą vyrą?

– Eik tu šikt, kale, – atrėžė Gordonas. – Aš ir pats tikras vyras.

– Kurgi ne.

– Nuimk antrankius, parodysiu.

– O kaipgi, – atsakė Lena, balsu rodydama, kad nė truputėlio neišsigando. – Kodėl ji lakstė pas kitus?

– Nelakstė, – atsakė jis. – Čia ta kalė Dženė Prais taip pripasakojo? Ji nieko nežino.

– Kad Džulija norėjo tave mesti? Kad tu visą laiką ją sekiojai, niekada neatstodavai?

– Tai čia dėl to? – paklausė Gordonas. – Dėl to jūs čia mane grandinėm sukaustėt?

– Sukaustėm tave grandinėm dėl to, kad kišenėje turėjai kokaino.

Jis prunkštelėjo.

– Jis ne mano.

– Ne tavo kelnės, taip?

Jis trenkėsi krūtine į stalą iš pykčio perkreiptu veidu.

– Klausyk, tu kale…

Lena atsistojo priešais jį, palinko virš stalo ir prisikišo veidu prie jo.

– Kur ji?

Jam iš burnos tryško seilės.

– Eik tu šikt.

Staigiu judesiu Lena pastvėrė jam už nosies žiedo.

– Oi, šūdas! – suriko Gordonas, trenkdamasis krūtine į stalą, užlaužtom už nugaros rankom. – Gelbėkit! – suriko jis. Nuo garso stiklas priešais Džefrį virpėjo.

Lena sukuždėjo:

– Kur ji?

– Mačiau ją prieš porą dienų, – iškošė jis pro sukąstus dantis. – Jėzau, prašau, paleisk. Nežinau! – šaukė jis. – Maldauju, nežinau! Tu jį išrausi!

Lena paleido žiedą ir nusivalė ranką į kelnes.

– Tu kvailas niekšeli.

Rajenas pakrutino nosį, matyt, tikrindamas, ar žiedas vietoje.

– Man skauda, – inkštė jis. – Skauda.

– Nori, kad dar labiau skaudėtų? – paklausė Lena, uždėdama ranką ant ginklo.

Gordonas nunarino galvą ir sumurmėjo:

– Ji mėgino žudytis, nes aš ją mečiau. Štai kaip ji mane mylėjo.

– Manau, jai protas buvo aptemęs, – atsakė Lena. – Manau, ji buvo ką tik iš kaimo gilumos, o tu ja pasinaudojai. – Ji atsistojo ir šiek tiek palinko virš stalo. – Be to, nemanau, kad įstengtum net musę priploti, juolab gyvą žmogų, ir jeigu dar kada nors, – Lena trenkė rankomis per stalą, jos pyktis sprogo lyg granata, – jei dar kada nors iš tavęs išgirsiu bent žodį apie savo seserį, Rajenai, bent žodį, aš tave užmušiu. Nesijaudink, sugebėsiu. Nėmaž tuo neabejoju.

Gordono lūpos judėjo, bet be žodžių.

Džefris taip įsijautęs stebėjo apklausą, kad nė neišgirdo beldimo į duris.

– Džefri? – Marla kyštelėjo galvą į stebėjimo kambarį. – Vilo Hariso namuose nelaimė.

– Vilo Hariso? – paklausė Džefris ir pagalvojo, kad šiandien šitos pavardės tikrai nesitikėjo išgirsti. – Kas nutiko?

Marla žengė į kambarį ir atsakė tyliau:

– Kažkas pro langą į jo namus įmetė plytą.

Kai atvažiavo Džefris, Vilo Hariso kieme jau stovėjo Frenkas Volisas ir Metas Hoganas. Jis pasvarstė, ar seniai juodu čia. Taip pat – ar jie žino, kas įmetė plytą. Metas Hoganas nė nesistengė slėpti savo pažiūrų. Kita vertus, dėl Frenko Džefris abejojo. Jis tik gerai žinojo, kad Frenkas vakar dalyvavo pokalbyje su Pitu Veinu. Statydamas mašiną, Džefris pajuto augant įtampą. Jis labai nemėgo situacijų, kai negalėjo pasitikėti savo vyrais.

– Kas, po galais, nutiko? – paklausė Džefris, lipdamas iš mašinos. – Kas įmetė?

Frenkas atsakė:

– Maždaug prieš pusvalandį jis grįžo namo. Sakė, kad dirbo pas senąją panelę Betę, pureno vejai dirvą. Grįžo namo ir rado šitą džiaugsmą.

– Akmenį?

– Tiksliau, plytą, – atsakė Frenkas. – Tokių visur pilna. Ant jos buvo raštelis.

– Kas ten parašyta?

Frenkas nudelbė akis, tada pakėlė.

– Vilas parodys.

Džefris pažvelgė į langą, jame žiojėjo didelė skylė. Šoniniai langai buvo sveiki, bet perstiklinti vidurinįjį kainuos labai brangiai.

– Kur jis? – paklausė Džefris.

Metas mostelėjo galva į laukujes duris. Jis atrodė toks pat savim patenkintas kaip prieš kelias minutes Gordonas. Tarė:

– Viduj.

Džefris pasuko prie durų, bet stabtelėjo. Jis kyštelėjo ranką į piniginę ir ištraukė dvidešimtinę.

– Eik nupirk lentų, – pasakė jis. – Ir kuo greičiau atnešk čia.