Карин Слотер - Aklumas

Per kelias sekundes Sara moteriai įkišo vamzdelį, stengdamasi juosta dar labiau nesužaloti odos aplink burną. Kai įsijungė ventiliatorius, Sara vos nesusigūžė. Nuo to garso ją beveik supykino.

– Garsai geri, – pranešė Hertas, paduodamas Sara stetofonendoskopą.

– Sara, – tarė Elena, – neužčiuopiu periferinio.

– Ji netekusi skysčių, – pranešė Sara, mėgindama rasti veną ant kitos moters rankos. – Vis tiek reikės įstatyti kateterį.

Sara ištiesė ranką, laukdama adatos, bet jos negavo.

– Atnešiu iš antro, – pasakė Elena ir išėjo.

Sara vėl atsigręžė į merginą ant vežimėlio. Ant jos kūno nebuvo matyti mėlynių ar įdrėskimų, išskyrus žymes ant rankų ir kojų. Jos oda šilta, o tai gali reikšti daugybę dalykų. Sara nenorėjo daryti skubotų išvadų, bet mintyse jau skaičiavo panašumus tarp Sibilės Adams ir gulinčios moters. Abi buvo smulkaus sudėjimo. Abiejų plaukai tamsiai rudi.

Sara patikrino moters vyzdžius.

– Išsiplėtę, – pasakė ji, nes kai paskutinį kartą darė ką nors panašaus, reikėjo garsiai skelbti, ką matai.

Ji lėtai iškvėpė, tik dabar pastebėjusi, kad kabinete yra Hertas ir Lena.

– Kuo ji vardu? – paklausė Sara.

– Džulija Metjus, – atsakė Lena. – Mes ieškojome jos koledže. Prieš porą dienų ji dingo.

Hertas pažvelgė į monitorių.

– Pulsas retėja.

Sara patikrino ventiliatorių.

– Trisdešimt procentų deguonies. Truputį kilstelėk.

– Koks čia kvapas? – įsiterpė Lena.

Sara pauostė moters kūną.

– „Clorox“? – paklausė ji.

Lena irgi pauostė.

– Baliklis, – patvirtino ji.

Hertas linktelėjo galva.

Sara įdėmiai apžiūrėjo moters odą. Visas kūnas buvo negiliai subraižytas. Sara tik dabar pastebėjo, kad moteriai nuskusti gaktos plaukai. Kadangi jie nespėjo ataugti, Sara nusprendė, kad nuskusta ne daugiau kaip prieš parą.

Sara tarė:

– Ji visa nušveista.

Ji pauostė moters burną, bet nepajuto stipraus kvapo, kaip būna išgėrus baliklio. Kišdama vamzdelį Sara buvo pastebėjusi, kad gerklė paraudusi, bet tai neatrodė neįprasta. Moteris aiškiai buvo apkvaišinta jei ne ta pačia šunvyšne, tai bent jau kuo nors labai panašiu. Jos oda buvo tokia karšta, kad Sara juto net pro pirštines.

Įėjo Elena. Ant vieno padėklo slaugė atidarė kateterio rinkinį. Elenos rankos neatrodė tokios tvirtos kaip visada. Tai Sarą baugino visų labiausiai.

Sara sulaikė kvapą ir įsmeigė septynių centimetrų adatą moteriai į jungo veną. Vadinamoji įvedimo adata lyg piltuvėlis sujungs tris intravenines angas. Kai sužinos, kuo moteris apkvaišinta, pro vieną iš laisvų angų Sara suleis priešnuodžių.

Elena atsitraukė nuo pacientės, laukdama Saros nurodymų.

Skalaudama angas heparino tirpalu, kad nekrešėtų, Sara vardijo tyrimus:

– Kraujo dujos, toksikologinis, kepenų funkcijos, išsamus kraujo, kartu ir krešėjimo. – Sara nutilo. – Kuo greičiau šlapimas. Prieš ką nors darydama, noriu išsiaiškinti, kas dedasi. Kažkas neleidžia jai atsipeikėti. Įtariu, kas, bet prieš pradedant gydyti reikia įsitikinti.

– Gerai, – atsakė Elena.

Sara patikrino kraujo tekėjimą, tada vėl praskalavo angas.

– Fiziologinio visu stiprumu.

Elena padarė, kas liepta, sureguliavo kateterį.

– Ar turit nešiojamą rentgeno aparatą? Man reikia pasitikrinti, ar gerai įstačiau, – pasakė Sara, rodydama kateterį jungo venoje. – Be to, padarykit krūtinės, pilvo nuotraukas ir apžiūrėkit petį.

Elena atsakė:

– Paimsiu kraujo tyrimams, tada atnešiu aparatą iš koridoriaus.

– Dar patikrinkit, ar nėra GHB, rohipnolio, – kalbėjo Sara, tvarstydama adatos dūrį. – Reikės surinkti įkalčius po išprievartavimo.

– Išprievartavimo? – paklausė Lena, žengdama pirmyn.

– Taip, – griežtai atsakė Sara. – Ką daugiau jai galėjo padaryti?

Lenos lūpos krutėjo, bet garsas neprasiskverbė. Iki tos akimirkos ji aiškiai nesusiejo šios bylos su sesers mirtimi. Lena įbedė akis į merginą ir atsistojo kojūgalyje, tiesi kaip styga. Sara prisiminė vakarą, kai Lena atėjo į morgą, kur gulėjo Sibilė Adams. Jaunosios detektyvės lūpas perkreipė toks pat pyktis.

– Būklė, regis, stabili, – pasakė Elena, geriausiai iš visų sugebanti nepamesti galvos.

Slaugė nedideliu švirkštu paėmė kraujo iš stipininės riešo arterijos. Sara net pasitrynė riešą, žinodama, kaip tai skausminga. Ji palinko prie lovos ir uždėjo rankas Džulijai Metjus ant žasto, mėgindama kaip nors pranešti, kad dabar ji saugi.

Hertas švelniai pratarė:

– Sara.

– Hm? – Sara krūptelėjo. Visi žvelgė į ją. Ji atsigręžė į Leną. – Gal gali padėti Elenai atnešti rentgeną? – paklausė ji kaip įmanydama tvirtesniu balsu.

– Aha, – atsakė Lena, keistai žiūrėdama į Sarą.

Elena pritraukė paskutinį švirkštą.

– Jis koridoriuje, – pasakė ji Lenai.

Sara išgirdo, kaip jos išėjo, bet nenuleido akių nuo Džulijos Metjus. Sarai aptemo akyse, ir ji antrą sykį pasijuto pati gulinti vežimėlyje, išvydo virš savęs palinkusį daktarą, matuojantį pulsą, tikrinantį gyvybės požymius.

– Sara.

Hertas žvelgė į moters rankas, ir Sara prisiminė žymes, kurias pastebėjo dar mašinų aikštelėje.

Abu delnai buvo perverti per vidurį. Sara pažvelgė į moters kojas ir pamatė, kad jos taip pat pervertos. Ji apžiūrėjo sparčiai krešinčias žaizdas. Juodą sudžiūvusį kraują margino rūdžių šlakeliai.

– Delnas perdurtas, – pasakė Sara.

Ji patikrino moters panages ir pastebėjo po nagais smulkių medžio rakščių.

– Medis, – pranešė ji, svarstydama, kam reikėjo prausti auką balikliu, pašalinant fizinius įkalčius, bet palikti medžio rakštis panagėse. Visai nelogiška. O paskui dar šitaip ją paguldyti.

Sara viską apsvarstė, ir padarius akivaizdžią išvadą jai net vidurius susuko. Ji užsimerkė, prisiminusi, kaip moteris atrodė, kai Sara ją rado: kojos sukryžiuotos ties kulkšnimis, rankos devyniasdešimties laipsnių kampu nuo kūno.

Moteris buvo nukryžiuota.

– Tai durtinės žaizdos, taip? – paklausė Hertas.

Sara linktelėjo galva, neatitraukdama akių nuo moters. Jos kūnas neatrodė išsekęs, o oda buvo gerai prižiūrėta. Nematyti adatų žymių, rodančių ilgalaikį narkotikų vartojimą. Sara net nutirpo, supratusi, kad moterį apžiūri lyg morge, o ne kaip ligoninėje. Tarsi tai pajutęs, širdies monitorius parodė, kad ji sustojo, blerbiantis aparatas tuojau pažadino Saros budrumą.

– Ne, – kuždėjo Sara, pasilenkusi virš moters ir imdama gaivinti. – Hertai, maišelį.

Jis pasirausė stalčiuose, kol rado maišelį. Po kelių sekundžių jis ėmė pumpuoti orą į moters plaučius.

– Jai virpa skilveliai, – įspėjo jis.

– Lėtai, – tarė Sara, krūpteldama, kai nuo jos rankų moteriai lūžo šonkaulis. Ji žiūrėjo į Hertą, versdama jį bendradarbiauti. – Vienas, du, spausk. Greitai ir stipriai. Tik ramiai.

– Gerai, gerai, – murmėjo Hertas ir susikaupęs spūsčiojo maišelį.

Nors reanimacijos procedūra gerai žinoma, iš tikrųjų tai – tik vargana priemonė. Reanimuojant širdis fiziškai priverčiama varinėti kraują į smegenis, ir rankomis retai kada įmanoma tai padaryti taip sėkmingai, kaip sveika širdis dirba savaime. Jei Sara liausis gaivinti, sustos ir širdis. Šitaip galima tik laimėti laiko, kol pavyks padaryti ką nors daugiau.

Lena, aiškiai išsigandusi blerbiančio monitoriaus, atbėgo į kabinetą.

– Kas nutiko?

– Sustojo širdis, – atsakė Sara, ir jai mažumėlę palengvėjo koridoriuje pamačius Eleną. – Ampulę adrenalino, – liepė ji.