Карин Слотер - Aklumas

– Šimtas keturiasdešimt penki ir devyniasdešimt du.

Sara susiraukė ir vėl pažvelgė į Džefrio lentelę. Žodžiai pagaliau pasidarė suprantami.

– Eisiu pakviesti daktaro Ernšo, – tarė Elena.

– Dėkui, – atsakė Sara, atversdama kortelę. – Kada pradėjai gerti „Coreg“? – paklausė ji. – Ar seniai kraujospūdis toks aukštas?

Džefris gudriai šyptelėjo.

– Nuo tada, kai tu įėjai.

Sara pervertė kortelę.

– Penkiasdešimt miligramų per dieną. Prieš tai gėrei kaptoprilą? Kodėl nustojai? – Atsakymą ji rado kortelėje. – Pakeisti vaistus paskatino sausas kosulys.

Įėjo Hertas ir tarė:

– Tai dažnas ACE inhibitorių šalutinis poveikis.

Sara nekreipė dėmesio į pusbrolį, o šis apkabino ją per pečius.

Sara paklausė Džefrio:

– Kas tave nuo to gydo?

– Lindlis, – atsakė Džefris.

– Ar pasakojai jam apie tėvą? – Sara paukštelėjusi užvertė kortelę. – Kaip jis galėjo neskirti tau inhaliatoriaus? Koks tavo cholesterolio lygis?

– Sara! – Hertas išplėšė kortelę jai iš rankų. – Užsičiaupk.

Džefris nusijuokė.

– Ačiū.

Sara niršdama sukryžiavo rankas. Važiuodama čia, ji taip jaudinosi, tikėjosi visko, kas blogiausia, o kai atlėkė, pasirodė, kad Džefriui viskas gerai. Jai neįsivaizduojamai palengvėjo, kad jam viskas gerai, bet kažkodėl jautėsi apgauta savo jausmų.

– Žiū, – tarė Hertas, prie švieslentės pridėdamas rentgenogramą. Jis aiktelėjo: – O Dieve, tokio siaubo dar nesu matęs!

Sara dėbtelėjo į jį ir apvertė rentgenogramą aukštyn kojom.

– Ak, ačiū Dievui, – Hertas išraiškingai atsiduso.

Kai pamatė, kad jo cirkai jos visai nelinksmina, susiraukė. Pusbrolis labai mažai į ką žiūrėjo rimtai, Sara už tai jį ir mylėjo, ir jo nekentė.

Hertas tarė:

– Į arteriją nepataikė, į kaulą nepataikė. Perėjo kiaurai per vidinę pusę. – Jis drąsinamai jai nusišypsojo. – Visai nieko baisaus.

Nekreipdama dėmesio į jo vertinimą, Sara pasilenkė iš arčiau apžiūrėti Herto atradimų. Nors santykius su pusbroliu visada temdė įnirtinga konkurencija, norėjo pati įsitikinti, kad niekas nepražiopsota.

– Apverskim tave ant kairio šono, – pasiūlė Hertas Džefriui, laukdamas Saros pagalbos. Sara prilaikė sužeistąją dešinę Džefrio koją, ir jiedu jį apvertė. – Šitaip turėtų truputį nukristi kraujospūdis. Ar šįvakar turi gerti vaistus?

Džefris atsakė:

– Kelias dozes išgerti jau vėluoju.

– Vėluoji? – Sarai ir pačiai pakilo kraujospūdis. – Gal tu proto netekai?

– Baigėsi tabletės, – sumurmėjo Džefris.

– Baigėsi tabletės? Iki vaistinės gali ir pėsčias nueiti. – Ji susiraukusi pažvelgė į Džefrį. – Ką sau manai?

– Sara, – pertraukė ją Džefris, – tu čia atlėkei vien tam, kad mane aprėktum?

Ji nežinojo, ką atsakyti.

Hertas pasiūlė:

– Gal išklausyk jos nuomonės, ar gali šįvakar važiuoti namo.

– Ak, – Džefris nusišypsojo ir jam apie akis susidarė raukšlės. – Na, kadangi jau klausiu jūsų nuomonės, daktare Linton, pastaruoju metu man lyg ir maudžia tarpukojį. Gal malonėtumėte žvilgtelėti?

Sara nervingai šyptelėjo.

– Galėčiau atlikti išangės apžiūrą.

– Seniai laikas.

– Vajėėėė, – suinkštė Hertas. – Paliksiu judu, balandėliai, vienus.

– Dėkui, Hertai! – šūktelėjo Džefris.

Hertas pamojo per petį ir išėjo.

– Tai ką? – tarė Sara, susikryžiuodama rankas.

Džefris kilstelėjo antakį.

– Tai ką?

– Kas nutiko? Jos vyras grįžo namo?

Džefris nusijuokė, bet jo akyse buvo matyti įtampa.

– Uždaryk duris.

Sara pakluso.

– Kas nutiko? – pakartojo ji.

Džefris prisidėjo ranką prie kaktos.

– Nežinau. Nutiko labai greitai.

Sara žengė artėliau ir paėmė jį už rankos, nors pamanė, kad gal be reikalo.

– Šiandien vandalai užpuolė Vilo Hariso namus.

– Vilo iš valgyklos? – paklasė Sara. – Dėl Dievo meilės, kodėl?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Matyt, kažkas nusprendė, kad jis prikišo nagus prie Sibilės Adams nužudymo.

– Bet tuo metu jo ten nė nebuvo, – nesupratusi atsakė Sara. – Kas galėjo taip pamanyti?

– Nežinau, Sara. – Jis atsiduso ir nuleido ranką. – Įtariau, kad nutiks kas nors negero. Visi per greitai puolė daryti išvadas. Šitas reikalas jau visai sprūsta iš rankų.

– Apie ką tu čia?

– Nežinau, – pratarė jis. – Nakvojau pas Vilą, nes rūpinausi jo saugumu. Žiūrėjome filmą, o aš lauke kažką išgirdau. – Jis papurtė galvą, lyg negalėdamas patikėti tuo, kas nutiko. – Atsistojau nuo sofos pasižiūrėti, kas dedasi, o vienas šoninis langas ėmė ir sprogo. – Jis spragtelėjo pirštais. – Griuvau ant grindų, koja ėmė degte degti. Ačiū Dievui, Vilas sėdėjo krėsle, kitaip būtų pataikyta ir į jį.

– Kas šovė?

– Nežinau, – atsakė, bet iš sukąstų žandikaulių ji suprato, kad jis kai ką įtaria.

Sara norėjo toliau kamantinėti, bet jis ištiesė ranką ir uždėjo jai ant klubo.

– Labai gražiai atrodai.

Jo nykštys palindo po palaidine ir ėmė glostyti šoną, o Sarą lyg elektra nukrėtė. Jo pirštai palindo po palaidine iš nugaros. Jie buvo šilti.

– Buvau pasimatyme, – atsakė ji, staiga pasijutusi kalta, kad paliko Džebą savo namuose. Jis, kaip visada, labai supratingas, bet jai vis tiek buvo gėda jį pamesti.

Džefris prisimerkęs stebėjo ją. Arba jis nepatikėjo, kad ji buvo pasimatyme, arba negalėjo nė pamanyti, kad vyksta kas nors rimta.

– Man labai gražu, kai tavo plaukai palaidi, – pasakė jis. – Žinojai?

– Aha, – atsakė ji, uždėdama delną ant jo rankos, sulaikydama ją, išsklaidydama kerus. – Kodėl nesakei, kad tavo kraujospūdis aukštas?

Džefris nuleido ranką.

– Nenorėjau įtraukti dar vieno trūkumo į sąrašą.

Jis sunkiai nusišypsojo, akys atrodė lyg stiklinės ir visai nederėjo prie šypsenos. Kaip ir Sara, jis retai gerdavo ką nors stipresnio už aspiriną, ir demerolis suveikė greitai.

– Duok ranką, – paprašė Džefris. Ji papurtė galvą, bet jis nenusileido ir ištiesė jai ranką. – Paimk mane už rankos.

– O kam?

– Nes šįvakar galėjai mane rasti ne ligoninėje, o morge.

Sara prikando lūpą, tvardydama ašaras.

– Dabar tau viskas gerai, – pasakė ji, glostydama jam skruostą. – Miegok.

Jis užsimerkė. Ji juto, kad jis stengiasi neužmigti dėl jos.

– Nenoriu miego, – atsakė jis ir užmigo.

Sara žvelgė į jį, matė, kaip kvėpuojant kilojasi krūtinė. Ji ištiesė ranką, nubraukė plaukus jam nuo kaktos, kelias sekundes palaikė ten ranką, tada priglaudė delną jam prie skruosto. Jo barzda dygo, nusėdama veidą ir kaklą juodais šlakais. Ji švelniai perbraukė pirštais neskustą skruostą ir nusišypsojo, taip daug ką prisiminusi. Miegantis jis priminė tą Džefrį, kurį ji pamilo: žmogų, kuris klausydavosi, kaip ji pasakoja apie savo dieną, žmogų, kuris atidarydavo jai duris, priplodavo vorus ir pakeisdavo dūmų detektorių baterijas. Pagaliau Sara paėmė jo ranką, pabučiavo ir išėjo.

Ji neskubėdama nuėjo koridoriumi į slaugių postą. Staiga ją apėmė baisus nuovargis. Laikrodis ant sienos rodė, kad čia ji prabuvo valandą, ir Sara krūptelėjusi suvokė, kad ji vėl gyvena ligoninės laiku, kai aštuonios valandos pralekia lyg aštuonios sekundės.

– Jis miega? – paklausė Elena.

Sara pasirėmė alkūnėmis į administratorės stalą.

– Aha, – atsakė ji. – Viskas bus gerai.