Карин Слотер - Aklumas

– Ji buvo jos mylimoji, Li. Jos kartu gyveno.

– Ir mes, – atrėžė Lena. – Ji buvo mano sesuo, Henkai. Dėl Dievo meilės, neatiduosiu jos Nanai Tomas.

– Man Nana atrodo labai miela.

– Neabejoju, kad taip ir yra.

Henkas sukiojo buteliuką.

– Negalime palikti jos nuošalyje vien dėl to, kad tau nesmagu, Li. – Jis nutilo ir pridūrė: – Jos mylėjo viena kitą. Nežinau, kodėl tau taip sunku tai pripažinti.

– Pripažinti? – Lena nusijuokė. – Kaip galėčiau to nepripažinti? Jos kartu gyveno. Kartu važiuodavo atostogų. – Ji prisiminė, ką anksčiau buvo sakęs Gordonas. – Pasirodo, apie tai žinojo visas sušiktas koledžas, – tarė ji. – Ką aš galėjau daryti?

Henkas atsilošė ir atsiduso.

– Nežinau, mažute. Tu jai pavydėjai?

Lena pakreipė galvą.

– Kam?

– Nanai.

Ji nusijuokė.

– Dabar pasakei didžiausią kvailystę, kokią tik esu girdėjusi. O abu žinom, kad esu girdėjusi iš tavęs ir tikrai debiliškų pezalų.

Henkas gūžtelėjo pečiais.

– Ilgą laiką Sibė priklausė tik tau. Suprantu, kad tai, jog ji surado kitą žmogų ir jį pamilo, gali būti sunku.

Lena net išsižiojo iš nuostabos. Peštynės, kurių ji tikėjosi prieš kelias minutes, kilo tiesiog savaime.

– Manai, pavydėjau Nanai Tomas, kad ji dulkina mano seserį?

Jis krūptelėjo nuo jos žodžių.

– Manai, niekas daugiau jų nesiejo?

– Nežinau, kas jas siejo, Henkai, – atsakė Lena. – Apie tą jos gyvenimo dalį mes nesikalbėdavome.

– Žinau.

– Tai kodėl dabar apie tai kalbi?

Jis neatsakė.

– Ne tu viena jos netekai.

– O ar kada sakiau, kad aš viena? – atkirto Lena ir atsistojo.

– Taip atrodo, – atsakė Henkas. – Klausyk, Li, galbūt tau reikia su kuo nors apie tai pasikalbėti.

– Kalbuosi dabar su tavim.

– Ne su manim, – Henkas susiraukė. – O kaip tas vaikinas, su kuriuo draugavai? Dar vis draugauji?

Ji nusijuokė.

– Mudu su Gregu išsiskyrėme prieš metus, o net jei nebūtume išsiskyrę, nemanau, kad eičiau paverkti jam ant peties.

– Aš taip ir nesakiau.

– Gerai.

– Aš tave pažįstu.

– Visai tu manęs nepažįsti, – atkirto ji.

Lena išėjo iš kambario sugniaužusi kumščius, užkopė laiptais peršokdama kas antrą pakopą ir trenkė savo kambario durimis.

Jos spintoje kabėjo daugiausia kostiumėliai ir kelnės, bet gilumoje Lena susirado juodą suknelę. Ji išsitraukė lyginimo lentą, žengė atatupsta, bet nespėjo, ir lygintuvas nuo lentynos užkrito jai ant kojos piršto.

– Velnias, – sušnypštė Lena, susiėmusi už kojos.

Ji atsisėdo ant lovos ir pasitrynė pirštą. Henkas kaltas, kad šitaip ją užsiutino. Jis visą laiką taip elgiasi, vis bruka Lenai savo AA filosofijas apie atsisveikinimą ir dalijimąsi. Jei nori taip gyventi, jei jam reikia taip gyventi, kad neprisistumtų kvaišalų ar mirtinai nenusitašytų, tegu sau gyvena, bet jis neturi teisės viso to brukti Lenai.

O jo diagnozė, kad Lena pavydėjo Nanai, tiesiog absurdiška. Visą gyvenimą Lena stengėsi padėti Sibilei tapti nepriklausomai. Lena garsiai skaitydavo jai mokslinių tyrimų ataskaitas, kad Sibilei nereikėtų laukti vertimų į Brailio raštą. Lena klausydavosi, kaip Sibilė repetuoja egzaminų atsakymus žodžiu, Lena padėdavo jai atlikti eksperimentus. Visa tai ji darė dėl Sibilės, kad padėtų jai tapti savarankiškai, gauti darbą ir žmoniškai gyventi.

Lena išskleidė lyginimo lentą ir patiesė ant jos suknelę. Lygindama prisiminė, kada paskutinį sykį buvo suknelę apsivilkusi. Sibilė paprašė Lenos nuvežti ją į fakulteto šventę koledže. Lena nustebo, bet sutiko. Koledžo darbuotojai laikėsi atstu nuo miestiečių, ir jai buvo nejauku jų būryje, apsuptai žmonių, kurie ne tik baigė koledžą, bet ir įgijo aukštesnį laipsnį. Lena nebuvo buka kaimietė, bet prisiminė, kad ten labai skyrėsi nuo kitų.

O Sibilė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Lena prisiminė, kaip ji stovėjo būrio viduryje, kalbėjosi su keliais profesoriais, o šie, regis, labai susidomėję jos klausėsi. Niekas nespoksojo į ją kaip vaikystėje. Niekas iš jos nesityčiojo ir nesijuokė, kad ji nemato. Pirmą kartą gyvenime Lena suprato, kad Sibilei jos nereikia.

Su tokia įžvalga Nana Tomas neturėjo nieko bendro. Dėl to Henkas klydo. Sibilė nuo pirmos dienos buvo nepriklausoma. Ji mokėjo savimi pasirūpinti. Mokėjo susitvarkyti su viskuo. Galbūt buvo akla, bet regėjo kai ką kita. Tam tikra prasme žmones Sibilė perprasdavo net geriau negu regintieji, nes ji klausydavosi, ką jie sako. Ji išgirsdavo, kaip pasikeičia balso tembras jiems meluojant arba kaip balsas virpa, jei jie nusiminę. Leną ji suprato geriau nei kas nors kitas pasaulyje.

Henkas pabeldė į duris.

– Lena?

Lena nusišluostė nosį, supratusi, kad verkia. Durų ji neatidarė.

– Ko nori?

Jo balsas buvo prislopintas, bet ji puikiai girdėjo. Jis tarė:

– Atleisk, kad taip pasakiau, mieloji.

Lena giliai įkvėpė, tada iškvėpė.

– Nieko tokio.

– Tiesiog jaudinuosi dėl tavęs.

– Man viskas gerai, – atsakė Lena, apsukdama lygintuvą. – Po dešimt minučių būsiu susiruošusi.

Ji pažvelgė į duris, jų rankena kiek sujudėjo, paskui paleista vėl atšoko į vietą. Ji išgirdo, kaip koridoriuje tolsta jo žingsniai.

Broko laidotuvių namuose buvo pilna Sibilės draugų ir bendradarbių. Dešimt minučių spaudusi rankas ir klausiusi užuojautos iš žmonių, kurių visiškai nepažinojo, Lena pajuto, kaip darosi bloga. Jai atrodė, kad taip ilgai stovėdama vietoje ji sprogs. Nenorėjo čia būti ir dalintis sielvartu su nepažįstamais žmonėmis. Regėjos, kad salė ją užgrius, ir nors oro kondicionierius veikė taip stipriai, kad kai kurie nė paltų nenusivilko, Leną pylė prakaitas.

– Sveika, – tarė Frenkas ir suėmė ją už alkūnės.

Leną jo prisilietimas nustebino, bet ji neatšoko. Jai be galo palengvėjo, kad priėjo kažkas pažįstamas.

– Girdėjai, kas nutiko? – paklausė Frenkas, šnairuodamas į Henką.

Lena nuo to žvilgsnio nuraudo iš gėdos, suprasdama, kad Frenkui jos dėdė pasirodė padugnė. Policininkai tokius užuodžia iš tolo.

– Ne, – atsakė Lena, vesdamasi Frenką nuošaliau.

– Vilas Harisas, – tyliai pratarė jis. – Kažkas įmetė plytą jam pro langą.

– Kodėl? – paklausė Lena, jau atspėjusi atsakymą.

Frenkas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. – Jis pažvelgė per petį. – Na, Metas… – Jis vėl gūžtelėjo. – Jis visą dieną buvo su manim. Nežinau.

Lena išsivedė jį į koridorių, kad nereikėtų šnabždėtis.

– Manai, Metas ką nors padarė?

– Metas arba Pitas Veinas, – atsakė jis. – Na, bent man daugiau niekas neateina į galvą.

– Gal kas nors iš ložės?

Frenkas susiraukė, ji to ir tikėjosi. Lyg būtų apkaltinusi popiežių priekabiavus prie dešimtmečio.

Lena paklausė:

– O Bredas?

Frenkas pažvelgė į ją.

– Aha, – tarė Lena. – Suprantu.

Ji negalėtų tvirtai pasakyti, ar Bredas Stivensas nelaiko Vilui Harisui akmens užantyje, bet žinojo, kad Bredas greičiau nusikirs ranką, negu sulaužys įstatymą. Sykį Bredas grįžo kone penkis kilometrus atgal vien dėl to, kad pro jo mašinos langelį netyčia išskrido šiukšlė.

– Galvoju vėliau pasikalbėti su Pitu, – pasakė Frenkas.

Lena automatiškai dirstelėjo į laikrodį. Buvo truputis po pusės šešių. Pitas tikriausiai namie.

– Važiuojam tavo mašina? – paklausė ji, nusprendusi, kad jos mašiną namo parvairuos Henkas.

Frenkas pažvelgė į salę.